Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Jis visuomet ką nors prasimano, tas mūsų Simonas, ar ne? ilgesingai šypsodamasi sako Trišė.

Tėtušis Simonas.

— Žinoma. Santykiauja su nepilnamečiais, suteneriauja, prekiauja narkotikais, vilioja pinigus iš žmonių. Tai ir yra mūsų Simonas. Mane patį nustebino netikėtai prasiveržęs dygumas. Ligotasis buvo geriausias mano bičiulis, na, Ligotasis ir Bulvė... gal dar Tomis. Kodėl aš taip blogai kalbu apie tą šiknių? Ar vien tik dėl jo aplaidumo tėviškoms pareigoms arba savo tėvystės nepripažinimo? Greičiau jau dėl savo pavydo tam šikniui. Jam tai nerūpi. Jam tai nerūpi, todėl ir negali jo pažeisti. Niekados.

Kad ir kaip būtų, Trišę tai užgauna.

— Ee... ką gi, gerai, ee, pasimatysime, Markai.

Jie greitai pasitraukia, Trišė nuneša padėklą su gėrimais, o Saterlendo gorila (ar aš tik maniau, jog jis buvo iš Saterlendo) atsigręžęs žiūri į mane, jo krumpliai kone gremžia šokių aikštelės grindų laką.

Negražu šitaip apkalbėti Ligotąjį. Jaučiuosi tiesiog šlykščiai, kai tas šiknius išlipa sausas iš balos, o aš murkšlinas. Bet įtariu, kad šitaip tik man pačiam viskas atrodo. Ligotasis turi savų rūpesčių, asmeninio skausmo. Jis tikriausiai turi daugiau priešų už mane. Be jokios abejonės. Bet koks skirtumas, po galais.

Nunešu gėrimus prie staliuko.

— Viskas gerai, sūnau? klausia manęs Ma.

— Puiku, Ma, puiku, stengdamasis kalbėti kaip Džimis Kanjis ir beviltiškai susimaudamas, kaip ir visuomet, kai tik ko imuosi, sakau aš. Vėl — nesėkmė ar pergalė, ką tai reiškia? Kam, po galais, tai rūpi? Mes visi gyvename, o paskui visai netikėtai mirštame. Taigi supistos istorijos pabaiga. Sudirbtos apeigos

Puiki diena. Tai turėtų reikšti Susikaupk. Darbui, kurį turi padaryti. Mano pirmosios laidotuvės. Kažkas sako: — Eime, Markai, balsas švelnus. Aš žingteliu į priekį ir nutveriu juostą.

Padedu savo tėvui ir savo dėdėms, Čarliui ir Dougiui, nuleisti savo brolio palaikus į duobę. Kariuomenė tai apmokėjo savo šlamančiaisiais. Palikite tuos rūpesčius mums, pasakė mamai švelniu balsu kalbantis kariuomenės Socialinio skyriaus karininkas. Palikite tai mums.

Taip, tai pirmosios laidotuvės, kuriose dalyvauju. Man įdomu, kas ten, toje dėžėje. Iš Bilio, be jokios abejonės, ne kažin kas liko. Metu žvilgsnį į savo Ma ir Šaron, Bilio paukštytę, kurią laiko būtys tetulių. Čia yra Lenis, Pesbo ir naciai, Bilio sėbrai, kartu su keliais draugužiais iš jo padalinio.

Berneli Bili, Berneli Bili. Sveiki, sveiki, štai ir mes. Nieko čia nepadarysi.

Aš mąstau apie tą Walker Brothers gabalą, Midge Ure, kuriame dainuojama: Nėra jokio gedulo, jokių atsisveikinimo ašarų, nenoriu, kad tu sugrįžtum etcetera, etcetera.

Liūdesio nejaučiu, tik pyktį ir panieką. Virte užviriau, kai pamačiau prie jo karsto „Junion Džeką“, ir paskui vis stebėjau tą prilaižytą, nusmurgusį šiknių karininkėlį, kuris čia akivaizdžiai jautėsi ne savo vietoje ir vis mėgino šnekinti mano motiną. Bet blogiausia, prie senioko čia spietėsi krūva tų Glazgo šiknių. Jie kupini viso to mėšlo: kaip jis mirė tarnaudamas savo šaliai, ir viso kito vergiško hunų skiedalo. Bilis buvo kvailas šiknius, naivus ir paprastas. Ne didvyris, ne kankinys, bet tiesiog kvailas šiknius.

Mane apima kikenimo priepuolis, kuris, rodos, niekad nesiliaus. Aš vos nesprogstu nuo isteriško juoko, kai mane sugriebia už rankos mano tėtušio brolis Čarlis. Jis atrodo piktas, bet šis šiknius visuomet toks. Efi, jo žmona, atstumia tą pislių šalin, sakydama: — Berniukas sukrėstas. Tai tik tokia jo reakcija, Čikai. Berniukas sukrėstas.

Atsipiskite jūs, apsimetėliai glazgiečiai šikniai.

Berneli Bili. Šitaip šie šikniai jį vadino, kai jis buvo vaikis. Taip ir sakydavo: Kas atsitiko, Berneli Bili? Man, inkščiančiam už suolo, nepatenkinti mesdavo: Na, sūneli.

Berneli Bili, Berneli Bili. Aš prisimenu tave sėdintį ant manęs. Save, bejėgiškai prispaustą prie grindų. Gerklę, suveržtą iki šiaudo storio. Besimeldžiantį, kai plaučiai ir smegenys pritrūkdavo deguonies, kad Ma sugrįžtų iš Presto anksčiau, nei tu išspausi gyvybę iš mano silpno kūno. Šlapimo kvapą iš tavo genitalijų, šlapią dėmę ant tavo šortų. Ar tikrai tai buvo taip smagu, Berneli Bili? Tikiuosi. Negaliu dabar nuoširdžiai gailėti tavęs. Tu visuomet turėjai šitokių bėdų; tas nesuprantamas šlapinimasis ir tuštinimasis, kuris mamą tiesiog vedė iš proto. Kas yra geriausia komanda, kuo stipriau laužydamas, maigydamas ir sukinėdamas klausdavai manęs. Man nebūdavo jokio atokvėpio, kol nepasakydavau: „Hearts“. Net tuomet, kai Naujųjų metų dieną Tinekasle mes išdūrėme jūsiškius septyni-nulis, tu vis tiek privertei mane pasakyti: „Hearts“. Man atrodo, jog turėčiau būti pamalonintas, kad mano pripažinimas turėjo daugiau svarbos nei tikrasis rezultatas.

Mano mylimas brolelis buvo Jos Didenybės tarnyboje, patruliavo netoli jų bazės Krosmaglene, Airijoje, toje dalyje, kurią valdė britai. Jie išlipo iš savo mašinų, kad patikrintų kelio ruožą, kai staiga POKŠT! ŠVYST! BUM! TEKŠT!, ir jų greit nebeliko. Likus tik trims savaitėms iki šio tarnybos reido pabaigos.

Jis mirė kaip didvyris, sako jie. Aš prisimenu tą dainą: „Bili, nebūk didvyris“. Iš tikro jis mirė kaip dar vienas uniformuotas penis, einantis su šautuvu rankoje kaimo keliu. Jis mirė kaip nereikšminga imperializmo auka, supistai nieko nesuprasdamas apie milijardus aplinkybių, nulėmusių jo mirtį. Šiame didžiajame Airijos nuotykyje, kuris privedė jį prie mirties, jį vedė tik keli sunkiai suvokiami sektantiški sentimentai. Tas šiknius mirė taip kaip ir gyveno: visiškai supistai sutrikęs.

Jo mirtis išėjo man į naudą. Jam buvo skirtos dešimtos valandos žinios. Pasak Varholo, tas šiknius įgijo penkiolika minučių pomirtinės šlovės. Žmonės reiškė mums užuojautą, nors tai buvo nesusipratimas, vis tiek buvo malonu tą užuojautą išgirst. Niekas nenori nuvilti žmonių.

Kažkoks valdančiosios klasės šiknius, ministro padėjėjas ar kažkuris kitas, paskelbė savuoju oksbridžo balsu, koks narsus jaunuolis buvo Bilis. Jis buvo būtent toks šiknius, kurį jie būtų pavadinę bailiu plėšiku, jei jis būtų civilis, o ne iš Jos Didenybės tarnybos. Ši supista vaikščiojanti aborto liekana sako, kad jo žudikai bus negailestingai persekiojami. Supistai turėtų būti persekiojami. Net supistų Parlamento Rūmų lygiu.

Mažų pergalių prieš šią baltą padugnę bei turtingųjų įrankį prieskonis yra ne ne ne.

Bilis buvo kankinamas Saterlendo Brolių ir jų palydos, kurie tikrai versdavo jį supistai drebėti, kai aplink jį šokdami užtraukdavo: TAVO BROLIS MENKAVERTIS, vieną iš populiariausių septintojo dešimtmečio didžiosios Leito gatvės hitų, kurį paprastai atlikdavo tuomet, kai kojos jau būdavo per daug pavargusios, kad ištvertų fūlės žaidimą, kuriame dalyvaudavo po dvidešimt du žaidėjus iš kiekvienos pusės. Ar jie turėjo galvoje Deivį, ar net ir mane? Nesvarbu. Jie nematė manęs, stebinčio visa tai nuo tilto. Bili, tavo galva liko nuleista. Bejėgiškumas. Koks tas jausmas, Berneli Bili? Nekoks. Aš žinau, nes prie kapo viskas labai neįprasta. Čia yra Bulvė, švarus, ką tik paleistas iš Sautono. Dar Tomis. Keista, bet Bulvė atrodo sveikas, o Tomis lyg mirties palytėtas. Visiškas pasikeitimas vaidmenimis. Deivis Mičelas, geras Tomio bičiulis, vyrukas, su kuriuo aš kažkada trumpai dirbau, — kai dar buvau staliaus pameistrys, — taip pat pasirodė. Deivis pasigavo ŽIV iš tos mergiotės. Tas šiknius tikrai drąsus, kad drįso čia ateiti. Supista tikra drąsa. Begbis kaip tik dabar, kai man galėjo praversti to šikniaus nuožmumas bei jo gebėjimas sukurti chaosą, atostogauja Benidorme. Su jo nepadoria parama aš galėčiau ištverti savo vis-a-vis santykius su glazgiečiais. Ligotasis Berniukas vis dar Prancūzijoje, įgyvendina savo fantazijas.