Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Tai nušoka nuo lubų ant manęs. Mano pirštai drasko ir plėšo minkštą lyg plastilinas kūną — visą tą tąsią masę, bet šlykštus aštrus balsas vis dar spiegia ir tyčiojasi, o aš stumiu ir purtau ir jaučiuosi taip, lyg lova būtų pakrypusi vertikaliai, ir aš krentu ant supistų grindų...

Tai mieeeegaaaaaasssss.

Štai ateina mano pirmoji meeilė.

Tuomet, vis dar laikydamas tą vaiką, švelniai jį liūliuodamas, grįžtu atgal į lovą. Mažoji Don. Supistai gaila.

Tai tik mano pagalvė. Ant pagalvės yra kraujo. Gal tai iš mano liežuvio, gal čia buvo mažoji Don.

Greičiau jau tai, nei tikrovė.

Dar daugiau skausmo, daugiau miego-skausmo.

Kai atsipeikėju, suvokiu, kad praėjo kažkiek laiko. Kiek laiko, nežinau. Laikrodis rodo 2.21.

Ant kėdės, žiūrėdamas į mane, sėdi Ligotasis. Jo veide švelnus smalsumas, stelbiamas geraširdiškumo ir globėjiškos paniekos. Kol jis gurkšnoja arbatą ir kramtydamas virškina šokoladą, aš suvokiu, kad čia, kambaryje, dar yra mano Ma ir tėvas.

Kas čia supistai vyksta?

Supistai vyksta.

— Čia Simonas, praneša Ma, patvirtindama, kad aš ne kliedžiu, nebent vaiduokliai skleistų ir garsus, ne tik matytųs. Kaip Don. Mirštu su kiekviena aušra.

Nusišypsau jam. Donos tėvelis. — Sveikas, Si.

Tas kalės vaikas tiesiog įsikūnijęs žavesys. Linksmai ir bičiuliškai erzina „Hunams“ prijaučiantį mano senį dėl fūlės, vaizduodamas susirūpinimą lyg šeimos draugas apylinkės gydytojas mano senajai mergytei.

— Tai neatidėliotinas dalykas, misis Renton. Aš nesistengiu pasirodyti pats esąs be dėmės, toli gražu ne, bet vieną kartą suvoki, kad privalai mesti tas nesąmones — tiesiog pasakyti ne.

Tiesiog pasakyti ne. Tai lengva. Pasirink gyvenimą. Nusikratyk Hei-ou Roinėlio.

Mano tėvams, atrodo, sunku patikėti, kad „Jaunasis Simonas“ (kuris yra keturiais mėnesiais vyresnis už mane, nors manęs jie niekuomet nevadino „Jaunuoju Marku“) galėtų turėti ką nors bendra su narkotikais, be atsitiktinio jaunatviško flirtavimo iš smalsumo. Jaunasis Simonas, jų akimis, laimės kūdikis. Štai Jaunojo Simono mergaitės, Jaunojo Simono puikūs drabužiai, Jaunojo Simono saulės įdegimas, Jaunojo Simono butas mieste. Netgi trumpos Jaunojo Simono išvykos į Londoną jiems atrodė kaip įspūdingiausi įsidarbinimo atvejai, dendiški Leito Banana butų meilaus kavalieriaus nuotykiai, tuo tarpu mano keliones į pietus jie nuolat siejo su kažkuo nesveiku ir nemaloniu. Jaunasis Simonas negalėjo padaryti ką nors bloga. Jie žiūrėjo į tą šiknių kaip į videofilmų kartos Mūsų Vūlį.

Ar Don įsiveržia į Ligotojo sapnus? Ne.

Mano Ma ir tėvas Įtaria, nors jie niekada nėra to prasitarę, kad dėl manųjų narkotikų problemų kaltas bendravimas su „tuo vaikiu Merfiu“. Juk Bulvė — tingus, apšiuręs kalės vaikas, kuris, savaime aišku, negalėjo rasti sau vietos ir atrodė apspangęs nuo narkotikų net tuomet, kai buvo švarus. Dėl amžinų sunkių pagirių Bulvė esąs niekam tikęs baisiai niekingas meilužis. Kita vertus, Begbis, visiškai supistai pamišęs psichas Valkata, vertinamas kaip tipiškas škotiško vyriškumo pavyzdys. Taip, galbūt ir pasitaiko vargšų kekšių vaikų, kurių veidus suraižo alaus butelių šukės, kai Franko įšėlsta, bet tas vaikis sunkiai dirba ir sunkiai linksminasi etcetera, etcetera.

Po to, kai maždaug valandą visi pasikalbėjo su manimi lyg su paprasčiausiu šikniumi, mano tėvai išėjo iš kambario, nusprendę, kad Ligotasis Berniukas yra tikrai Švarus ir nesiruošia perduoti jų atžalai jokio H, kad ir kaip supistai man dėl to apmaudu.

— Visai kaip senais gerais laikais, a? sako jis, žiūrinėdamas mano plakatus.

— Palauk, ištrauksiu Subbuteo žaidimą ir pornografinių knygų. Būdami vaikai mes masturbuodavomės pasiėmę tuos pornografinius žurnalus. Ligotasis, dabar virtęs tikru eržilu, nemėgo, kai jam primindavai ankstyvą seksualinį brendimą. Kaip Įprasta, pakeičia pokalbio temą.

— O tu gerokai prigesęs, sako jis. Ko tas šiknius dar supistai tikėjosi šitokiomis aplinkybėmis?

— Supista teisybė. Supistai blogai jaučiuosi, Si. Privalai pamėtėti man šiek tiek LSD.

— Jokių šansų. Aš švarus, Markai. Jei tik pradėsiu maltis tarp tokių nevykėlių kaip Bulvė, Svonis ir panašiai, vėl po kiek laiko imsiu vartoti. Jokiu būdu, Chosė, sutrimituoja pro sučiauptas lūpas ir papurto galvą.

— Ačiū, bičiuli. Už visą tavo supistai gerą širdį.

— Liaukis verkšlenti. Žinau, kad tau blogai. Keliskart esu perėjęs visa tai ir viską prisimenu. Tu buvai atsijungęs jau porą dienų.

Taigi beveik jau perėjai supistai sunkiausią fazę. Žinau, kad tai sunku, bet jei pradėsi dabar leistis, visas šis numeris bus sukruštas. Vartok ir toliau raminamuosius. Savaitgalį atnešiu tau šiek tiek hašišo.

— Hašišo? Hašės! Tu supistas komediantas. Lygiai taip pat sėkmingai gali mėginti įveikti trečiąjį pasaulinį badą su pakeliu šaldytų žirnių.

— Nee, bet paklausyk manęs, žmogau. Kai skausmas liausis, tada ir prasidės tikra sušikta kova. Depresija. Nerimas. Aš tau sakau, žmogau, tu pasijusi toks supistai mažas, kad norėsi pats save supistai sutrypti. Tau reikia ko nors, kas tave kiek palaikytų. Kai tik atsikračiau to įpročio, pradėjau gerti kaip pislius. Kiekvieną dieną vienu prisėdimu aš išlakdavau po butelį tekilos. Nukainotasis buvo nuo manęs paklaikęs! Dabar aš atsikračiau alkoholio ir susitikinėju su keliomis paukštytėmis.

Jis padavė man nuotrauką. Joje Ligotasis buvo su nuostabios išvaizdos mergina.

— Fabiana. Prancūzaitė, taip sakant. Vykstame kartu atostogauti. Si nuotrauka padaryta prie Skoto paminklo. Kitą mėnesį dumiu pas ją į Paryžių. Iš ten į Korsiką. Jos gimdytojai turi ten nedidelį namelį. Supistai didingas vaizdas, žmogau. Girdėti moterį šnekant prancūziškai, kai dulkini ją, koks galingas stimuliatorius.

— Taaip, bet ką gi ji sako? Galiu lažintis, kad kažką panašaus: Tavoo pėnys yrrr, kaip jūz tėn sakotėė, mažiuiylis, o gal tiū darrr nė neprrradėjai... Lažinuosi, kad būtent tai ji ir sako prancūziškai.

Jis man nusišypso ta kantria, globėjiška ar-tu-jau-baigei-kalbėti šypsena.

— Konkrečiai šia tema aš praeitą savaitę kalbėjausi su Lora Makevan. Ji davė man suprasti, kad būtent šioje srityje tu turėjai problemų. Pasakė, kad tu negalėjai net nusišypsoti, kai ji paskutinį kartą baigė su tavimi.

Nusišypsau ir gūžteliu pečiais. Maniau, kad su šia bėda jau baigta.

— Sakė, kad tu negalėjai pasitenkinti pats, ką jau kalbėti apie kurią nors kitą skylę, su tuo supistu pirščiuku, kurį turi įžūlumo vadinti peniu.

Dėl kuolo dydžio aš nelabai ką tegaliu atkirsti Ligotajam. Jo didesnis, be abejo. Kai buvome jaunesni, dažnai fotografuodavome savo bumbulus pasų nuotraukų kabinoje Veiverlio stotyje. Po to mes pakišdavome tas nuotraukas po stiklu senose, pilkose autobusų stotelių pavėsinėse, kad jas matytų žmonės. Mes tai vadinome viešomis meno parodomis. Susirūpinęs dėl to, kad Ligotojo Berniuko buvo didesnis, aš prikišdavau savo kuolą kuo arčiau kameros linzės. Tas šiknius, deja, netrukus perprato ir pradėjo daryti tą patį.

Turint galvoj mano nesėkmę su Lora Makevan, buvo net blogiau. Lora kietas riešutėlis. Pobaisis geriausiu atveju. Per vieną naktį su ja ant mano kūno atsirado daugiau įdrėskimų, nei aš kada nors buvau įgijęs nuo adatų. Dėl to įvykio teisinausi kaip tik begalėdamas. Taip slegia, kai žmonės kišasi į tavo reikalus. Ligotasis Berniukas nusiteikęs kiekvienam pisliui papasakoti, koks nevėkšla dulkintojas esu.