Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

(pauzė)

Dr. Forbsas: Ar jūs anksčiau kam nors prasitarėt apie šiuos jausmus?

Aš: Nee... na, gal esu paminėjęs tai savo Ma ir tėvui...

Štai taip viskas dažniausiai vyko. Buvo pateikta daugybė klausimų; kai kurie buvo lėkšti, kai kurie sunkūs, kiti nykūs, keli įdomūs. Kartais klodavau teisybę, kartais meluodavau. Nenorėdamas sakyti teisybės, kartais pasakodavau tokius dalykus, kuriuos, mano manymu, jis ir norėjo išgirsti, o kartais pasakydavau ką nors tokio, kas, mano supratimu, turėjo jį išgąsdinti, arba sutrikdyti.

Bet, tegu mane nukruša, kad būčiau galėjęs įžvelgti ryšį tarp viso šito ir to, kad vartojau heroiną.

Bet aš iš Forbso demaskavimų bei savo paties psichoanalizės tyrinėjimų vis dėlto šiek tiek perpratau, kaip derėtų interpretuoti mano elgseną. Aš buvau neišsiaiškinęs savo santykių su mirusiu broliu Deiviu, nes nepajėgiau suvokti ir išreikšti savo jausmų dėl jo katatoninio gyvenimo ir galiausiai jį ištikusios mirties. Aš turėjau Edipo kompleksą motinos atžvilgiu ir, be to, jaučiau nesąmoningą pavydą savo tėvui. Mano narkotiniai įpročiai yra analinio pobūdžio, siekiant atkreipti dėmesį į save, taip, bet, užuot suturėjęs ekskrementus maištaudamas prieš tėvų valdžią, aš grūdu į savo kūną heroiną, skelbdamas savo valdžią vis-a-vis visai visuomenei apskritai. Pašlemėkas, a?

Visa tai galėjo būti teisybė arba ne. Nemažai apie visa tai galvoju ir noriu tai ištyrinėti; nė vieno iš šių dalykų aš nesiginu. Bet jaučiu, kad tai geriausiu atveju tik iš dalies paaiškina mano polinkį į narkotikus. Tikrai, atviras pokalbis išėjo man į naudą. Man atrodo, kad Forbsas buvo toks pat sutrikęs kaip ir aš.

Moli Grivz, klinikos psichologė, stengėsi ištirti mano elgesį ir jį pakeisti, o ne išsiaiškinti jo priežastis. Atrodė, kad Forbsas savo darbelį jau atliko, dabar reikėjo mane surūšiuoti. Tai atsitiko tuomet, kai aš prisijungiau prie narkotikų vartojimo žalos mažinimo programos, kuri paprasčiausiai nedavė jokių rezultatų, o dar vėliau man buvo paskirtas gydymas metadonu, kuris viską dar labiau apsunkino.

Tomas Karzonas, narkotikų valdybos patarėjas, labiau priminė socialinės tarnybos darbuotoją nei mediką. Jis dirbo Rodžerio centro konsultacinėje tarnyboje. Nuėjau į Centrinę biblioteką ir perskaičiau Karlo Rodžerio Kaip tapti asmenybe. Mano manymu, ta knyga mėšlas, bet turiu pripažinti, kad Tomas, atrodo, labiau už kitus priartino mane prie to, kas, mano supratimu, yra tiesa. Aš nekenčiau savęs ir pasaulio, nes man nepavyko susitaikyti su savo paties, taip pat ir gyvenimo, apribojimais.

Susitaikymas su neįveikiamais apribojimais, atrodo, ir nulėmė mano dvasinę būseną, arba nepriimtiną elgseną.

Sėkmė ir pralaimėjimas paprasčiausiai reiškia troškimų patenkinimą arba žlugimą. Troškimai gali būti tiek vidiniai, nulemiami mūsų individualių polinkių, tiek ir išoriniai, jau iš pat pradžių skatinami reklamos, socialinio elgesio modelių, pateiktų per žiniasklaidą ir populiariąją kultūrą. Tomas mano, kad mano sėkmių ir nesėkmių koncepcija operuoja ne abiem lygmenimis: individualiu ir socialiniu, o tik individualiu. Todėl visuomenės pripažinimas ar nepripažinimas man tėra trumpalaikė patirtis, nes ta patirtis neparemta visuomenei itin reikšmingais dalykais: turtu, valdžia, statusu ir t.t., o tik, nesėkmės atveju, pasmerkimu ar panieka. Todėl, Tomo nuomone, man neturi jokios reikšmės, kai kas nors mėgina mane pagirti, kad gerai išlaikiau egzaminus, gavau gerą darbą ar pasigavau gražią paukštytę; šitokie pareiškimai man nieko nereiškia. Be abejo, tuo kartu aš džiaugiuosi tais dalykais, bet jų vertė negali būti pastovi, nes nepripažįstu vertinančios visuomenės nuomonės. Tomas, man regis, mėgina pasakyti, jog aš ant visko dedu skersą. Kodėl?

Taigi viskas kyla iš mano susvetimėjimo. Bėda ta, kad Tomas atsisako pripažinti mano nuomonę, jog visuomenė negali būti taip pakeista, kad pastebimai pagerėtų, arba kad aš pats galėčiau pasikeisti ir prie jos prisitaikyti. Šitokia padėtis man kelia depresiją ir pažadina visą tą pyktį. Būtent tai ir yra depresija, sako jie. Be to, depresija neretai virsta abejingumu. Viduje auga tuštuma. Narkotikai užpildo tą tuštumą, kartu padėdami patenkinti susinaikinimo poreikį, pyktis trumpai vėl yra pažabojamas.

Taigi iš esmės sutinku su Tomu. Mūsų nuomonės ima skirtis, kai jis atsisako pripažinti visą šios padėties beviltiškumą. Jis tiki, kad kenčiu dėl savigarbos stokos ir kad, kaltindamas visuomenę, atsisakau tai pripažinti. Jis nujaučia, kad mano polinkis nuvertinti man pasiekiamą visuomenės pripažinimą bei atpildą (priešingu atveju, pasmerkimą) yra ne šių vertybių neigimas perse , bet požymis, kad nesijaučiu pakankamai vertas (arba nevertas) jas priimti. Užuot pareiškęs: Nemanau, kad pasižymiu šiomis savybėmis (arba: esu pranašesnis už tą), sakau: Betgi visa tai mėšlas.

Hazelė, prieš pareikšdama, kad nenori daugiau manęs matyti, nes aš jau kelioliktą kartą pradėjau vartoti, pasakė: — Tu tiesiog geidi užsikrušti narkotikais, kad visi aplink manytų, koks gilus ir supistai sudėtingas žmogus esi. Pasipūtėliška ir supistai nuobodu.

Tam tikra prasme pirmenybę aš teikiu Hazelės nuomonei. Ji pabrėžia ego elementą. Hazelė supranta ego poreikius. Ji puošia tuos manekenus parduotuvės vitrinoje, bet vadina save „prekių eksponavimo menininke“ ar kažkaip panašiai. Kodėl turėčiau atstumti pasaulį, laikyti save geresniu už jį? Todėl, kad taip darau, štai kodėl. Todėl, kad aš supistai toks ir esu, ir viskas.

Dėl šios nuostatos buvau pasiųstas į šį terapijos-konsultacijos mėšlyną. Aš viso šito nenoriu. Reikėjo rinktis arba tai, arba kalėjimą. Pradedu galvoti, kad Bulvei teko švelnesnė dalia. Šitas mėšlas drumsčia man vandenį; labiau trikdo, nei padeda išaiškint visą reikalą. Iš esmės aš noriu tik tiek, kad tie šikniai rūpintųsi savo reikalais, o aš irgi darysiu tą patį. Kodėl kiekvienas šiknius jaučiasi turįs teisę tave skrosti ir analizuoti, jei tu vartoji stiprius narkotikus.

Pripažinęs, kad jie turi tokią teisę, prisidedi prie tų šventojo Gralio paieškų, kurios tave tiesiog dusina. Tuomet tu jiems pasiduodi, leidiesi įtikinamas bet kuria sumauta poelgių teorija, kurią tik tau parenka. Tuomet jau priklausai jiems, ne sau; tampi priklausomas ne nuo narkotikų, o nuo jų.

Visuomenė sukuria melagingai įmantrią logiką, kad įtrauktų ir pakeistų tuos, kurių elgsena nesutampa su vyraujančia. Tarkim, kad aš žinau visus už ir prieš, žinau, kad nugyvensiu trumpą gyvenimą, kad esu nesveiko proto ir etcetera, etcetera, bet vis tiek noriu vartoti heroiną? Jie to neleis. Jie tau to neleis, nes vertins tai kaip savo pačių nesėkmę. Kaip faktą, kad tu paprasčiausiai atsisakai pasirinkti tai, ką jie gali tau pasiūlyti. Pasirink mus. Pasirink gyvenimą. Pasirink mokėjimus pagal užstato dydį; pasirink skalbimo mašinas; pasirink automobilius; pasirink sėdėjimą ant suolelio ir stebėjimą, protą bukinančius ir sielą naikinančius reginius, kišdamas supistą šlamštą kartu su valgiu sau į burną. Pasirink puvimą, apsišlapinimą ir apsidergimą namuose ir erzink egoistiškus, supistus vaikpalaikius, kuriuos pats pagaminai. Pasirink gyvenimą.

Ką gi, aš pasirenku nepasirinkti gyvenimo. Jei tie šikniai nesugeba susitvarkyti, tai jų pačių problema. Kaip sako Haris Lauderis, aš tiesiog ketinu eiti iki galo. Namų areštas

Ši lova, arba, tiksliau sakant, priešais mane esanti siena man gerai pažįstama. Į mane žvelgia Padis Stantonas su savo septyniasdešimtųjų bakenbardais. Igis Popas atsisėdęs su kirtikliu kapoja krūvą plokštelių. Senas miegamasis tėvų namuose. Galva plyšta į gabalus besistengiant susigaudyti, kaip čia patekau. Prisimenu Džonio Svono butą ir tą jausmą, kad tarsi mirštu. Paskui staiga išnyra dar vienas prisiminimas: Svonis ir Alison veda mane laiptais žemyn, įsodina į taksi ir nugrūda į ligoninę.