Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— PADĖKITE MAN! PADĖKITE MAN! klykia trumpaplaukis. Jis gerokai jaunesnis, nei maniau.

— Viskas gerai, bičiuli. Nusiramink, sakau. Nebijok, tai Simonas.

Vogčiomis prisėlinu prie šuns iš už nugaros; visai nenoriu, kad tas pislius atleistų savo žiobtus ir pultų mane, nors tai beveik neįmanoma. Kraujas, ištepdamas vaikinuko striukės šoną, sruvena iš jo rankos ir šuns nasrų. Vaikinas tikriausiai mano, kad ruošiuosi trinktelėti ta lazda šuniui per galvą, bet tai būtų tas pat, kas pasiųsti Rentoną ar Bulvę seksualiai patenkinti Lorą Makevan.

Vietoj to tik švelniai kilsteliu šuns antkaklį ir prakišu po juo beisbolo lazdos rankeną. Ir suku, suku... Suku ir šaukiu... Tas šiknius vis dar laikosi. Skustagalvis, vos nealpdamas iš skausmo, krinta ant kelių. Aš veržiu toliau ir pajuntu, kaip stambūs šunėko sprando raumenys atsileidžia, atsipalaiduoja. Suku toliau. Sukimės vėl, kaip sukomės praeitąą vasarąąą.

Šunėkas kelis kartus klaikiai kvėpteli pro šnerves ir suspaustus nasrus, kai aš jį taip mirtinai smaugiu. Netgi mirties agonijoje ir po to, kai jau buvo ramus lyg skudurų maišas, jis vis dar neatleidžia savo nasrų. Ištraukiu lazdą iš po antkaklio, kad ja lyg svertu pražiodyčiau nasrus ir išlaisvinčiau to šmikio ranką. Per tą laiką pasirodė policija, ir aš skubiai apvynioju bernioko ranką jo švarko draiskalais.

Trumpaplaukis visaip liaupsina mane policijai ir greitosios pagalbos sanitarui. Jis yra supykęs ant Seino, vis dar nesupranta, kas šį meilų šunelį, kuris „ir musės nenuskriaustų“, tas šiknius taip ir pasakė, išklojo visą klišę, pavertė pasiutusia pabaisa. Šie Siaubūnai gali bet kada pašiušti.

Vesdamas jį į greitosios pagalbos automobilį, jaunas policininkas vis purtė galvą. — Supistai kvailas reikalas. Šie padarai tiesiog žudikai. Tie kvaili šikniai laiko juos dėl begalinio savo pasipūtimo, bet anksčiau ar vėliau šie vis tiek pasiunta.

Vyresnis policininkas atsargiai klausinėja manęs, kam man reikalinga ta beisbolo lazda, o aš atsakau, kad ji skirta namų saugumui garantuoti, nes šiame rajone buvo daug įsilaužimų. Ne todėl, kad Simonas, aiškinu aš, būtų kada nors svajojęs savo paties rankomis saugoti įstatymą, bet, na, su ja tiesiog ramiau. Nors abejoju, ar šioje Atlanto pusėje kas nors yra kada nors nusipirkęs beisbolo lazdą tam, kad žaistų beisbolą.

— Galiu tai suprasti, sako senasis policininkas. Lažinuosi, kad gali, tu įmirkęs šikniau. Įstatymo pareigūnai yr gan kvaili, a, Šonai? Nelabai įspūdinga, Šimonai.

Tie vaikinai skiedžia, kad esu narsus krušlius, ir jie siūlys, kad man įteiktų pagyrimo raštą. Nagi ašiū, pareigūne, betgi tikrai neverta. Ligotasis šią naktį ruošiasi eiti tiesiai pas Marianą — bus šioks toks pasiturškimas. Sūnų poza tikrai bus išmėginta, bent jau Seino atminimui pagerbti.

Aš skrajoju aukštai lyg aitvaras ir esu seksualiai sudirgęs, kaip elnių banda. Supistai nuostabi diena. Beieškant vidinės prasmės

Aš niekuomet nebuvau patupdytas už narkotikus. Bet daugybė šiknių kėsinosi nusiųsti mane į reabilitacijos įstaigą. Reabilitacija mėšlas; kartais galvoju, kad verčiau jau būtų mane pribaigę. Reabilitacija — lyg savojo „aš“ išdavimas.

Taigi buvau nusiųstas pas įvairiausius patarėjus, — nuo paprastų psichiatrų iki klinikinės psichologijos specialistų, — o iš jų pas socialinių tarnybų darbuotojus. Daktaras Forbsas, psichiatras, taikė neformalius darbo metodus, besiremiančius daugiausia Froido psichoanalize. Man jis liepė pasakoti apie visą savo gyvenimą ir susitelkti prie neišspręstų problemų, matyt, tikėjosi, kad nustatęs ir išsprendęs šiuos konfliktus pašalins tą pyktį, kuris skatino mano savižudišką elgesį, tą elgseną, kuri atsiskleidžia vartojant stiprius narkotikus.

Tipiškas pokalbis:

Dr. Forbsas: Jūs minėjote savo brolį, tą, ee, su negalia. Tą, kuris mirė. Ar mes galėtume pasikalbėti apie jį?

(pauzė )

Aš: Kam?

(pauzė)

Dr. Forbsas: Jūs nenorite kalbėti apie savo brolį?

Aš: Nee. Tiesiog nesuprantu, kaip tai susiję su mano polinkiu į heroiną.

Dr. Forbsas: Atrodo, kad jūs pradėjote intensyviai vartoti apytikriai tuo metu, kai mirė jūsų brolis.

Aš: Apytikriai tuo metu vyko daug dalykų. Ir tikrai nežinau, ar verta išskirti mano brolio mirtį. Tuo metu aš buvau išvykęs į Aberdeną; į Universitetą. Man ten nepatiko. Dar vėliau pradėjau dirbti sąsiaurio keltuose, plaukiojančiuose į Olandiją. Geriausia galimybė, kokios geistų bet kuris narkotas.

(pauzė)

Dr. Forbsas: Norėčiau grįžti prie Aberdeno. Sakėte, kad jums Aberdene nepatiko?

Aš: Taaip.

Dr. Forbsas: Kas jums nepatiko Aberdene?

Aš: Universitetas. Dėstytojai, studentai ir visa kita. Jie visi buvo įkyrūs viduriniosios klasės šikniai.

Dr. Forbsas: Suprantu. Jūs nesugebėjote užmegzti ten santykių su žmonėmis.

Aš: Ne tiek nesugebėjau, kiek nenorėjau, nors manau, kad jums tai reiškia vieną ir tą patį (dr. Forbsas veidmainiškai gūžteli pečiais)... manęs tie pašlemėkai visiškai nedomino.

(pauzė)

Noriu pasakyti, kad tikrai nemačiau prasmės. Aš žinojau, kad ilgai ten nepasiliksiu. Jei norėdavau paplepėti, eidavau į alinę. Jei norėdavau pasidulkinti, čiuoždavau pas prostitutę.

Dr. Forbsas: Jūs leidote laiką su prostitutėmis?

Aš: Taaip.

Dr. Forbsas: Ar todėl, kad jums trūko pasitikėjimo savo sugebėjimais užmegzti socialinius ir seksualinius kontaktus su Universiteto merginomis?

(pauzė)

Aš: Nee, aš susitikinėjau su pora mergaičių.

Dr. Forbsas: Kas atsitiko?

Aš: Mane domino vien tik seksas, o ne santykiai. Aš tikrai neturėjau priežasčių slėpti šito fakto. Susitikinėdavau su tomis moterimis tik tam, kad patenkinčiau savo seksualinius poreikius. Man atrodė, kad daug sąžiningiau eiti pas prostitutę, nei žaisti melagingą žaidimą. Tuomet aš buvau gana moralus šmikis. Ištaškęs savo stipendiją prostitutėms, buvau priverstas gvelbti maistą bei knygas. Nuo to ir prasidėjo visos vagystės. Iš tikro tai prasidėjo ne dėl narkotikų, nors, be abejo, šie irgi kalti.

Dr. Forbsas: Mmmmm. Ar negalėtume grįžti prie jūsų brolio, to, su trūkumais. Ką jūs jam jautėte?

Aš: Sunku pasakyti... matote, to vaikino tiesiog nebuvo.

Jis gyveno ne čia. Visiškai paralyžiuotas. Jis viso labo sėdėdavo toje kėdėje visados pakreipta galva į šoną. Tegalėjo tik mirksėti ir ryti. Kartais jis skleisdavo silpnus garsus... buvo lyg koks daiktas, o ne žmogus.

(pauzė)

Atrodo, kad nemėgau jo, kai buvau visai mažas. Noriu pasakyti, kad mano Ma turėjo tiesiog išvežti jį su tuo vežimėliu. Tą didelį, gremėzdišką daiktą supistame vežimėlyje, taip sakant. Dėl jo aš ir mano vyresnysis brolis Bilis tapome kitų vaikų pajuokos objektu. Mums sakydavo: „Jūsų brolis mulkis“ arba „Jūsų brolis zombis“ bei visokį panašų mėšlą. Tai vaikai, suprantu, bet tuomet viskas atrodė kitaip. Kadangi vaikystėje buvau aukštas ir nerangus, pradėjau tikėti, jog man taip pat kažkas negerai, kad aš kažkuo panašus į Deivį...

(ilga pauzė)

Dr. Forbsas: Todėl jūs jautėte pagiežą savo broliui.

Aš: Taaip, kai buvau vaikas, mažas berniukas, taip sakant. Paskui jis nukeliavo į ligoninę. Man atrodė, kad ta problema, taip sakant, išspręsta, suprantate. Tiesiog nematai — negalvoji. Aplankiau jį kelis kartus, bet man pasirodė, kad tai neturi jokios prasmės. Nebuvo jokio ryšio, suprantate? Žiūrėjau į tai tik kaip į žiaurią gyvenimo grimasą. Vargšui Deiviui teko pats šūdiniausias iš visų įmanomų likimų. Supistai gaila, bet negali dėl to liūdėti visą likusį gyvenimėlį. Jis buvo tinkamiausioje vietoje, rūpestingai prižiūrimas. Kai jis mirė, pajutau kaltę, kad pykau ant jo, kaltę, kad gal nedėjau šiek tiek daugiau pastangų. Nors ką čia gali pakeisti?