Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Aiškiai kaip varpas, tu supistai nuovokus šikniau. Aš tave myliu, šūdgalvi.

— Ačiū jums, Jūsų kilnybe. Puikiai suprantu, kaip manimi nusivylė mano šeima ir draugai, todėl negaišinsiu brangaus teisėjų laiko. Kad ir kaip būtų, vienas iš esminių reabilitacijos elementų yra suvokimas, kad problema egzistuoja. Reguliariai lankau kliniką ir laikausi man paskirto palaikomojo gydymo: vartoju metadoną ir temazepaną. Aš savęs daugiau neapgaudinėju. Su dievo pagalba įveiksiu šią ligą. Dar kartą dėkoju.

Teisėjas įdėmiai pasižiūri man į veidą mėgindamas pastebėti, ar jame nėra kokių nors patyčių pėdsakų. Jokių šansų, kad jie būtų pasirodę. Įpratau išlaikyti bereikšmę veido išraišką, siutindamas Begbį. Bereikšmė veido išraiška kur kas geriau už numirėlio veido išraišką. Nusprendęs, kad tai ne makaronų kabinimas, tas sumautas šiknius baigia teismo posėdį. Aš išeinu į laisvę, vargšas Bulvė uždaromas.

Policininkas mosteli jam eiti.

— Man labai gaila, bičiuli, sušiktai jausdamasis sakau aš.

— Nieko tokio, žmogau... Aš atprasiu nuo heroino, o hašišo Sautone yra pakankamai. Tai bus tik nusičiurškimas, taip sakant... sako jis, vedamas faro raupų subjaurotu veidu.

Išėjus iš teismo salės į holą, prie manęs prieina mano Ma ir apkabina. Ji atrodo pavargusi, su tamsiais ratilais apie akis.

— Vaikeli, vaikeli, ką man su tavimi daryti? sako ji.

— Kvailas kekšės vaikas. Tas mėšlas tave pražudys. Mano brolis Bilis purto galvą.

Jau norėjau ką nors atkirsti tam šikniui. Joks pislius neprašė, kad jis čia ateitų, o jo idiotiškos pastabos irgi nepageidaujamos. Bet kai jau norėjau ką nors atkirsti, priėjo Frenkas Begbis.

— Rentsai! Šaunuoli tu mano! Koks supistas rezultatas, a? Gaila Bulvės, bet baigėsi geriau, nei mes supistai tikėjomės. Jis neišbus dešimties mėnesių. Gerai elgdamasis išeis po šešių. Net anksčiau.

Ligotasis, atrodantis lyg reklamos agentas, viena ranka apkabino mano Ma ir meilikaujamai išsišiepia man.

— Šitai prašosi supistai atšvenčiama. Pas Dikoną? Pasiūlė Franko. Kaip narkomanai, mes vorele nusekėme paskui jį. Niekas neturėjo jokios dingsties veikti ką nors kita: išgertuvės laimėjo be prieštaravimų.

— Jei tik tu žinotum, ką padarei man ir savo tėvui... be galo rimtai pasižiūrėjo į mane Ma.

— Kvailas kekšius, nusišaipė Bilis. — Vagia knygas iš parduotuvių. Tas šiknius pradėjo mane siutinti.

— Aš vogiau knygas iš parduotuvių jau šešerius metus. Mamos ir mano bute — knygų už keturis gabalus. Manai, kad kurią nors iš jų nusipirkau? Tai tiesiog pelnas — keturi gabalai iš knygų vogimo, sumautas šikniau.

— Ak, Markai, negali būti, nejaugi visos tos knygos... Ma atrodė sugniuždyta.

— Bet dabar baigta, Ma. Aš visuomet sakiau, kad, įkliuvęs pirmąjį kartą, bausiuos. Po šito taškas. Laikas džiauti batus. Finito. Istorijos pabaiga. Aš kalbėjau rimtai. Ma tikriausiai galvojo tą patį, nes pakeitė taktiką.

— Ir susirūpink savo kalba. Tu irgi, ji pasisuko į Bilį. — Nesuprantu, kur šito prisigraibote, namie šito negirdėjot.

Bilis nustebęs pakėlė į mane antakius, o aš atsakiau jam tuo pačiu, tai buvo retas broliško solidarumo ženklas.

Visi greitai įkaušo. Ma erzino Bilį ir mane pasakodama apie savo mėnesines. Tik dėl to, kad jai buvo keturiasdešimt septyneri ir ji vis dar sirgo mėnesinėmis, troško įsitikinti, kad ir visi kiti tą žino.

— Aš tiesiog patvinau. Iš tamponų man jokios naudos. Tai lyg mėginimas užkimšti vandentiekio vamzdį su Evening News , garsiai nusijuokė ji, užversdama galvą atgal taip gerai man pažįstamu, šleikštulį keliančiu kekšišku per-daug- Carlsberg-Special-alaus- Leito-Dokerių-klube judesiu. Supratau, kad Ma šiandien ryte gėrė. Gal net ir raminamųjų.

— Gerai, Ma, sakau aš.

— Ar tik tu nenori pasakyt man, kad tavo senoji motina tave nervina? Ji sugriebia nykščiu ir smiliumi man už įdubusio skruosto. — Paprasčiausiai esu patenkinta, kad jie neišvežė mano mažylio. Jis nemėgsta, kai jį taip vadini. Jūs visuomet būsite mano mažyčiai, jūs abu. Prisimeni, kaip niūniuodavau tavo mėgstamą dainą, kai gulėjai dar visiškai mažas vaikiškame vežimėlyje?

Aš kiečiau sukandau dantis, pajutęs, kaip man išdžiūvo gerklė ir veide neliko nė lašo kraujo. Be jokios supistos abejonės, tuoj prasidės.

— Mažas mamytės vaikutis mėgsta trapią trapią, mažas mamytės vaikutis mėgsta trapią duonytę... be jokios melodijos užtraukė ji. Ligotasis linksmai pritarė. Dabar pasigailėjau, kad uždarė tą laimingą šiknių Bulvę, o ne mane.

— Ar mažas mamytės vaikutis nori dar vienos pintos? paklausė Begbis.

— Taaip, jūs galite sau dainuoti. Jūs galite sau pasiutusiai plyšauti, jūs, supisti kekšių vaikai! Į barą įėjo Bulvės mama.

— Man tikrai labai gaila dėl Denio, misis Merfi... pradėjau aš.

— Gaila! Aš tau parodysiu, gaila! Jei ne tu ir ši prakeikta kvaila gauja, mano Denis nesėdėtų dabar supistame kalėjime!

— Liaukis, Kolin, vištyte. Žinau, kad tau skaudu, bet tai tikrai neteisinga. Ma atsistojo.

— Aš tau pasakysiu, kas yra pasiutusiai teisinga! Tai dėl jo! Ji piktai dūrė į mane. — Tai jis įvėlė mano Denį. Tyčia atsistojo ten, puikiai išmanydamas, kaip reikia kalbėti teisme. Tai būtent jis ir šita prakeikta pora. Ligotajam ir Valkatai, mano dideliam palengvėjimui, taip pat kliuvo jos pykčio.

Ligotasis nieko nepasakė, bet, liūdnai ir globėjiškai linguodamas galvą, lėtai pakilo nuo kėdės su aš-dar-niekada-gyvenime-nebuvau-taip-įžeistas veido išraiška.

— Tai supistai neteisinga! nuožmiai atkirto Begbis. Šiam šikniui neegzistavo šventosios karvės, net pagyvenę žmonės iš Leito, kurių vaiką ką tik nusiuntė į kalėjimą. — Niekuomet neliečiau šito mėšlo, esu sakęs Rentsui ir Bul... Markui ir Deniui, kad jie tai darydami yra smirdžiai! Lig... Simonas buvo švarus ištisus mėnesius. Begbis, kaitinamas pykčio ir pasiutimo, atsistojo. Jis trenkė kumščiu sau į krūtinę, lyg norėdamas susiturėti nekirtęs misis Merfi, ir suriko jai į veidą: — TAI AŠ TAS ŠIKNIUS, KURIS MĖGINO JUOS IŠ TO IŠTRAUKTI!

Misis Merfi apsisuko ir išbėgo iš alinės. Mane sujaudino jos veido išraiška; tai buvo visiško pralaimėjimo išraiška. Ji ne tik prarado sūnų, kurį uždarė į kalėjimą, jos akyse dar buvo sukompromituotas ir jo įvaizdis. Užjaučiau tą moterį ir piktinausi Franko.

— Taaip, ji yra aukšto slėgimo katilas, štai kas ji, tarė mano Ma, bet susimąsčiusi pridūrė: — Bet man jos vis tiek gaila. Jos vaiką uždarė į kalėjimą. Linguodama galvą ji pasižiūrėjo į mane. — Nepaisant visų nemalonumų, niekad nenori jų netekti. Kaip tavo mažylis, Frenkai? Ji pasisuko į Begbį.

Aš liūdnai pagalvojau apie tai, kaip lengvai mano mamos tipo žmonės pasiduodavo tokių ponterių kaip Franko įtakai.

— Gerai, misis Renton. Supistai auga po truputį.

— Vadink mane Kete. Aš jums duosiu tą jūsų misis Renton! Tu verti mane jaustis sena!

— Juk tokia ir esi, tariu. Ji visiškai mane ignoravo, o daugiau niekas nenusijuokė, net ir Bilis. Iš tikro, Begbis ir Ligotasis Berniukas pažvelgė į mane lyg smerkiantys dėdės į akiplėšą vaikėzą, kurio jie neturi teisės bausti. Dabar aš pažemintas iki to paties statuso kaip ir Begbio vaikas.

— Tai berniukas, ar ne, Frenkai? bičiuliškai klausia Ma kito gimdytojo.

— Taaip, tikrai. Aš sakiau Džu, sakiau, jei tai bus mergiotė, tegu eina iš kur atėjusi.

Galiu įsivaizduoti dabar „Džu“ — ta pilka, avižinės košės spalvos oda, taukuotais plaukais ir sulysusiu kūnu, susmukusiais, vis dar nudribusiais raumenimis, abejingai sustingusiu, negyvu veidu; nepajėgiančią nusišypsoti ar susiraukti. Raminamieji vaistai, atimantys paskutines jėgas, kai vaikas pratrūksta dar vienu šiurpulį keliančiu riksmų srautu. Ji mylės tą vaiką tiek pat, kiek Franko bus abejingas tam vargšui mažam šikniui. Tai bus dusinanti, pataikaujanti, nedviprasmiška, atlaidi meilė, kuri lems, jog vaikas taps toks, koks yra jo tėvas. To vaiko vardas buvo Jo Didenybė Sautono Kalėjimas dar tuomet, kai jis buvo Džunės įsčiose, lygiai taip pat, kaip turtingo kekšės vaiko gemalas yra pasmerktas Itono mokyklai. Kol šis procesas truks, tėtušis Franko liks tuo, kuo yra dabar: latru.