Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Jos nusisuka ir pagreitina žingsnį. Ligotasis šaukia: — ATSIPŪKITE, IŠDŽIŪVUSIOS SKYLĖS! Paskui jis pasisuka į mus ir sako: — Nesuprantu, ko tos senos kalės čia aplink mus sukinėjasi. Niekas nesiruošia jų dulkinti, net ir čia šiuo laiku. Aš jau verčiau įkiščiau saviškį tarp poros B&Q švitrinimo blokų.

— Atsipisk! Tu išdulkintum bet kokios donos plaukuotą plyšį, pasakė Rentsas.

Man rodos, kad jis pasigailėjo dėl šių žodžių vos juos ištaręs, taip sakant, nes Don buvo mirusiojo kūdikio vardas, Lesli kūdikio, uždususio ar panašiai, taip sakant, ir visi žinojo, kad Lesli, taip sakant, pastojo būtent nuo Ligotojo...

Bet Ligotasis tepasakė: — Atsipisk, pašlemėke. Tu pats esi miesto šunų dulkintojas. Kiekviena kada nors mano dulkinta paukštytė, o jų buvo daaaau-gybė, buvo verta, kad ją išdulkinčiau.

Aš prisimenu tą paukštytę iš Stenhuso, kurią Ligotasis Berniukas kartą nusivedė namo, kai buvo nusitašęs... negaliu pasakyti, kad ji buvo kokia ypatinga... Manau, kad kiekvienas bičelis turi savąjį Achilo kulną, supranti.

— Ee, prisimeni tą Stenhuso vištytę, a, kuo ji ten vardu?

— Tik jau tu nepradėk kalbėti! Tu negali pasidulkinti net bordelyje, įkišęs savo penį tarp American Express ir Access kredito kortelių.

Mes imame drabstyti vienas kitą purvais, po to dar kiek paeiname kartu, bet mano mintys jau sukosi apie mažąją Don, kūdikį, ir tą voverę, tokią laisvą ir niekam nekliudančią... o jie būtų paprasčiausiai ją nužudę, tiesiog šiaip sau, žinai, o už ką? Mane nuo tos minties tikrai supykina ir nuliūdina, ir įsiutina...

Aš nueinu šalin nuo jų. Pasisuku ir einu šalin. Mane pasiveja Rentsas. — Liaukis, Bulve... po velnių, kas atsitiko, žmogau?

— Tu norėjai užmušti tą voverę.

— Tai viso labo tik supista voverė, Bulve. Parazitas... sako jis ir apkabina mane per pečius.

— Galimas daiktas, kad ji ne didesnis parazitas už tave ar mane, taip sakant... kas gali pasakyti, ką reiškia parazitas... tos padoriosios moteriškės mano, kad tokie žmonės kaip mes yra parazitai, taip sakant, ar dėl to jos turi teisę mus nužudyti? dėstau aš.

— Atsiprašau, Deni... tai tik voverė. Atleisk, drauguži. Žinau, ką tu jauti gyvūnams. Tiesiog kažkaip... tu supranti, ką noriu pasakyti, Deni, tai kažkaip... po galais, noriu pasakyti, kad esu užpistas, Deni. Aš nežinau. Begbis ir tie... tie narkotikai. Nežinau, ką darau su savuoju gyvenimu... visa tai tiesiog kažkoks jovalas, Deni. Aš nesuvokiu, ką supistai darau. Atsiprašau, žmogau.

Rentsas jau amžių amžius nevadino manęs „Deniu“, dabar jis negali liautis mane taip vadinęs. Jis atrodo tikrai nuliūdęs, taip sakant.

— Ei... atsipalaiduok, kačiuk... tai tik gyvūnai ir tie, taip sakant... nesirūpink tuo mėšlu... aš tik mąsčiau apie nekaltus mažuosius padarus, tokius kaip kūdikis Don, žinai... nereikėtų žaloti tokių padarų...

Jis, taip sakant, sugriebia ir apkabina mane. — Tu esi vienas iš geriausiųjų, žmogau. Prisimink tai. Tai kalba ne alkoholis ir narkotikai, tai sakau aš. Jei pasakysi kitam vaikinui, ką tu jam jauti, tave tiesiog išvadins kokiu tik įmanoma pederastu, jei tik nesi sugriuvėlis. Aš pliaukšteliu jam per nugarą, ir tai reiškia, taip sakant, kad noriu pasakyti jam tą patį, bet tai jau nuskambėtų, lyg tą norėčiau išsakyti tik dėl to, kad jis pirmasis man tą pasakė. Bet vis dėlto pasakau tai.

Išgirstame mums už nugaros šaukiant Ligotąjį. — Jūs, du supisti pedikai. Arba eikite už medžių ir iškruškite vienas kitą, arba ateikite čia ir padėkite man surasti Valkatą ir Matį.

Juokdamiesi pasileidžiame. Abu žinome, taip sakant, kad Ligotasis, nors visos katės svajoja išnaršyti kiekvieną miesto šiukšliadėžę, yra vienas iš geriausiųjų.

Patiriant nesėkmę Žaidimas su ugnimi teisme

Teisėjo veido išraiškoje, rodės, galėjai numanyt ir gailestį, ir pasišlykštėjimą, kai jis pasižiūrėjo į mane ir Bulvę kaltinamųjų suole.

— Jūs pavogėte knygas iš Vaterstono knygyno, tikėdamiesi jas parduoti, pareiškia jis. Parduoti supistas knygas. Mano supistai subinei.

— Ne, sakau aš.

— Taaip, tuo pačiu metu sako Bulvė. Mes pasisukame ir pasižiūrime vienas į kitą. Tiek laiko derinome savo istoriją, o tam sumautam šikniui teprireikia dviejų minučių, kad ją sugriautų.

Teisėjas ūmai atsidūsta. Kai geriau pajudini smegenis, darbas, kurį tas šiknius dirba, ne toks jau ir malonus. Ko gero, labai varginantis užsiėmimas visą dieną terliotis su pusgalviais. Betgi, galiu lažintis, už tai mokami supistai neblogi pinigai, be to, niekas neprašė šio šikniaus tai daryti. Jis neturėtų taip akivaizdžiai rodyti savo apmaudą, verčiau pasistengtų būti kiek profesionalesnis ir pragmatiškesnis.

— Misteri Rentonai, jūs nesiruošėte parduoti tų knygų?

— Nee. Ee, ne, Jūsų kilnybe. Jos buvo skirtos skaityti.

— Taigi, jūs skaitote Kierkegorą. Papasakokite mums apie jį, misteri Rentonai, globėjiškai sako tas šiknius.

— Mane domina jo koncepcijos apie subjektyvumą ir tiesą, ypač jo idėjos apie pasirinkimo laisvę; supratimas, kad tikrasis pasirinkimas kyla iš abejojimo bei netikrumo jausmo, o ne iš patirties ar svetimo patarimo. Dėl to būtų galima pasiginčyti, remiantis šiokiais tokiais faktais, kad tai iš esmės tėra buržuazinė egzistencializmo filosofija, siekianti sugriauti kolektyvinę visuomenės išmintį. Bet kartu tai ir išlaisvinanti filosofija, nes pradėjus neigti visuomenės išmintį, visuomenės kontrolė individo atžvilgiu susilpnėja ir... bet čia aš šiek tiek išsigąstu. Ir staiga užsičiaupiu. Jie nemėgsta gudrių šiknių. Šitaip yra lengva prisikalbėti iki didesnės baudos arba, kad jį kur galas, sunkesnės bausmės. Elkis pagarbiai, Rentonai, elkis pagarbiai.

Teisėjas pašaipiai sukrizena. Jis išsilavinęs žmogus ir, esu tuo tikras, išmano tuos didžiuosius filosofus gerokai labiau už tokį plebėją kaip aš. Privalai turėti supistą smegeninę, kad galėtum būti supistu teisėju. Ne kiekvienas šiknius gali dirbti šitokį supistą darbą. Beveik girdžiu, kaip Begbis salėje sako tai Ligotajam.

— O jūs, misteri Merfi, jūs rengėtės parduoti tas knygas taip pat kaip ir visus kitus vogtus daiktus, kad galėtumėte apsimokėti už savo polinkį į heroiną?

— Tai dėmė žmogui... ee... teisingai, taip sakant, linktelėjo Bulvė, jo mąslią veido išraišką keitė sutrikimas.

— Jūs, misteri Merfi, esate pastovus vagis. Bulvė krestelėjo pečiais, lyg norėdamas pasakyti, kad tai ne jo kaltė. — Jūsų bylos įrašai skelbia, kad vis dar vartojate heroiną. Taip pat esate įsitraukęs į vagystes, misteri Merfi. Žmonės privalo sunkiai dirbti, kad pagamintų tas gėrybes, kurias jūs nuolat vagiate. Kiti privalo sunkiai dirbti, kad užsidirbtų pinigų joms įsigyti. Nuolatinės pastangos priversti jus liautis vykdyti šiuos smulkius, bet dažnus nusikaltimus, pasirodė bevaisės. Todėl nusprendžiau paskirti jums dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

— Ačiū... ee, aš noriu pasakyti... nieko tokio, taip sakant...

Tas šiknius pasisuka į mane. Velniava.

— Su jumis, misteri Rentonai, kita kalba. Iš pranešimų aišku, kad jūs taip pat vartojate heroiną, bet mėginote sutramdyti savo polinkį į narkotikus. Jūs skelbiate, kad jūsų poelgiai yra susiję su depresija, kylančia iš susilaikymo nuo narkotikų. Aš esu pasirengęs tuo patikėti. Netgi esu linkęs priimti jūsų pasiaiškinimą, esą jūs norėjote atstumti misterį Rodą šalin, kad sutrukdytumėte jam pulti jus, o ne tam, kad jis pargriūtų. Todėl atidedu šešių mėnesių bausmę su sąlyga, kad jūs tęsite atitinkamą gydymą dėl šio polinkio. Jūsų pažangą kontroliuos socialinės tarnybos. Nors galiu patikėti, kad jūs turėjote marihuanos tik asmeniniam vartojimui, bet negaliu žiūrėti pro pirštus į neteisėtą narkotiko vartojimą; net ir tuo atveju, kai jūs vartojate jį tam, jūsų žodžiais, kad nugalėtumėte depresiją, kylančią iš susilaikymo nuo heroino. Už šio draudžiamo narkotiko laikymą jūs būsite nubaustas vieno šimto svarų bauda. Aš jums pasiūlyčiau ateity surasti kitų būdų kovoti su depresija. Jeigu jūs, kaip jūsų draugas Dantelis Merfis, nepasinaudosite jums suteikta galimybe ir vėl stosite prieš šį teismą, aš nesvyruodamas pasiūlysiu laisvės atėmimo bausmę. Ar aš pakankamai aiškiai pasakiau?