Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Kumpis, kurį valgė, kėlė šleikštulį. Jis ilgus metus buvo vegetaras. Tai neturėjo nieko bendra su politika ar morale; tiesiog šlykštėjosi mėsos skoniu. Bet jis nieko nepasakė, taip norėjo įsiteikti Dianos tėvams. Jis pasidavė, bet paragauti dešros neprisivertė, nes manė, kad į šitokius dalykus buvo kemšama visokiausių nuodų. Pagalvojęs apie visus tuos vartotus narkotikus, sardoniškai tarė sau: Reikia susirūpinti tuo, ką kiši į savo kūną. Pagalvojo, ar Dianai patiktų ši mintis, ir pradėjo nevaldomai nervingai kikenti iš savo paties bjauraus double entendre.

Jis mėgino tai nuslėpti nesmarkiai purtydamas galvą ir pasakodamas, ar veikiau perpasakodamas, savo pasaką. — Dieve, koks aš idiotas. Vakar vakare buvau baisus. Aš iš tikro nesu pratęs prie alkoholio. Betgi manau, kad dvidešimt vieneri sukanka vienąkart gyvenime.

Paskutinė pastaba Dianos tėvų, atrodė, taip pat neįtikino, Rentonas ir pats abejojo. Jam netrukus turėjo sukakti dvidešimt penkeri. Kad ir kaip būtų, jie mandagiai klausėsi. — Pamečiau savo švarką ir raktus, kaip jau sakiau. Ačiū dievui už Dianą ir jus, žmonės. Tai tikrai labai svetinga iš jūsų pusės, kad leidote man pasilikti nakčiai ir taip puikiai papusryčiauti. Man tikrai labai nemalonu, kad nepabaigiau šios dešros. Tai dėl to, jog esu sotus. Aš nepratęs prie sočių pusryčių.

— Per daug liesas, štai kur jūsų bėda, pasakė motina.

— Tai nuo gyvenimo nuomojamuose butuose. Namai — pragarai, be namų negerai, pasakė tėvas. Po šios idiotiškos pastabos stojo nejauki tyla. Sutrikęs jis pridūrė: — Taip bent jau sakoma. Tuomet jis pasinaudojo proga pakeisti pokalbio temą. — Kaip jūs dabar įeisite į savo butą?

Šitokie žmonės tikrai supistai gąsdino Rentoną. Jie žiūrėjo į jį taip, lyg patys niekada gyvenime nebūtų padarę nieko nelegalaus. Nenuostabu, kad Diana buvo tokia, kokia buvo — pasikabindavo baruose keistų vaikinų. Ta pora atrodė jam tokia begėdiškai sveika. Tėvo plaukai šiek tiek retėjo, motinos akių kampučiuose buvo susimetusios neryškios raukšlelės, bet jis suprato, kad bet kuris pašalinis stebėtojas palaikytų juos bendraamžiais, tik nupasakotų juos kaip sveikesnius už jį.

— Man tiesiog teks išlaužti buto duris. Jis yra Jeilyje. Tikrai kvaila. Galvojau, kad išpjovą duryse padariau amžiams. Nieko geresnio nesumetu. Prie laukujų durų yra vidinio ryšio telefonas, buto kaimynai mane įleis.

— Aš jums galėčiau pagelbėti, nes esu stalius. Kur jūs gyvenat? paklausė tėvas. Rentonas šiek tiek sutriko, bet buvo patenkintas, kad jie patikėjo visu tuo šlamštu.

— Jokių problemų. Aš pats buvau pjaustytojas prieš įstodamas į Universitetą. Bet vis tiek ačiū už pasiūlymą. Ir tai buvo tiesa. Buvo keista sakyti tiesą, meluodamas jis jautėsi taip patogiai. Tai jį vertė pajusti įkrovę, o kartu ir savo pažeidžiamumą.

— Aš buvau pameistrys pas Gilslandą Džordžyje, pridūrė jis, paragintas pakeltų tėvo antakių.

— Pažįstu Ralfį Gilslandą. Apgailėtinas pėdas, suniurzgė tėvas, jo balsas dabar buvo patiklesnis. Jie surado kažką bendra.

— Viena iš priežasčių, kodėl aš ten daugiau jau nebedirbu.

Rentoną persmelkė šaltis, kai pajuto Dianą po stalu trinant savo koją į jo koją. Jis nugėrė didelį gurkšnį arbatos.

— Ką gi, man reikia judėti. Dar kartą ačiū.

— Luktelk, aš tik susiruošiu ir palydėsiu tave į miestą. Diana pakilo ir išbėgo iš kambario anksčiau, nei jis spėjo paprieštarauti.

Rentonas pusiau nuoširdžiai pamėgino padėti sutvarkyti stalą, bet tėvas pasodino jį ant suolo, o motina pati pradėjo ruoštis virtuvėje. Jo širdis smigo žemyn, belaukiant man-visiškai-aiškus-tastavo-žaidimas-šikniau, kai jie liko vieni. Bet nieko panašaus. Jie pasikalbėjo apie Ralfį Gilslandą ir jo brolį Koliną, kuris, Rentonas pajuto, kad pašnekovui malonu tai išgirsti, nusižudė, ir apie kitus vaikinus, kuriuos jie pažinojo iš bendrų darboviečių.

Jie pasikalbėjo apie futbolą, ir tėvas pasirodė besąs „Heartsų“ sirgalius. Rentonas buvo už „Hibsus“, kuriems šis sezonas ne itin palankiai klostėsi, palyginti su jų vietiniais konkurentais; šis sezonas jiems tikrai nebuvo sėkmingas, ir tėvas negaišdamas laiko tai priminė.

— „Hibiams“ prieš mus nesiseka per daug gerai, ar ne?

Pirmą kartą Rentonas patenkintas nusišypsojo, bet ne dėl to, kad išdulkino šio vyrioko dukrą. Buvo tiesiog nuostabu, kad tokie dalykai kaip seksas ir „Hibsai“, kurie nieko nereiškė, kai jis būdavo užsėdęs ant heroino, staiga tapdavo patys svarbiausi. Jis svarstė, ar jo narkotikų problemos gali būti susijusios su prastu „Hibsų“ žaidimu po aštuoniasdešimtųjų.

Diana buvo pasiruošusi. Pasidažiusi mažiau nei vakar, ji atrodė kokių šešiolikos, dvejais metais vyresnė, nei buvo iš tikro. Kai išėję iš tų namų, žingsniavo gatvėmis, Rentonas pajuto palengvėjimą, bet buvo šiek tiek sutrikęs, kad koks nors pažįstamas gali juos pamatyti. Šiame rajone jis turėjo kelis pažįstamus, daugiausia vartotojus ir pardavėjus. Šitie, pagalvojo, jei dabar jį sutiktų, nuspręstų, jog jis užsiėmė suteneriavimu.

Iš Šaut Gylio į Heimarketą jie važiavo traukiniu. Diana buvo įsikibusi Rentonui į ranką ir be perstojo plepėjo. Ji buvo patenkinta nusikračiusi slopinamo savo tėvų poveikio. Be to, norėjo pažinti Rentoną detaliau. Jis galėtų tapti sprogimo priežastimi.

Rentonas mąstė apie praeitą naktį ir šiurpdamas galvojo, ką ir su kuo Diana darė, kad įgijo šitokį seksualinį patyrimą, šitokį pasitikėjimą savimi. Jautėsi esąs ne dvidešimt penkerių, o penkiasdešimt penkerių metų, ir tikrai manė, kad visi spokso į juos.

Vakarykštės nakties drabužiais apsivilkęs Rentonas atrodė apsileidęs, prakaituotas ir apsiblausęs. Diana mūvėjo plonas kaip pėdkelnės juodas blauzdines, buvo su baltu trumpu sijonėliu. Bet kurio iš šių drabužių, nusprendė Rentonas, būtų pakakę. Vienas vyrukas stebėjo ją Heimarketo stotyje, kol ji laukė Rentono, perkančio Scotsman ir Daily Record. Jis tai pastebėjo ir, keistai įsiutęs, agresyviai įsispitrijo į tą vaikiną, kol šis nenusuko akių. Galimas daiktas, pagalvojo jis, kad taip pasireiškė savęs niekinimas.

Jie įėjo į įrašų parduotuvę Dolri Roude ir peržiūrėjo kelis albumų stovus. Rentonas dabar buvo gana suirzęs, nes jį pradėjo stipriai kamuoti pagirios. Diana laikė plokštelių stovo skirsnius, kad jis galėtų juos peržiūrėti, vis tardama, jog šitas yra „puikus“, o šitas „nuostabus“. Jis manė, kad daugelis jų tiesiog šlamštas, bet buvo per daug susierzinęs, kad galėtų ginčytis.

— Sveikas, Rentsai! Kaip sekasi, drauguži? Ranka plojo jam į petį. Jis pajuto, kaip jo griaučiai ir centrinė nervų sistema akimirką pradūrė odos apvalkalą lyg viela plasteliną, po to vėl įsliuogė atgal. Jis pasisuko ir pamatė Dyką Svoną, Džonio Svono brolį.

— Neblogai, Dykai. Kaip gyveni? atsakė jis su apsimestiniu nerūpestingumu, slepiančiu pagreitėjusį širdies plakimą.

— Ne taip jau blogai, bose, ne taip jau blogai. Dykas pastebėjo, jog Rentonas yra ne vienas, ir supratingai dėbtelėjo į jį. — Privalau lėkti, taip sakant. Pasimatysime. Pasakyk Ligotajam, jei jį pamatysi, kad man paskambintų. Tas kekšės vaikas man skolingas dvidešimt supistų svarų.

— Mums abiem, bičiuli.

— Jo plepalai gryna nesąmonė. Kad ir kaip ten būtų, pasimatysime, Markai, pasakė jis, pasisukdamas į Dianą. — Iki pasimatymo, lėlyte. Tavo vyrukas per daug netašytas, kad pristatytų mane. Tikriausiai tu jo meilė. Prižiūrėk šį ponterį. Kai Dykas pasišalino, jie nejaukiai nusišypsojo dėl šio pirmo jų apibūdinimo iš pašalies.