Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Aš suvokiu, kad niekada nesu bendravęs su Mačiu būdamas pats vienas, taip sakant. Kažkaip kartais susitinkam tiesiog aš ir Rentsas... arba tiesiog aš ir Tomis... ar tiesiog aš ir Rebas... ar aš ir Ligotasis... ar netgi tiesiog aš ir Generalissimo Franko... bet niekuomet tiesiog aš ir Matis. Tai šį tą kalba, taip sakant.

Tie pikti katinai palieka bendrą gūžtą ir išeina medžioti grobio, o atmosfera pasidaro... nuostabi. Ligotasis išsitraukia šiek tiek E. Baltieji balandžiai... Tai beprotiškas produktas. Ecstasy narkotikas dažniausiai neturi MDMA, tai yra tiesiog, taip sakant, supranti, savo poveikiu iš dalies amfetaminas, iš dalies LSD... bet aš visada vartoju, taip sakant, tik gerą amfetaminą, supranti? Bet šitie narkotikai yra be galo keisti, be galo zapiški... tai tas žodis, zapiška... aš mąstau apie Frenką Zapą ir Džo Garadžą, ir geltoną sniegą, ir žydų princeses, ir katalikų mergaites ir manau, kad tikrai būtų puiku turėti moterį... ją mylėt, taip sakant... ne tam, kad kaip nori dulkintum, na, ne vien tam, kad dulkintum... bet meilei, nes aš tarsi jaučiu, lyg mylėčiau kiekvieną, bet kažkaip ne per seksą... tiesiog turiu kažką mylėti... kaip Rentonas tą Hazelę ir Ligotasis... na, Ligotasis turi tūkstančius paukštyčių... bet šie bičeliai neatrodo nė kiek laimingesni už dau...

— Kito žmogaus pieva visuomet žalesnė ir kitoje pusėje saulės šviesa ryškesnė... aš supistai dainuoju, taip sakant, aš niekuomet nedainuoju... gavau kiek narkotikų ir todėl dainuoju... galvoju apie Frenko Zapos dukrą, Mun, taip sakant... ji man patiktų... kartu su savo seniu... įrašų studijoje... tiesiog pamatyti, taip sakant, kūrybinį procesą, supranti, kūrybinį procesą...

— Supista beprotybė... man reikia judėti, arba aš susmegsiu... Ligotasis susiėmė rankomis galvą.

Rentono marškiniai atsisegioję, ir jis keistai gnaibo sau spenelius, taip sakant...

— Bulve... pažiūrėk į mano spenelius... jie atrodo supistai keisti, žmogau... joks kitas šiknius neturi tokių spenelių...

Aš kalbu jam apie meilę, o Rentsas sako, kad jokios meilės nėra, kad tai panašu į religiją, ir valstybė nori, kad tikėtum šiomis nesąmonėmis tam, kad ji galėtų tave kontroliuoti ir iškrušti tau smegenis... kai kurie bičai negali ištverti neįpainioję visur politikos, žinai... bet jis manęs neužčiaupia... nes, taip sakant, jis ir pats tuo netiki... nes... nes mes juokiamės iš visko, kas pakliūva į mūsų akiratį... iš pamišusio vyruko prie baro su išpampusiomis kraujagyslėmis snukyje... pasipūtusi festivalinė anglė merga, kuri atrodo taip, lyg kas nors ką tik būtų pūstelėjęs jai panosėje...

Ligotasis sako: — Maunam į Pievas ir prigriebiam Begbį su Mačiu... tuos paprastus, erzinančius, apspangusius, klastingus šiknius!

— Riii-zi-kiiin-ga, bičeli, riii-zi-kiiin-ga... jis tikras bestija, taip sakant... sakau aš.

— Padarykime tai dėl fanų, sako Rentsas. Jis kartu su Ligotuoju nusitvėrė šios frazės iš ikisezoninio Vyrų Salos futbolo turnyro „Hibsų“ programos reklamos. Joje buvo pavaizduotas „Hibsų“ geriausias bičelis Aleksas Mileris, — nuotraukoje jis atrodė tikrai pastėręs, o antraštė skelbė: „Padarykime tai dėl fanų“. Kai tik prisišlemščia narkotikų... jie visuomet tai sako.

Išplaukiam iš alinės ir patraukiam į Pievas. Mes pradedame dainuoti, mėgdžiodami Sinatrą, perdėtai amerikietiškais Nū Jorko balsais:

Tu ir aš buvome tyk pora,

Vaikščiajamia Pievomis,

Rankiodamia daugybių neūžmirštolių.

Mūsų link keliu artinasi dvi mergytės... mes jas pažįstame... tai, taip sakant, mažoji Rozana ir Džilė... dvi tikrai saldžios katytės, iš tos privilegijuotos mokyklos, ar tai iš Gilespio, ar tai iš Merės Erskin?.. jos traukia į Sauterną, taip sakant, garsų, narkotikų, nuotykių link...

...Ligotasis išskečia rankas ir sugriebia Džilę į lokio glėbį, o Rentsas, taip sakant, tą patį padaro su Rozana... aš esu tik misteris Atsarginis Penis kekšių suvažiavime, tik žiūriu į tą šurmulį, taip sakant.

Jie visi glėbesčiuojasi. Tai žiauru, žmogau, žiauru. Rentsas liaujasi pirmas, bet laiko ranka apkabinęs Rozaną. Rentsui tai lyg ir pokštas, taip sakant... tik pamanyk... ta maža paukštytė, kurią Rentsas pasigavo pas Donovaną, yra dar jaunesnė. Kuo ji ten vardu, Diana? Blogas katinas, tas Rentsas. Ligotasis, na, Ligotasis, taip sakant, prispaudžia mažąją Džilę prie medžio.

— Kaip sekasi, lėlyte? Kur vyksti? klausia jos.

— Einame į Sauterną, sako ji šiek tiek įsitempusi... maža įsitempusi princesė, žydų princesė? Jos veidelis be jokio trūkumo... aiii, šios vištytės stengiasi elgtis šaltakraujiškai, bet šiek tiek prisibijo Rentso ir Ligotojo. Lyg būtų pasirengusios leisti šioms narkotikais apsvaigusioms superžvaigždėms daryti su jomis ką tik nori. Tikrai pasikausčiusios vištytės jų vietoje tiesiog surauktų savo angas, taip sakant, ir paprasčiausiai stebėtų, kaip tie kekšių vaikai subyra. Šios mergytės žaidžia šį žaidimą... jau perėjusios tą nuliūdinom-tuos-padorius-mamą-ir-tėtį fazę... Rentsas tikrai tuo nepasinaudos, supranti, man rodos, kad jam to jau gana, bet Ligotasis visai kas kita. Jo rankos atsiduria mažosios Džilės džinsuose...

— Aš jus žinau, mergiotės, štai kur jūs slepiate narkotikus...

— Simonai! Aš nieko neturiu! Simonai! Simooonaiiii!

Pajutęs, kad tai jau ne juokai, jis staiga paleidžia mergaitę. Visi bičai nervingai juokiasi, mėgindami nuduoti, kad tai buvo tik smagi vaidyba, taip sakant, paskui jos nueina.

— Gal pasimatysime su jumis, lėlytės, dar šiąnakt! Ligotasis Berniukas šaukia joms įkandin.

— Taaip... Sauterne, eidama atbula rikteli Džilė.

Ligotasis pliaukšteli sau per šlaunis. — Reikėjo nusivesti jas su tais jų užpakaliukais į butą ir išdulkinti iki sąmonės netekimo. Mažosios kekšytės tiesiog supistai ieško šito. Panašu, kad jis tai sakė daugiau sau nei man su Rentsu.

Rentsas pradėjo šaukti rodydamas.

— Si! Tau prie kojų supista voverė! Nužudykim tą kekšę!

Ligotasis stovi prie jos arčiausiai ir mėgina ją prisivilioti, bet ši kiek atšoka į šalį, bėga tikrai labai keistai, išlenkdama visą savo kūną lanku, taip sakant. Stebuklingas pilkai sidabrinis padarėlis... supranti?

Rentsas pakelia akmenį ir sviedžia į voverę. Man pasidaro bloga, taip sakant, ir mano širdis akimirką sustoja, kai akmuo prazvimbia pro pat tą vargšę. Kvatodamas lyg maniakas, jis nori pakelti kitą akmenį, bet aš jį sulaikau.

— Palik ją ramybėj, žmogau. Voverės niekam nekenkia, taip sakant! Aš negaliu pakęsti, kai Markas kankina gyvūnus... tai negerai, žmogau. Juk tu ir savęs nemyli, jei šitaip geidi sužeisti tuos padarus... noriu pasakyti... ką visa tai reiškia? Ta voverė supistai graži. Ji gyvena savo gyvenimą. Ji yra laisva. Galimas daiktas, kad būtent šito Rentsas ir negali pakęsti. Voverė yra laisva, žmogau.

Rentsas vis dar kvatoja, kol aš jį laikau. Praeidamos pro šalį dvi padoriai atrodančios moteriškės dėbteli į mus. Jos atrodo, taip sakant, pasišlykštėjusios. Rentso akys sužibo.

— LAIKYK TĄ SKYLĘ! šaukia jis Ligotajam Berniukui, bet tyčia taip, kad jį girdėtų tos moteriškės. — ĮVYNIOK JĄ Į CELOFANĄ, KAD NEPLYŠTŲ, KAI DULKINSI!

Voverė šokuoja tolyn nuo Ligotojo, bet moteriškės apsisuka ir atrodo tikrai pasišlykštėjusios mumis, lyg mes būtume mėšlas, supranti? Dabar aš juokiuosi, bet vis dar laikau Rentsą.

— Kokios sueižėjusios kekšės čia spokso? Supistos arbatėlės raganos! pakankamai garsiai, kad išgirstų tos moteriškės, sako Rentsas.