Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Aš pati netrukus būsiu senoji močiutė! Dieve, negi iš tiesų. Mano Ma pasižiūrėjo į Bilį su pagarbia baime ir pasididžiavimu. Šis išdidžiai išsiviepė. Nuo to laiko, kai pasmeigė tą savo mergiotę, Šaron, jis buvo mano mamos ir tėčio auksinis berniukas. Visi užmiršo, kad tas šiknius atvedė farus prie namų daugiau kartų, nei kada nors tai padariau aš; aš bent jau turėjau padorumo nešikti prie savo paties durų. Dabar tai nė velnio nereiškia. Tik todėl, kad jis vėl pasirašė kontraktą su supista kariuomene, šį kartą šešeriems kekšiškiems metams, ir tapo kažkokio kekšiaus gimdytoju. Mano mamai ir tėčiui vertėtų paklausti to šikniaus, ką, po galais, jis daro su savo gyvenimu. Bet ne. Vien tik išdidžios šypsenos.

— Jei tai bus mergiotė, Bili, liepk jai pasiimti ją atgal, pakartojo Begbis, malte maldamas žodžius. Alkoholis jau veikė jį. Dar vienas šiknius, kuris lakė nuo velniaižin kada.

— Tai Franko dvasia, Ligotasis pliaukštelėjo Begbiui per nugarą, mėgindamas padrąsinti tą pusgalvį, pasufleruoti jam dar kelis orientyrus, kad šis lepteltų dar vieną kitą klasikinę Begbio nesąmonę. Mes kolekcionavome visas jo kvailiausias, seksualiausias ir agresyviausias citatas, personifikuodami Begbį, kai jo šalia nebūdavo. Vos galo negaudami nuo mėšlungiško juoko. Tas žaidimas turėjo ribas: ypač kai pagalvodavome, kaip jis sureaguotų, jei apie tai sužinotų. Ligotasis netgi pradėjo vaipytis už jo nugaros. Vieną gražią dieną vienas kuris iš mūsų, arba mes abu nueisime per toli ir būsime paženklinti kumščiu, buteliu ar išklausysime „beisbolo lazdos mokslo“ paskaitą. (Viena Begbio citata.)

Mes nutaksavome į Leitą. Begbis pradėjo bambėti apie „miesto kainas“ ir užsidegė be galo įkyriai girti Leitą kaip pasilinksminimų centrą. Bilis sutiko, norėdamas atsidurti arčiau namų, nusprendęs, kad jo nėščią paukštytę bus lengviau nuraminti, jei pataikūniškas telefono skambutis atskries iš vietinės alinės.

Ligotasis būtų karštai pasmerkęs Leitą, jei nebūčiau užbėgęs už akių. Todėl tas šiknius su dideliu malonumu telefonu iškvietė taksi. Mes sugriuvome į alinę Tako gale, tą, kurios aš niekuomet nemėgau, bet kurioje, atrodo, visuomet kiurksodavome. Storasis Malkolmas padavė man dvigubą degtinės nemokamai.

— Girdėjau, tau pavyko. Šauniai apsisukai, žmogau.

Gūžtelėjau pečiais. Pora vyresnių vyrukų elgėsi su Begbiu, lyg jis būtų Holivudo žvaigždė; pataikaujamai klausėsi vienos iš jo istorijų, kuri nebuvo labai linksma, o ir tą jie tikriausiai buvo girdėję daugybę kartų.

Ligotasis smarkiai pasistengė: demonstratyviai mojuodamas aplink save pinigais, nupirko visiems gėrimų.

— BILI! ALAUS? MISIS RENTON... EE, KETE! KĄ GERSITE? DŽINO SU TRUPUČIU CITRINŲ SULČIŲ? šaukė baro kampe esančio stalo pusėn.

Supratau, kad pinigų gėrimams Ligotajam davė Begbis, kuris šiuo metu buvo įsitraukęs į labai paslaptingą pokalbį su šlykščių onanistu boksininko galva, tos rūšies tipu, kokių vengi lyg maro.

Bilis telefonu ginčijosi su Šaron.

— Mano supistas brolužis išsisuko nuo įkalinimo! Už knygų vogimą, parduotuvės darbuotojo užpuolimą ir narkotikų laikymą. Velnio išpera išsisuko. Net mano Ma čia! Po perkūnais, privalau tai atšvęsti...

Jam, matyt, buvo nelengva, jei buvo priverstas mesti broliškos meilės kortą.

— Štai Beždžionių Planeta, pašnibždėjo man Ligotasis Berniukas, kryptelėjęs galva į vyruką, kuris gėrė prie baro. Jis tikrai priminė šio filmo herojų. Kaip visada, buvo nusitašęs ir mėgino rasti sau kompaniją. Nelaimei, jo akys susitiko su manosiomis, ir jis prie manęs priėjo.

— Domiesi žirgais? klausia jis.

— Nee.

— Domiesi fūle? veblena toliau.

— Nee.

— Regbiu? jo balse graudi neviltis.

— Nee, sakau aš. Ar jis siekė kokio nors tikslo, ar tiesiog ieškojo kompanijos, sunku nuspėt. Nemanau, kad tas šiknius suvokė ką darąs. Kad ir kaip būtų, aš jį nustojau dominti, ir jis pasisuko į Ligotąjį.

— Domiesi žirgais?

— Nee. Aš nekenčiu fūlės ir regbio, ir taip toliau. Bet filmus mėgstu. Ypač Beždžionių planetą. Matei kada nors tą filmą? Aš tiesiog prarijau tai.

— Taaaip! Prisimenu! Beždžionių planeta. Čarltonas Supistas Hestonas. Rodis Mak... koks to bernioko vardas? Mažas šiknius. Tu žinai, apie ką kalbu. Jis žino, apie ką aš kalbu! Beždžionių Planeta pasisuka į mane.

— Makdauelas.

— Tas šiknius! Pergalingai sako jis. Ir vėl atsisuka į Ligotąjį. — Kur šiandien tavo mažoji paukštytė?

— A? Kuri? sutrikęs klausia Ligotasis.

— Mažytis šviesus padarėlis, ta, su kuria tu buvai čia aną naktį.

— Aa, taaip, šita.

— Gera skylutė... nepyk, kad taip sakau. Visai nenoriu įžeisti, taip sakant, bičiuli.

— Nee, jokių problemų, drauguži. Už penkiasdešimtinę ji tavo, aš nejuokauju. Ligotasis prislopino balsą.

— Tu rimtai?

— Taaip. Tik be jokių iškrypimų, tiesiog užsiropši ant viršaus. Kainuos tau penkiasdešimtinę.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Ligotasis nejuokavo. Jis mėgino sukergti Beždžionių Planetą su mažąja Marija Anderson, ta narkomane, kurią jis jau kelis mėnesius retkarčiais padulkindavo. Tas šiknius norėjo ją parduoti lyg suteneris. Man kėlė šleikštulį tai, kuo jis pavirto, kuo pavirtome mes visi, ir aš vėl pajutau pavydą Bulvei.

Pasivedėjau jį į šalį. — Koks čia supistas reikalas?

— Reikalas tas, kad aš rūpinuosi savuoju numero uno. Koks tavo supistas reikalas? Nuo kada tu priklausai socialinėms tarnyboms?

— Tai, po galais, visai kas kita. Nesuprantu, kokia supista velniava tave apsėdo, bičiuli, tikrai nesuprantu.

— Taigi tu dabar esi Misteris supistai švarus nuo narkotikų, a?

— Nee, bet aš supistai neįveliu į savo reikalus jokio kito šikniaus.

— Atsipisk nuo manęs. Dar skiesi, kad ne tu suvedei Tomį su Sikeriu ir visa ta gauja. Jo akys buvo tyros lyg krištolas ir išdavikiškos, — jose nė krislelio sąžinės ar užuojautos. Jis nusisuko ir grįžo prie Beždžionių Planetos.

Ruošiausi pasakyti, kad Tomis turėjo pasirinkimo galimybę; mažoji Marija neturėjo. Dabar reikėjo sviesti argumentą apie tai, kur prasideda ir kur baigiasi pasirinkimo laisvė. Kiek kartų reikia susileisti, kad pasirinkimo laisvės koncepcija tavęs nebekvaršintų? Norėčiau supistai tą žinoti. Norėčiau supistai šį tą žinoti.

Lyg tyčia, lydimas nusmurgusio Nukainotojo, į alinę įėjo Tomis. Tomis pradėjo vartoti. Anksčiau jis niekuomet nevartojo. Tai tikriausiai mūsų kaltė; gal net mano. Tomio narkotikas visuomet buvo amfetaminas. Prie jo jį įpratino Lizi. Jis baisiai tylus, prigesęs. Nukainotasis ne.

— Nuomojamasis verčia visus iš koto! Hei! Tu supistas šiknius, štai kas tu! traiškydamas man ranką, rėkia jis.

Per alinę choru nugriaudi „yra tik vienas toks Markas Rentonas“. Senasis bedantis Vilis Seinas šaukia tai švepluodamas. Taip pat ir Valkatos senelis, malonus senas šiknius su viena koja. Valkata ir du jo psichopatai draugai, kurių aš net nepažįstu, taip pat dainuoja, kaip ir Ligotasis bei Bilis, net ir mano Ma.

Tomis pliaukšteli man per nugarą. — Štai kur šaunuolis, sako jis. Paskui: — Turi kiek LSD?

Liepiu jam tai pamiršti, palikti ramybėje, kol dar ne vėlu. Jis man atkerta, lyg koks pasipūtęs gaidys, kad gali tai valdyti. Man atrodo, kad šią dainelę jau anksčiau esu girdėjęs. Pats grodavau šią plokštelę, gal dar ir ateityje grosiu.

Mane supa puikiausi šikniai; bet aš niekuomet nesijaučiau toks vienišas. Niekados gyvenime.