Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Beždžionių Planeta įsipiršo į kompaniją. Mintis, jog šis šiknius dulkins mažąją Mariją Anderson, tikrai neestetišką. Mintis, jog šis šiknius dulkins bet ką, taip pat neestetiška. Jei jis pamėgins užkalbinti mano Ma, trinktelėsiu buteliu į jo beždžionišką snukį.

Į alinę įėjo Endis Loganas. Jis yra nepasėda šiknius, nuo kurio tiesiog dvokia nusikaltimais ir kalėjimu. Susipažinau su Logu prieš porą metų, — mes abu dirbome parko prižiūrėtojais municipaliniame golfo klube ir gaudavome už tai krūvas pinigų. Į tą vietelę parko patrulio autobusiuke mus įtaisė bilietų kontrolierius. Pelningi laikai; aš niekuomet neeikvojau savo darbo užmokesčio. Logą mėgau, bet mūsų draugystė niekuomet taip ir netapo artimesnė. Jis apie nieką daugiau nekalbėdavo, tik apie tuos laikus.

Dabar visi buvo tuo užsiėmę, gyveno prisiminimais. Kiekvienas pašnekesys prasidėdavo žodžiais „ar prisimeni tuos laikus, kai...“, ir dabar mes kalbėjome apie senį Bulvę.

Per patį šurmulį įžengė Floksis ir mostu pakvietė mane prie baro. Paprašė heroino. Aš dalyvauju gydymo programoje. Tai beprotybė. Tikra likimo ironija, kad mane pagavo vagiantį knygas kaip tik tuomet, kai mėginau išsikapstyti. Viskas per tą metadoną, tą supistą žudiką. Nuo jo aš susierzinu. Buvau stipriai jo paveiktas ir tame knygyne, kai tas apskritaveidis šiknius pamėgino vaizduoti didvyri.

Pasakau Floksiui, kad laikausi palaikomojo gydymo režimo, ir jis, netaręs daugiau nė žodžio, tiesiog atsipisa nuo manęs.

Bilis pastebėjo mane šnekantis su juo ir nuseka paskui tą šiknių laukan, bet aš jį užgriūnu ir sugriebiu už rankos.

— Aš tuoj sutraiškysiu tą šiukšlę... šnypščia jis pro sukąstus dantis.

— Palik jį, jis nieko bloga nedaro. Floksis, abejingas viskam, susirūpinęs vien, kur gauti LSD, nuėjo.

— Supista šiukšlė. Tu nusipelnai visko, ką supistai gavai susidedamas su šitokiomis padugnėmis.

Jis sugrįžta atgal ir atsisėda, bet tik dėl to, kad pamato keliu ateinančias Šaron su Džune.

Kai Begbis pastebi bare Džunę, jis smerkiamai nužvelgia ją ir klausia:

— Kur vaikas?

— Pas mano seserį, nedrąsiai sako Džunė.

Karingu žvilgsniu, praverta burna ir sustingusiu veidu Begbis nusisuka nuo jos, mėgindamas suvirškinti šią informaciją ir nuspręsti, ar jam dėl to blogai, ar gerai, ar tiesiog nieko nereiškia. Galų gale jis pasisuka į Tomį ir meiliai praneša jam, kad šis yra tikras šiknius.

Ką aš čia veikiu? Bilis, priešiškas viskam kaip koks pasiutęs keksės vaikas, supistai visur kiša savo nosį. Šaron žvelgia į mane, lyg būčiau dvigalvė pabaisa. Ma girta ir kekšiška, Ligotasis... šiknius. Bulvė kalėjime. Matis ligoninėje, ir nei vienas šiknius nenuėjo jo aplankyti, nei vienas šiknius net nekalba apie jį, lyg jo niekuomet nebūtų buvę. Begbis... kad jį kur galas, visas įkaitęs, o Džunė atrodo lyg krūva sutraiškytų kaulų su ta įprasta bjauria sintetine striuke, pabrėžiančia jos kampuotą figūrą ir toli gražu nepuošnia.

Nueinu į išvietę ir nusišlapinęs suprantu, kad negaliu grįžti atgal ir žiūrėti į visą tą mėšlą. Tada išsliuogiu pro šonines duris. Vis dėlto teks palaukti keturioliktos valandos penkiolika minučių, kai galėsiu gauti savo naująją dozę. Valstybės remiama narkomanija: metadonas kaip LSD pakaitalas, mažytės piliulės, trys per dieną, palengvinimui. Dauguma šioje programoje dalyvaujančių mano pažįstamų narkomanų prarydavo visas tris piliules iš karto ir atsijungdavo. Kaifas bus tik ryte, man dar teks palaukti. Nusprendžiau, kad negaliu taip ilgai laukti. Todėl danginuos pas Džonį Svoną VIENOS dozės, tik VIENOS SUPISTOS DOZĖS, kad ištverčiau šią ilgą, sunkią dieną. Narkotinės Dilemos Nr. 66

Atsiranda poreikis judėti: bet taip neturėtų būti Aš galiu judėti. Anksčiau tai buvo nuolat daroma. Be abejonės, mes, žmonės, atseit esame judantys daiktai. Bet kam judėti, jei viską, ko tau reikia, turi čia pat. Bet netrukus man reikės judėti. Pajudėsiu, kai pasijusiu pakankamai blogai; tai gerai žinau iš savo patirties. Tik/legaliu prisiminti, kad kada nors būčiau pasijutęs taip blogai, kad įsigeisčiau judėti. Tai gąsdina, nes netrukus man tikrai teks judėti.

Be abejo, sugebėsiu tai padaryti; nėra jokių supistų abejonių. Mirę šunys

Aa... priešas iki ausų murkdosi mėšle, kaip pasakytų senis Bondas, ir koks puikus stebėjimo kampas, tas šiknius kaip ant delno. Trumpai kirpti plaukai, žalias bomberis, devynių colių aukšti suvarstomi batai. Stereotipiškas pusgalvis; o iš paskos ištikimai seka au au. Pitas Bulas, šūdas bulius, šūdbulterjeras... supistas komplektas dantų ant keturių kojų. Aa, jis myža ant medžio. Nagi, berniuk, nagi, berniuk.

Tai prie parko gyvenančiųjų sportas. Aš pagaunu tą pabaisą savo optiniu taikikliu; bet gal man tik taip atrodo, nes šis paskutinėmis dienomis šiek tiek netvarkoj, krypsta į dešinę. Bet Simonas pakankamai geras snaiperis, kad kompensuotų šios patikimos technologinės įrangos, šio seno 22 modelio pneumatinio šautuvo trūkumą. Pakreipiu į skustagalvį, taikydamasis į jo veidą. Paskui keliauju aukštyn žemyn jo kūnu, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn... ramiai, mažyli., pabandyk dar kartą... niekas niekada neskyrė tam kekšės vaikui tiek daug dėmesio, tiek daug rūpesčio, tiek daug... taip, meilės, per visą jo gyvenimą. Kaip nuostabu žinoti, kad iš savo paties kambario gali suteikti tokį stiprų skausmą. Vadinkyt many nematomu žudyku miš Moneypenny.

Bet aš persekioju Pitą Bulą; noriu, kad jis pasisuktų į savo šeimininką, tuomet nutraukčiau jaudinamus žmogaus ir pabaisos santykius kartu su jo savininko sėklidėmis. Tikiuosi, kad šis šūdbulterjeras turi daugiau pautų nei tas kvailas rotveileris, kurį aš kliudžiau aną dieną. Aš tėškiau stambiajam šūdžiui į snukį, o ar tas pasipūtęs kalės vaikas puolė savo pusgalvį, bomberiu vilkintį šeimininką? Ar jį pagavo pasiutimas, kaip būtų pasakę Vera ir Aivis iš Coronation Street? Tas šiknius tiesiog pradėjo staugti. Mane vadina Ligotuoju Berniuku, šio kvartalo rykšte, besmegenių naikintoju. Še tau, Fido, ar, Roki, ar, Rembo, ar, Taisonai, ar bet kuris kitas šūdžiau, kad ir kaip ten tas tavo mėšlagalvis, skystaprotis šeimininkas būtų tave pakrikštijęs. Štai tau už visus vaikus, kuriuos nužudei, veidus, kuriuos sumaitojai, mėšlą, kuriuo apdergei mūsų gatves. Ir dar, — še tau už visą tą šūdą, kurio prikrovei parkuose, šūdą, kuris kiekvieną kartą išteplioja Lothian Sunday Amateurs lygos „Abbeyhill Athletic“ vidurio puolėją Simoną, kai jis griūdamas bando atimti kamuolį.

Dabar jie, žmogus ir pabaisa, vienas šalia kito. Nuspaudžiu gaiduką ir žengiu žingsnį atgal.

Puikiai! Šunėkas viaukteli ir šoka ant trumpaplaukio, suleisdamas savo dantis į to šikniaus ranką. Puikus šūvis, Simonai. O, ačiū, Šonai.

— SEINAI! SEINAI! TU ŠIKNIAU! AŠ TAVE UŽMUŠIU, IŠPERA! SEIIINAAIIIII! spardydamas šunėką klykia berniokas, bet aukštieji jo batai bejėgiai prieš šį monstrą. Šunėkas paprasčiausiai sugriebia jį ir nepaleidžia; tie sumauti šikniai turi vienintelę patrauklią savybę — nuožmumą. Berniokas tikrai pradeda kraustytis iš proto; iš pradžių jis kovojo, paskui stengėsi laikytis ramiai, nejudėti, nes kova buvo per daug skausminga; gerai nesusivokdamas, čia grasino, čia maldavo tą supistai bejausmę žudymo mašiną. Senas šiknius prieina norėdamas padėti, bet atsitraukia, kai šunėkas pašnairuoja ir suurzgia pro nosį, lyg perspėdamas: Tu būsi kitas, šikniau.

Rankoje laikydamas aliumininę beisbolo lazdą dideliu greičiu nulekiu laiptais žemyn. Būtent šito aš ir laukiau, būtent šito ir siekiau. Vyras medžiotojas. Mano burna džiūsta nuo nekantravimo; Ligotasis safaryje. Tau reik užbaigt menką reikaliuką , Simonai. Manau, kad aš susitvarkysiu su tuo, Šonai.