Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Juokinga, prieš pat šį įvykį gyriausi, kad niekada gyvenime neviršysiu dozės. Štai pirmasis kartas. Tai Svonio kaltė. Paprastai jo produktas būna visai supistas, todėl kompensuodamas tai visuomet užkaitini šito daikto šaukšte šiek tiek daugiau. O ką daro tas šiknius? Jis smūgiuoja į tave kažkokiu grynu mėšlu. Tikrąja šio žodžio prasme — tau užspaudžia kvėpavimą. Svonis, tas kvailas šiknius, davė jiems mano mamos adresą. Todėl po kelių ligoninėje praleistų dienų, kai man sugrąžino kvėpavimą, atsidūriau čia.

Čia aš patekau į narkoto kalėjimą; per daug nesveikas, kad užmigčiau, per daug išvargęs, kad nemiegočiau. Prislopintų pojūčių zona, kur niekas realiai neegzistuoja, tik gniuždanti, visa apimanti neviltis ir skausmas tavo sieloje bei kūne. Krūpteliu išvydęs, kad Ma iš tikro sėdi ant mano lovos ir tyliai žiūri į mane.

Kai tik aš tai suvokiu, pagalvoju, jog tai lygiai toks pat gniuždantis nesmagumo jausmas, tarsi ji sėdėtų man ant krūtinės.

Ji padeda ranką ant mano prakaituotos galvos. Jos prisilietimas toks klaikus, bauginantis, prievartaujantis.

— Tu visas tiesiog degi, vaike, linguodama galvą švelniai sako ji, jos veide atsispindi rūpestis.

Pakeliu ranką virš antklodžių norėdamas nustumti ją šalin. Neteisingai supratusi mano judesį ji abiem rankom sugriebia manąją ir stipriai suspaudžia. Man norisi staugti.

— Aš tau padėsiu, sūnau. Padėsiu nugalėti šią ligą. Tu pasiliksi čia su manimi ir tėvu, kol pasijusi geriau. Mes tai nugalėsime, sūnau, mes tai nugalėsime!

Jos akys žvelgia įdėmiai, blizga, o balsas kankinamai karštas.

Atsikabink mama, atsikabink.

— Tu tai ištversi, sūnau. Daktaras Metju sako, kad tai iš tikro yra lyg labai sunkus gripas, ši abstinencija, sako ji man.

Kada senis Metju paskutinį kartą buvo staigiai metęs vartoti narkotikus? Norėčiau užrakinti porai savaičių šį pavojingą seną pusgalvį izoliuotame nuo visų garsų kambaryje ir suleisti jam kiekvieną dieną po porą diamorfino dozių ir paskui palikti tą šiknių porai dienų. Po to jis tiesiog maldautų manęs šito. Aš tik papurtyčiau galvą ir pasakyčiau: Nusiramink, bičiuli. Kokia supista problema? Tai tik sunkus gripas.

— Ar jis davė temazepano? klausiu.

— Nee! Aš jam pasakiau, daugiau jokių nesąmonių. Tau nuo jų buvo blogiau nei nuo to tavo heroino. Mėšlungis, pykinimas, viduriavimas... tu atrodei klaikiai. Daugiau jokių narkotikų.

— Gal galėčiau vykti atgal į kliniką, Ma, vildamasis siūlau aš.

— Nee! Jokių klinikų. Jokio metadono. Tau nuo jo buvo tik blogiau, sūnau, pats taip sakei. Tu melavai, sūnau. Savo motinai ir tėvui! Tu vartojai tą metadoną ir vis tiek vaikščiojai kaifuoti. Nuo šios minutės, sūnau, tu mesi tai galutinai. Ir pasiliksi čia, kur aš tave prižiūrėsiu. Aš jau praradau vieną vaiką ir nesiruošiu prarasti dar vieno! Jos akyse pasirodė ašaros.

Vargšė Ma, vis dar kaltina save už tą supistą geną, kuris lėmė, kad mano brolis Deivis gimė idiotas. Visa jos kaltė, po šitiekos metų kovos už jį, ta, kad ji atidavė jį į ligoninę. Ji ypač sunyko, kai jis praeitais metais mirė. Ma žino, ką apie ją mano visi kaimynai ir panašiai. Jiems ji lengvabūdė ir begėdė moteris — dėl tų šviesiai dažytų plaukų, pernelyg jaunatviškų jos amžiui drabužių ir pernelyg gausiai vartojamo Carlsberg Special alaus. Jie mano ją ir mano tėvą pasinaudojus Deivio menkavertiškumu tam, kad išsikeltų iš Forto ir gautų šį puikų Apgyvendinimo asociacijos butą prie upės, o po to ciniškai išgrūdus vargšą šiknių į prieglaudą.

Velniop tuos nuvalkiotus faktus; smulkmeniškas pavydas tampa mitologijos dalimi tokiose vietose kaip Leitas, užtvindytose smalsių šiknių, kaišiojančių savo ilgas nosis į svetimus reikalus. Vietos, pilnos nusiritusių baltų padugnių, atsikrausčiusių čia iš visos nusiritusių baltų padugnių šalies. Kai kas sako, kad Europos šiukšlės yra airiai. Šūdas. Iš tiesų tai škotai. Airiai turėjo kvapo atsikovoti savo šalį, ar bent jau didžiąją jos dalį. Prisimenu, koks įskaudintas buvau, kai Londone Niksio brolis pavadino škotus „avižiniais valkatomis“. Dabar suprantu, kad iš tikrųjų vienintelis žeidžiantis dalykas — tai rasistinis nusistatymas prieš spalvotuosius. Kitu atveju viskas teisinga. Visi jums pasakys: škotai — geri kareiviai. Kaip mano brolelis, Bilis.

Seniu jie taip pat nepasitikėjo. Dėl jo Glazgo akcento ir dėl to, kad atleistas iš „Parsonų“ jis stumdė prekes Inglistouno ir Ist Forčuno prekyvietėse, užuot ramiai kiurksojęs „Stračio“ bare ir supistai dejavęs dėl viso pasaulio bėdų.

Jie norėjo gero, jie norėjo gero ir man, bet visiškai neįmanomas dalykas, kad jie suprastų, ką aš jaučiu, ko man reikia.

Apsaugokit nuo tų, kurie nori man padėti.

— Ma... aš esu dėkingas už tai, ką tu mėgini padaryti, bet man reikia tik vienos dozės, kad atsipalaiduočiau. Tik vienos, aš maldavau, taip sakant.

— Pamiršk tai, sūnau. Negirdimai į kambarį įėjo mano senis. Senoji neleidžia jam net prabilti. — Su tavo žolele baigta. Tu geriau sustiprėk, bičiuli, aš tau tikrai patariu.

Jis atrodo įsitempęs — smakras atsikišęs į priekį, rankos prie šonų, lyg būtų pasiruošęs susiremti su manimi.

— Taaip... gerai, liūdnai sumurmu iš po antklodės. Ma, lyg saugodama, padeda ranką man ant peties. Mes abu nuliūdę.

— Viską sudirbai, kaltina jis, po to išvardija nuostolius: — Amato mokymas. Universitetas. Ta žavi mergaitė, su kuria susitikinėjai. Visas galimybes, kokias tik turėjai, Markai, tu sugriovei.

Nebūtina pasakoti, kad jis pats niekuomet neturėjo tokių galimybių: augo Govane ir penkiolikos metų turėjo palikti mokyklą, kad išmoktų amato. Tai numanoma. Bet, kai geriau pagalvoji, ne toks jau didelis skirtumas, jei augai Leite ir palikai mokyklą būdamas šešiolikos, kad įsigytum specialybę. Ypač todėl, kad jis neaugo rajone, kur nedarbas yra masinis. Bet aš dar ne toks stiprus, kad galėčiau ginčytis, o jei ir galėčiau, ginčytis su glazgiečiais juk visiškai beprasmiška. Dar nebuvau sutikęs tokio glazgiečio, kuris nemanytų, kad tik jis yra vienintelis tikrai kenčiantis proletaras visoje Škotijoje, Vakarų Europoje, visame pasaulyje. Glazgiečio patiriami sunkumai vieninteliai verti dėmesio. Pamėginu pasiūlyti kitką.

— Ee, aš gal vėl važiuosiu į Londoną. Gal kartais gausiu darbą. Beveik kliedžiu. Man vaidenasi, kad kambaryje yra Matis. — Mati... Man atrodo, kad aš tai ištariau. Prasideda supistas skausmas.

— Tu kliedi, sūnau. Tu niekur nevažiuosi. Net nenusišiksi be mano žinios.

Maža vilties. Akmens gabalas, kurį aš nešiojuosi savo žarnose, turės būti išimtas chirurginiu būdu. Aš turiu prisiversdamas gerti magneziją ir daryti tai kelias dienas, kad būtų bent šioks toks rezultatas.

Kai senis liovėsi kranksėjęs, įkalbėjau Ma, kad duotų man porą piliulių, tų savo raminamųjų. Ji gėrė jas visus šešis mėnesius po Deivio mirties. Bėda ta, kad, išmetusi jas lauk, laikė save didžiausia žinove, kaip susilaikyti nuo narkotikų. Mama, brangioji, po galais, tai juk heroinas.

Manęs laukia namų areštas.

Rytas nelabai malonus, bet, palyginti su popiete, tikras piknikas. Senis sugrįžo iš faktų rinkimo misijos. Aplankęs biblioteką, sveikatos apsaugos įstaigas ir socialinių tarnybų būstinę. Tyrimas įvykdytas, patarimai surasti, brošiūros parūpintos.

Jis norėjo, kad aš pasitikrinčiau ŽIV testu. Tačiau aš netroškau vėl murkdytis visame tame mėšle.

Pakilęs užkąsti, sulinkęs ir vis dar silpnas aš sunkiai lipu laiptais žemyn. Nuo kiekvieno judesio visas kraujas siūbteli į tvinkčiojančią galvą. Vienu metu net pamanau, kad ji tiesiog sprogs kaip balionas, ištaškydama kraują, kaukolės nuolaužas ir pilkąją masę ant geriausio mamos pintinio padėklo daržovėms.