Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Gerai, pripažįstu, tai buvo sumautai apgailėtinas numeris. Bet aš buvau prisisiurbęs ir sudirgęs, o į miegamąjį, ne kur kitur, mane įsitempė ji pati. Ko, po galais, ji tikėjosi?

Jis nusišaipė iš manęs. Tas kalės vaikas visuomet duodavo suprasti, kad jis turi dar daugiau medžiagos patyčioms. Tuo ir pasinaudojo nedelsdamas.

— Nagi, bičiuli, tu tik pagalvok, ko netenki. Kitą dieną aš šlaisčiausi po sodus. Visur pilna mokyklinukių. Tu uždegi spingsulę, o jos lyg plaštakės suskrenda prie masalo. Moteriškės medžioja. Visur pilna užsienietiškų skylių, kai kurios iš jų rezga planus šiam reikalui. Aš kelis supistus saldainiukus mačiau netgi Leite, tiesą sakau. Ak, tie saldainiukai, reikia pasakyti, kad Miki Veir šeštadienį buvo supistai šauni Ister Roude. Visi berniukai klausinėjo, kur tu dingai. Pagalvok, netrukus bus Igio Popo ir The Pogues pasirodymai. Pats laikas tau dabar supistai susiimti ir pradėti gyventi savo supistą gyvenimą. Tu negali visą likusį savo gyvenimėlį praleisti pasislėpęs tamsiame kambaryje.

Iš tikrųjų manęs nedomina visas tas mėšlas, kuri pasakoja tas šiknius.

— Man tikrai reikia tik vienos nedidelės dozės, Si, kad atsipalaiduočiau. Bent metadono tabletės...

— Jei tu būtum geras berniukas, pakaktų šiek tiek susiversti Tartan Special alaus. Tavo Ma sakė, kad galėtų pasiimti tave į „Dokerių“ klubą penktadienį; jei tik elgsiesi padoriai.

Kai šis globėjiškai nusiteikęs šiknius išėjo, aš staiga jo pasigedau. Jam beveik pavyko išvaduoti mane iš savęs paties. Tai buvo panašu į senus gerus laikus, bet tik ta prasme, kad padėjo prisiminti, kiek daug pasikeitimų per tą laiką įvyko. Kažkas įvyko. Prasidėjo narkotikai. Ar aš gyvensiu vartodamas juos, mirsiu nuo jų, ar gyvensiu be jų, — puikiai supratau, — viskas jau nebebus taip kaip anksčiau. Man reikia dingti iš Leito, dingti iš Škotijos. Savo paties labui. Dingti visam laikui, o ne tik tiems šešiems mėnesiams į Londoną. Šių vietų bjaurumas ir ribotumas tapo akivaizdus, ir aš jau niekuomet negalėsiu žiūrėti į visa tai kaip anksčiau.

Per kitas kelias dienas skausmas šiek tiek atlėgo. Net pradėjau virtis valgį. Kiekvienas po saule gyvenantis šiknius įsitikinęs, kad jo Ma geriausia kulinarė. Aš taip pat šitaip maniau, kol nepradėjau gyventi vienas. Tuomet supratau, kad mano mama sušikta virėja. Todėl pradėjau pats ruošti užkandžius. Senis niurzga dėl to „triušio maisto“, bet man atrodo, kad jam patinka mano paruošti aštrūs patiekalai su paprika ir troškiniai. Senoji atrodė kiek pasipiktinusi dėl mano įsiveržimo į virtuvę, kurią ji laikė grynai savo valdomis, ir nuolat klykavo dėl mėsos, bet man rodos, kad maistas ir visa kita jai patiko.

Kad ir kaip būtų, skausmą pakeitė šlykšti, beribė ir juoda depresija. Niekuomet nebuvau patyręs tokio visiško, absoliutaus beviltiškumo jausmo, pertraukiamo tik smarkios baimės priepuolių. Tai mane taip sukausto, kad tik sėdžiu lyg prikepęs ant kėdės ir nekenčiu sušikto teliko, bet jaučiu, kad atsitiks kažkas baisaus, jei tik pamėginsiu jį išjungti. Sėdžiu vos nemirdamas iš noro nusišlapinti, bet esu pernelyg įbaugintas, kad nueičiau į tualetą, nes man atrodo, kad kažkas tyko po laiptais. Ligotasis buvo dėl to įspėjęs ir aš pats anksčiau buvau tai patyręs, bet jokie įspėjimai ar asmeninė patirtis negali jūsų paruošti visam šiam išmėginimui. Palyginti su tuo, pačios blogiausios alkoholio sukeltos pagirios atrodo lyg idiliškas sapnas.

Mano širdis plyšta ū-hū. Spragteliu jungiklį. Ačiū dievui už distancinio valdymo pultą. Vienu mygtuko spustelėjimu jūs galite persikelti į visiškai kitą pasaulį. Kai aš matau ją laikant Nusidėvėjusios sporto įrangos keitimas, tas vyrukas kažką sako apie akivaizdžią gamybinio pajėgumo ir pagamintos produkcijos įvairiapusiškų duomenų, kurie leistų įvertinti ir patvirtinti jų naudingumą regioniniu mastu pagal efektyvumo bei produktyvumo rodiklius, stoką, o nežinia kodėl apmokėti visa tai galų gale turės mokesčių mokėtojas.

— Kavos, Markai? Nori kavos? klausia Ma.

Aš negaliu atsakyti. Taip, prašau. Ne, ačiū. Noriu ir nenoriu. Nesakau nieko. Tegu Ma pati nusprendžia, ar gersiu kavą, ar ne. Perduodu ar deleguoju jai šią valdžią, ar sprendimo teisę. Perduota valdžia reiškia tos valdžios išsaugojimą.

— Nupirkau puikius drabužėlius Andželos mažyliui, sako Ma, laikydama rankose tai, kas iš tikro panašu į puikius mažus drabužėlius. Ma, rodos, nesuvokia, kad aš nežinau, kas ta Andžela, ką jau kalbėti apie vaiką, kuriam skirti šie puikūs drabužėliai. Aš tik linkteliu ir nusišypsau. Mamos ir mano gyvenimai jau prieš daugelį metų atsiskyrė, kiekvienas nukrypdamas skirtingomis kryptimis. Mes dažnai susitinkam ir kalbamės, bet nesusikalbam. Tarkim, aš sakyčiau: Nusipirkau iš Sikerio draugužio, zuikiadančio šikniaus, kurio vardo neprisimenu, neblogą kąsnelį heroino. Štai taip: Ma perka drabužius žmonėms, kurių nepažįstu, o aš perku heroiną iš žmonių, kurių nepažįsta mano mama.

Tėvas augina ūsus. Trumpai kirptais plaukais jis atrodys kaip nerūpestingas homoseksualistas, klounas. Fredis Merkuris. Jis nesuvokia šios kultūros. Aš jam tai paaiškinau, bet jis nenorėjo klausyti.

Bet kitą dieną ūsų jau nebuvo. Dabar tėvas „neturi kada rūpintis“ jų auginimu. Kleras Groganas dainuoja Don’t Talk To Me About Love per Radio Forth , o mano Ma verda daržovių sriubą virtuvėje. Visą dieną mano galvoje sukosi JoyDivision daina She’s Lošt Control. Janas Kurtis. Matis. Aš galvoju apie juos taip, lyg jie kaip nors būtų tarpusavyje susiję; bet vienintelis iš tikrųjų juos siejantis dalykas tėra mirties troškimas.

Štai ir viskas, ką verta paminėti apie šią dieną.

Savaitgalį aš jaučiuosi ne taip jau blogai. Si gavo man šiek tiek užsitraukti, bet tai tik įprastas, niekam tikęs Edinburgo hašišas. Pasidarau iš jo kelis paplotėlius, ir jo poveikis sustiprėja. Netgi šiek tiek užlūžtu po pietų savo kambaryje. Vis dar jaučiuosi per daug sumautai, kad trokščiau į lauką, ypač į supistą „Dokerių“ klubą kartu su savo Ma ir tėvu, bet nusprendžiu dėl jų pasistengti, nes jiems reikėjo kiek atsikvėpti. Ma ir tėvas beveik visada leisdavo šeštadienio vakarus klube.

Užsigalvojęs žingsniuoju Greit Džankšn gatve, senis nė minutę neišleidžia manęs iš akių, kad nesumanyčiau pabėgti. Take užsiraunu ant Moli ir mes šiek tiek paplepame. Skubindamas mane senis įkiša savo trigrašį ir žiūri į Moli taip, lyg norėtų šią bjaurybę tučtuojau pritrėkšt. Vargšė Moli nebuvo net prisilietusi prie marihuanos. Loidas Bytis, kuris kažkada buvo geras mano bičiulis, kol visi šikniai nesužinojo, kad jis dulkina savo paties seserį, kukliai man linktelėjo.

Klube žmonės plačiai šypsosi mano seniams ir įtemptai man. Mane trikdo šnabždesys ir linkčiojimai, po kurių stojo tyla, kai mes susėdome prie stalelio. Tėvas pliaukšteli man per nugarą ir mirkteli, o Ma apdovanoja širdį gniaužiančia švelnia ir tokia ramia atlaidžia šypsena. Tikrai, jokių abejonių, jie neblogi seni šikniai. Supistai daug kas tuose kekšių vaikuose man patinka, jei taip visiškai nuoširdžiai.

Mąstau, kaip jie turėtų jaustis dėl manęs tokio, koks esu. Supista gėda. Bet aš esu. Vargšė Lesli niekuomet nematys augančios Don. Les ir Ligotasis, krušlius, kalbama, kad šiuo metu ji yra Southern General, Glazge, prijungta prie gyvybę palaikančio aparato. Paracetamolio reikalai. Ji nusidangino į Glazgą, kad išsiveržtų iš heroino aplinkos Miuirhuse, o baigė pakeliui į Posilą kartu su Skriliu ir Garbo. Kai kuriems pisliams nėra jokio išsigelbėjimo. Charakiris Les būtų geriausia išeitis.