Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Berneli Bili. Aš prisimenu, kaip mes kartu gyvenom viename kambary. Kaip, po galais, sugebėjau visus tuos metus tai daryti tiesiog.

Saulė turi galią. Galima suprasti, kodėl žmonės ją garbina. Ji yra čia, mes pažįstame saulę, mes ją matome, ir ji mums reikalinga.

Tu turėjai pirmumo teisę į tą kambarį, Bili. Penkiolika mėnesių vyresnis už mane. Tikriausiai tai teisinga. Tu atsivesdavai padulkinti gumas kramtančių mergiočių ištįsusiais veidais ir piktais žvilgsniais, arba bent jau stambių katyčių. Jos žiūrėdavo į mane su androidų panieka, kai tu mane ir bet kurį su manimi esantį Subbuteo žaidimo partnerį išgrūsdavai į prieangį. Aš ypač gerai prisimenu, kaip tu be jokio reikalo kulnu sutraiškei vieną Liverpool ir dvi Sheffield Wednesday žaidėjų figūrėles. Tai buvo visiškai nebūtina, bet vėl — absoliutus dominavimas turi būti aiškiai parodytas, ee, ar ne, Berneli Bili?

Mano pusseserė Nina visai verta nuodėmės. Jos plaukai ilgi, tamsūs, o dėvi ji kulkšnis siekiantį juodą paltą. Atrodo šiek tiek pankiškai. Pastebėjęs kai kuriuos Vilio kuopos bičiulius suartėjus su manaisiais glazgiečiais dėdėmis, aš susigriebiu bešvilpaująs The Foggy Dew. Vienas kareiva su dideliais, atsikišusiais priekiniais dantimis pasisuka ir pasižiūri į mane nuostabos ir pykčio kupinu žvilgsniu, todėl aš pasiunčiu tam šikniui oro bučinį. Jis kurį laiką spokso į mane, paskui staiga nusisuka, susišikėlis. Gerai. Morčius.

Berneli Bili, aš buvau tavo jaunesnysis menkavertis brolis, tas, kuris niekuomet dar nesidulkino, kaip tu pasakei savo bičiuliui Leniui. Lenis tol kvatojosi, kol jo vos neištiko astmos priepuolis. Tiesą sakant, tai buvo netiesa, Bili, tu kvailas, supistas šikniau.

Aš aiškiai mirktelėjau Ninai, ir ji sutrikusi nusišypsojo. Mano tėvas tai matė ir atskriejo prie manęs.

— Dar viena supista tavo nesąmonė, ir tu mus pribaigsi. Supranti?

Jo akys buvo pavargusios, giliai nugrimzdusios į akiduobes. Iš jo galėjai justi sklindant liūdną ir nejaukų pažeidžiamumą, tokio aš anksčiau niekuomet nebuvau pastebėjęs. Norėjau tiek daug jam pasakyti, bet tik įskaudinau jį tuo savo kvailiojimu.

— Pasimatysime namie, tėti. Einu, pasirūpinsiu mama.

Kažkada, velniažin kada, nugirdau jų pokalbį virtuvėje. Tėvas prabilo: — Kažkas negerai su tuo vaikiu, Kete. Sėdi kiauras dienas. Tai nenatūralu. Noriu pasakyti, palyginti su Biliu.

Ma atsako: — Vaikis tiesiog yra kitoks, Deivi, ir tiek.

Kitoks nei Bilis. Ne Bernelis Bilis. Jį atpažinsi ne iš jo keliamo triukšmo, o iš tylumo. Atėjęs jis nepuls tavęs šaukdamas, skelbdamas savo ketinimų, bet tikrai parodys save. Sveiki, sveiki. Viso gero.

Rankos mostu atsisveikinau su Tomiu, Bulve ir Miču. Jie neužeis pas mus. Jie netrukus dings. Aš matau savo senutę, klejojančią, su savo sesers Airin bei brolienės Alisos pagalba lipančią iš taksi. Šalia kleketavo pulkas glazgiečių tetulių, tiesiog girdėjau jų baisią tarseną; kokčią vyro, supistai verčiančią vemti moters lūpose. Tos surukusios senos klumpės atrodė sutrikusios. Aišku, kad joms labiau įprastos vyresnių giminaičių laidotuvės, kai visi jas graibstyte graibsto už visų vietų.

Mama sugriebia Šaron, Bilio paukštytės, kurios krosnyje jau pašautas didelis kepalas, ranką. Kodėl, po galais, žmonės per laidotuves graibsto vieni kitus už rankų?

— Jis būtų tave padaręs garbinga moteriške, vištyte. Tu visuomet buvai tokia, kokios jam ir reikėjo. Ji kalbėjo taip, lyg būtų norėjusi įtikinti tuo save ne mažiau nei Šaron. Vargšė Ma. Prieš dvejus metus ji turėjo tris sūnus, o dabar liko tik vienas, ir tas narkotas. Tai neteisinga.

— Ar jūs manote, kad kariuomenė man kaip nors padės? išgirdau, kaip Šaron klausia mano tetulę Efi, kai mes įžengėme į namus. — Aš nešioju jo kūdikį... tai Bilio kūdikis... verkšlena ji.

— Ar tu manai, kad mėnulis padarytas iš supisto žalio sūrio gabalo — penio akytkūnių?

Laimei, visi, atrodo, buvo per daug užsigalvoję, kad tai išgirstų.

Kaip ir Bilis. Kai tapau nematomas, jis pradėjo nekreipti į mane dėmesio.

Bili, mano panieka tau metams bėgant tik dar labiau augo. Ji pakeitė baimę, tiesiog kažkaip išspaudė ją, lyg pūlingą spuogą. Be abejo, tam padėjo peilis. Didysis lygintojas, labai naudingas daiktas, naikinantis fizinius skirtumus; Erikas Vilsonas po poros metų patyrė tai savo kailiu. Tu mane už tai pamilai, kai tik atsipeikėjai po patirto šoko. Pirmą kartą ėmei gerbt ir mylėt mane tikra broliška meile. Pasišlykštėjau tavimi labiau nei kada nors anksčiau.

Supratai, kad tavo jėga, kai aš atradau peilį, neteko galios. Tu tai supratai, tu — tirtantis kalės vaike. Peilis ir bomba. Tiesiog kaip Dabar. Tik ne supista bomba. Ne.

Mano susierzinimas ir pyktis vis labiau auga. Žmonės prisipila savo taures ir kalba, koks šaunus šiknius buvo Bilis. Aš tikrai negaliu prisiminti, ką gero galėčiau apie jį pasakyti, todėl užsičiaupiu. Nelaimei, prie manęs prisistato vienas iš Bilio kuopos draugų, ponteris su atsikišusiais triušio dantimis, tas, kuriam aš pasiunčiau oro bučinį. — Tu buvai jo brolis, sako jis, plačiai iššiepdamas savo nasrus.

Gali tai numanyti. Dar vienas Glazgo Oranžinis — protestantų fanatikas. Nenuostabu, kad jis pritapo prie tėvo pusės. Tai atkreipė visų dėmesį į mane. Visų šiknių akys nukreiptos į mus. Mielai būčiau nudėjęs šį įkyrų krušlių.

— Tikrai buvau, kaip jūs sakote, jo brolis, pašiepiamai sutinku aš. Juntu, kaip kyla visuotinis pasipiktinimas manimi. Turiu įsiteikti miniai.

Geriausias man žinomas būdas — per daug nesidangstant šlykščių veidmainiškumu, kurio buvo persisunkęs visas kambarys, iškrypėliškai pateikiamu kaip padorumas, prisitaikyti prie bendro choro griebiantis įprastų klišių. Tokiomis akimirkomis žmonėms jos patinka, nes tuo metu jos tampa tikroviškos ir iš tikrųjų kažką reiškia.

— Mes su Biliu dažniausiai dėl daugelio dalykų nesutardavome...

— Na, ką gi, vive le skirtumai... mėgindamas pagelbėti pasakė Kėnis, mano dėdė iš motinos pusės.

— ... bet mus vienijo vienas dalykas, kurį abu mėgome — tai geras gėrimas ir geras pokštas. Jei jis galėtų dabar pamatyti mus visus, sėdinčius čia tokius susiraukusius, jis tol kvatotųsi, kol tikrai pamestų galvą. Jis pasakytų: linksminkitės, vardan dievo! Čia susirinko draugai ir giminaičiai. Mes nesimatėme jau ištisus amžius.

Pasikeitimas atvirukais:

Biliui

Laimingų Šventų Kalėdų ir Naujųjų metų

(išskyrus Naujųjų metų dieną tarp 15.00 ir 16.40)

Markas

Markai

Laimingų Šventų Kalėdų ir Naujųjų metų

Bilis HMFC OK

Biliui

Sveikinu su Gimimo diena Markas

Vėliau Bilis jau kartu su Šaron

Markai

Sveikiname su Gimimo diena

Bilis ir Šaron

Šaron rašysena, kuri yra tiesiog.

Mano tėvo šeimos glazgietiškosios padugnės atvažiuodavo kiekvieną liepos mėnesį į Oranžinių eitynes bei retkarčiais atsirasdavo, kai į Ister Roudą ar Tinekaslą atvykdavo „Rangers“. Aš visuomet pageidavau, kad tie šikniai verčiau butų likęsi Dramčapelyje. Jie visiškai palankiai priėmė mano jaudinamą duoklę Biliui ir rinitai linktelėjo. Visi, išskyrus Čarlį, kuris mane kiaurai permatė.

— Visa tai tau supistai juokinga, sūneli, ar ne?

— Jei nori žinoti, taip.

— Man gaila tavęs. Jis papurtė galvą.

— Ne, tau visai manęs negaila, pasakiau jam. Vis dar purtydamas galvą jis pasitraukė šalin.

Po to buvo išgerta dar daugiau McEvan‘s Export alaus ir viskio. Tetulė Efi pradeda nosiniu balsu traukti kantri stiliaus raudą. Aš prislenku prie Ninos.