Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Tu tiesiog pražydai ir tapai tikra gražuole, ar tu tai žinai? Įkaušęs užsuokiau aš. Ji pasižiūrėjo Į mane taip, lyg visa tai jau anksčiau būtų girdėjusi. Aš ruošiausi pasiūlyti, kad mudu mautume Į Fox arba į mano butą Montgomerio gatvėje. Ar įstatymas draudžia dulkinti savo pusseserę? Tikriausiai. Jie išleidę įstatymus, draudžiančius kone viską.

— Gaila Bilio, sako ji. Tikriausiai ji laiko mane sumautu onanistu. Be abejo, ji visiškai teisi. Kažkada, kol dar nebuvau sulaukęs dvidešimties, aš pats maniau, kad bet kuris šiknius, persiritęs per dvidešimt, yra visiškas šlamštas ir nevertas, kad su juo kalbėčiausi. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog tuomet buvau teisus. Už tos ribos viskas virsta šlykščių kompromisu, bailia kapituliacija, progresuojančia iki pat mirties.

Čarlis, arba Čik-čiki-čik-čiki-čiki, deja, pastebėjo, kaip rūpestingai aš kalbuosi su ja, ir priėjęs įsiterpia į mūsų pokalbį, kad apgintų Ninos dorą. Nors jai ir nereikėjo storojo suskretėlio pagalbos.

Tas kekšės vaikas mostu pakviečia mane pasitraukti su juo į šalį. Jis gan smarkiai apgirtęs. Jo šnabždesys duslus, ir, kai jis kalba, užuodžiu viskio dvoką.

— Paklausyk, sūnau, jei tu tuojau pat neminsi savo pedalų į kitą pusę, trinktelsiu tau į žiaunas. Jei čia nebūtų tavo tėvo, būčiau tai padaręs jau seniai. Tu man nepatinki, sūnau. Niekada nepatikai. Tavo brolis buvo dešimt kartų geresnis vyras už tave, tu, supistas narkomane. Kad tu žinotum, kiek skausmo suteikei savo Ma ir tėčiui...

— Gali kalbėti atvirai, įsiterpiau aš; nors mano krūtinėje tvinkčiojo pašėlęs pyktis, bet vis dėlto pajutau saldų pasitenkinimą, supratęs, kad tikrai įsiutinau tą šiknių. Apsiramink. Tai vienintelis būdas išdurti tą pasipūtėlį kekšės vaiką.

— O, gerai, kalbėsiu atvirai, misteri gudrusis universitetini šikniau. Aš ištaškysiu tave į šią supistą sieną. Jo stambus, tatuiruotas kumštis buvo tik už kelių colių nuo mano veido. Aš tvirčiau suspaudžiu savo rankoje stiklinę su viskiu. Nė nemanau leisti tam šikniui liesti mane tomis supistomis rankomis. Jeigu tik būtų sujudėjęs, būtų gavęs šia stikline.

Nustūmiau jo pakeltą ranką šalin.

— Tuo savo smūgiu būtum tik padaręs man puikią paslaugą. Tai prisiminęs, vėliau būčiau tiesiog užsiėmęs onanizmu. Mes, gudrieji universitetiniai sumauti narkomanai, šitaip ištvirkaujant. Todėl, kad tu nieko daugiau nesi vertas, šiukšle tu. Tu šiek tiek per daug pasitiki savimi. Jei nori eiti į lauką, tik tark supistą žodelį.

Aš mostelėjau durų pusėn. Kambarys, rodos, susitraukė iki Bilio karsto dydžio, ir jame buvome likę tik mudu su Čiku. Bet jame buvo ir kitų. Žmonės dabar atsisukę žiūrėjo į mus.

Tas šiknius švelniai kumštelėjo man į krūtinę.

— Mes šeimoje jau turime vienas laidotuves ir nenorime dar vienų.

Priėjo dėdė Kėnis ir nustūmė mane į šalį.

— Nekreipk dėmesio į tuos oranžinius kalės vaikus. Liaukis, Markai, pasižiūrėk į savo Ma. Jei tu čia įsiveltum į ką nors, ją tai supistai pribaigtų, pagaliau tai Bilio laidotuvės. Prisimink, po galais, kur esi.

Kėnis buvo geras vyras, na, gal kiek supista subinė, jei jau visiškai atvirai, bet aš mieliau būčiau pasirinkęs airiūkštį nei suskretėlį protestantą. Štai iš tokio kamieno aš ir esu kilęs. Kekšių vaikai papisti airiūkščiai iš motinos pusės, suskretėliai protestantiškieji oranžiniai šikniai iš tėvo.

Aš gurkšteliu viskio ir mėgaujuosi jo aitriu skoniu savo gerklėje ir krūtinėje, pranykstančiu, jam nutekėjus į mano jautrų skrandį. Paskui nuėjau į tualetą.

Iš jo tuo metu ėjo Šaron, Bilio paukštytė. Aš užtvėriau jai kelią. Mudu su Šaron esame persimetę gal tik kokiu pustuziniu sakinių. Ji buvo girta ir apstulbusi, jos veidas paraudęs ir ištinęs nuo alkoholio bei nėštumo.

— Luktelk, Šaron. Man su tavimi reikia paplepėti, taip sakant. Čia gan saugu. Aš įtraukiau ją į tualeto kambarį ir užrakinau duris.

Taukšdamas visokius niekus — kaip mudu turėtume šitokiu metu laikytis vienas kito — pradėjau ją glamonėti. Aš liečiu jos išsipūtusį pilvą ir šneku, kokią atsakomybę jaučiu savo dar negimusiam sūnėnui ar dukterėčiai. Mes pradedame bučiuotis, o mano ranka nuslysta žemyn, per jos plačius medvilninius drabužius čiuopdama kelnaites. Netrukus aš pirštais paliečiau jos vaginą, o ji ištraukė iš kelnių mano gaidį. Aš vis dar skiedžiu nesąmones, kad ji visuomet man patiko kaip asmenybė, o ji tuo metu jau nesiklauso, — nusileido žemyn, — bet aš taip kalbėdamas jaučiuosi daug jaukiau. Ji apžioja mano kotą, ir jis greitai sutvirtėja. Tikrai, ji dabar uoliai darbuojasi burna. Įsivaizduoju ją darant tai mano broleliui ir susirūpinu, kas atsitiko jo peniui sprogimo metu.

Jei tik Bilis galėtų mus dabar pamatyti, pagalvoju, bet kažkaip keistai pagarbiai. Man parūpsta, ar jis tai galėtų pamatyti, — viliuosi, kad taip. Tai buvo pirma šilta mintis apie jį. Aš ištraukiau prieš pat išsiliejant sėklai ir priverčiau Šaron atsistoti keturpėsčia. Pakėliau jos drabužius ir nusmaukiau kelnaites. Jos sunkus pilvas nukaro iki pat žemės. Iš pradžių aš pamėginau įkišti į jos išeinamąją angą, bet ji buvo per siaura, ir mėginimas įsiskverbti jėga tik suteikė skausmą mano bumbului.

— Ne ten, ne ten, sako ji, todėl aš lioviausi ieškoti kokio nors kremo ir įkišau savo pirštus į jos vaginą. Ji skleidė aitrų gebenės kvapą. Bet mano gaidys taip pat dvokia gana bjauriai ir ant šalmo mirguliuoja supelijusio sūrio trupiniai. Turiu pripažinti, kad niekuomet per daug nesirūpinau higiena; gal taip manyje pasireiškia suskretėlis protestantas, o gal narkomanas.

Aš nusileidžiu Šaron norams ir dulkinu ją per vaginą. Tai šiek tiek primena tą posaki apie dešrą unitaze, bet prisitaikau, o ji įtempia savo raumenis. Mąstau, kokia artima ji yra vaisiui ir koks nuotolis skiria nuo jo mane, beveik matau, kaip įsivarau į gemalo burną. Čia tai bent, vienu metu ir paprastas pasidulkinimas, ir oralinis metodas. Tai mane kankina. Sakoma, kad dulkinimas labai sveika negimusiam kūdikiui, stimuliuoja kraujo apytaką, ar kažkoks panašus mėšlas. Daugiausia, ką galiu padaryti, tai pasirūpinti kūdikio gerove.

Beldimas į duris, po kurio pasigirdo nosinis Efi balsas.

— Ką jūs ten darote?

— Viskas gerai, Šaron buvo pasidarę bloga. Per daug išgėrė, sumykiau.

— Ar tu ja pasirūpinai, sūnau?

— Taaip... aš ja rūpinuosi... žiopčiodamas išpyliau aš, kai Šaron dūsavimai pagarsėjo...

— Tuomet gerai.

Aš ištrėškiau savo bjaurastį ir ištraukiau. Padėjęs jai apsiversti, švelniai paguldau ją ant nugaros ir išgriebiu jos papilnėjusias krūtis iš po drabužių. Įsikniaubiu į jas lyg vaikas. Ji pradeda taršyti man plaukus. Jaučiuosi nuostabiai, toks ramus.

— Tai buvo supistai miela, patenkintas atsidustu.

— Ar dabar mes ir toliau matysimės? sako ji. — A? Jos balse justi viltingos ir maldaujamos gaidelės. Supista velniava.

Atsisėdau ir pabučiavau jos veidą, kuris buvo panašus į išbrinkusį, pernokusį vaisių. Aš visai nenorėjau įklimpti į rimtus santykius su ja. Tiesą sakant, Šaron dabar man jau kėlė šleikštulį. Ši maita mano, kad vienu pasidulkinimu gali pakeisti vieną broliuką kitu. Bėda ta, kad ji tikriausiai ne taip jau ir klysta.

— Žinai, Šaron, mums jau reikia keltis, apsivalyti, ar ką. Jeigu jie mus užtiks, tikrai nesupras. Jie nieko nesupranta. Žinau, Šaron, kad esi gera mergina, bet jie nė velnio nesupras.

— Aš irgi žinau, kad tu esi puikus berniukas, pritardama pasakė ji, bet ne taip entuziastingai. Ji tikrai buvo per gera Biliui, bet ir Mira Hindli ar Margareta Tečer taip pat buvo per geros Biliui. Ji įkliuvo į tą susirask-sau-vyrą, pasigimdyk-sau-vaiką, susikurk-sau-namus mėšlą, kurio mergaitės yra pripumpuojamos per jėgą, ir neturėjo jokios galimybės pasireikšti daugiau, nei buvo nustačiusios šios taisyklės, kurias tešlagalviai itin gerbė.