Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Jūs juodi kalės vaikai! Supisti juodi kalės vaikai! riaumoja škotiškas balsas, kai grupė vietinių gyventojų susmeigia ietis bizoną primenančiam padarui į šoną.

Rasistinių pažiūrų gyvūnų globotojas škotas. Tikriausiai hunas.

— Suskretę supisti džiunglių triušiai, pritaria palaižūniškas londoniečio balsas.

Bent supista vieta. Aš stengiuosi įsitraukti į filmą, kad tik negirdėčiau aplinkinių šūkčiojimų ir dūsavimų.

Geriausias yra vokiečių filmas, dubliuotas amerikiečių anglų kalba. Bet siužetas ne itin kietas. Ten pasakojama apie jauną mergiotę bavariškais drabužiais, kurią įvairiausiose vietose bei įvairiausiais būdais išdulkino beveik visi ūkyje gyvenantys vyrai ir net kelios moterys. Siužeto fragmentai gana tikroviški, ir aš į tai įsitraukiu. Šie vaizdai akivaizdus seksas — tai, ką daugelis šioje skylėje esančių šiknių kada nors yra patyrę, nors, reikia pasakyti, iš garsų galima spręsti, kad keli vyrai bei moterys, taip pat keli vyrai su vyrais šiuo metu dulkinasi. Pajuntu, kad maniškis sutvirtėja, ir net pagalvoju, kad ne prošal būtų užsiimti onanizmu, bet kitas filmas sugriauna visą erekciją.

Šis, be abejo, britų. Veiksmas vyksta vienoje Londono kontoroje vakarėlių sezono metu, ir pavadintas įspūdingai: Vakarėlis kontoroje. Herojus — Maikas Boldvinas, arba tikriau — aktorius Džonis Brigsas, kuris vaidina tą šiknių Coronation Street. Tai primena filmą Carry - On, tik jame daug mažiau humoro, bet užtat sekso sočiai. Maikas galų gale pasidulkina, bet šito jis nenusipelno, nes vos ne per visą filmą atrodė kaip erzinanti mėšlo krūva.

Akies kraštu pastebiu vyruką, persėdantį iš vieno krėslo į kitą, kad atsidurtų šalia manęs. Jis padeda ranką man ant šlaunies. Aš nustumiu ją.

— Atsipisk. Tu, šikniau, gal verčiau pažaistum su savo galiuku?

— Atsiprašau. Atsiprašau, sako jis su europietiškų akcentu. Senas sumautas šiknius. Jo balsas skamba tikrai graudžiai, o mažas veidelis visai sudžiūvęs. Man tikrai pasidaro jo gaila.

— Aš ne pedikas, bičiuli, tariu. Jis atrodo sutrikęs. — Ne homoseksualistas, jausdamasis kiek nejaukiai parodau į save. Kokia kvailystė kalbėti šitokius dalykus.

— Atsiprašau. Atsiprašau.

Tai priverčia mane susimąstyti. Iš kur, po galais, galiu žinoti, kad nesu homoseksualistas, jei niekuomet nebuvau su kitu vaikinu? Noriu pasakyti, kaip iš tiesų galiu tai žinoti? Aš visuomet buvau nusiteikęs nueiti iki pat galo su kitu vaikinu, kad pamatyčiau, kas tai yra. Noriu pasakyti, vieną kartą tikrumo dėlei reikia išmėginti viską. Žinau, kad aš, be abejo, turėčiau būti vairuotojas. Neištverčiau kokio nors šikniaus bumbulo savo subinėje. Kartą pakabinau tą prašmatniai atrodantį jauną pediką London Apprentice. Nusivedžiau jį į senąją gūžtą Poplare. Atėjo Tonis su Karolina ir užtiko mane čiulpiantį tą bernioką. Baisiausiai sutrikau. Ėmiau į burną prezervatyvu apmautą to bernioko penį. Lyg būčiau čiulpęs plastikinį dildo. Aš buvau supistai sutrikęs, bet tas berniokas pirmas nučiulpė mane, todėl aš jaučiausi privaląs atsimokėti tuo pačiu. Jis gerai nučiulpė, kalbu apie techniką. Tačiau maniškis vis buvo minkštas, o aš, matydamas jo veido išraišką, lūžau iš juoko. Jis buvo panašus į mergiotę, kuria prieš keletą metų žavėjausi, todėl, pasitelkęs šiek tiek vaizduotės ir susikaupęs, aš įsigudrinau, savo paties nuostabai, iššauti savo krovinį į gumą.

Tomis iš manęs žiauriai išsityčiojo dėl šio epizodo, bet Karolina manė, kad tai buvo šaunu, ir prisipažino, jog pajuto tiesiog supistą pavydą. Ji pamanė, kad tai ne vyriokas, o pana.

Kad ir kaip ten būtų, jei viskas vyktų kaip reikiant, aš neatsisakyčiau pergulėti su kokiu krušliumi. Tiesiog patirties dėlei. Bėda ta, kad man iš tikro patinka tiktai mergytės. Vaikinai tiesiog neatrodo seksualūs. Grynai dėl estetinių sumetimų, pisau aš moralę ir visa kita.

Šis senas šiknius tikrai neatrodo tinkamas kandidatas, su kuriuo norėčiau prarasti homoseksualinę skaistybę. Bet jis sako, kad turi butą Stouk Niuvingtone, ir klausia manęs, ar nenorėčiau nakčiai pas jį prisiglausti. Ką gi, Stoukis yra visai netoli Melo buto Dalstone, todėl aš pagalvojau: nusišikt.

Senasis šiknius yra italas, jo vardas Dži, kokio nors Džovanio trumpinys, taip bent manau. Jis pasakoja man, kad dirba restorane, Italijoje turi žmoną ir vaikų. Man kažkodėl atrodo, kad tai nėra gryna tiesa. Vienas iš svarbiausių dalykų, įsitraukus į narkotikus, yra tas, kad susiduri su daugybe melagių. Tu išlavėji šioje srityje ir tampi vos ne ekspertu, jautriai užuodžiančiu bet kokį triedesį.

Įsėdome į naktinį autobusą, vykstantį iš Viktorijos į Stouką. Autobuse pilna jaunų ponterių: apspangusių, nusitašiusių, dumiančių į vakarėlius, grįžtančių iš vakarėlių. Aš supistai norėčiau būti viename iš tų būrių, o ne su šiuo senu šikniumi. Vis dėlto.

Dži pusrūsio butas yra kažkur už Čiorč Stryto. Už jos aš jau praradau orientaciją, bet jaučiu, kad esame ne toliau Niuvington Gryno. Viduje supistai purvina. Čia yra indauja, komoda ir didelė žalvarinė lova, stovinti šio pelėsiais dvokiančio kambario, kuriame taip pat buvo ir virtuvė bei tualetas, viduryje.

Susidaręs apie šį triznių išankstinę nuomonę, aš nustebęs pastebėjau visur kambaryje esančias moters ir vaikų nuotraukas.

— Tai tavo šeima, bičiuli?

— Taip, mano. Greitai jie atvažiuos pas mane.

Manęs šis atsakymas neįtikina. Galimas daiktas, kad aš jau taip pripratau prie melo, jog teisybė man skambėjo nepadoriai melagingai. Bet tiek to.

— Tikriausiai pasiilgai jų.

— Taip. O taip, dūsauja jis, paskui sako: — Gulkis į lovą, mano drauge. Gali miegoti. Tu man patinki. Gali pasilikti kurį laiką.

Aš niūriai įsispitriju į mažąjį šiknių. Fiziškai jis nekelia grėsmės, todėl aš pagalvoju — velniop, esu išvargęs — ir įsliuogiu į lovą. Prisiminęs Denį Nilseną, akimirką suabejojau. Galiu lažintis, kad buvo keli šikniai, kurie manė, jog fiziškai jis nekelia grėsmės; prieš tai, kai šis perpjovė jiems gerkles, nukapojo galvas ir užmarinavo jas dideliame prikaistuvyje. Nilsenas dirbo tame pačiame Darbo centre Krikelvude kaip ir tas vaikinas iš Grynoko, kurį aš pažinojau. Vaikinas iš Grynoko man pasakojo, kad per vienas Kalėdas Nilsenas atnešė centro darbuotojams savo paties gamintą aštrų kepsnį. Gal tai ir mėšlas, bet ką gali žinoti. Kad ir kaip ten būtų, aš esu taip užsikrušęs, kad pasidavęs nuovargiui tučtuojau sumerkiu akis. Šiek tiek įsitempiau, kai pajutau jį gulantis šalia ant lovos, bet greitai atsipalaiduoju, nes jis nemėgina manęs liesti, be to, mudu abu apsirengę. Pajuntu begrimztąs į neramų, slogų miegą.

Pabudau nesuprasdamas, kiek laiko miegojau; burna perdžiūvusi, o veidas keistai drėgnas. Paliečiau savo skruostą. Nuo rankos varvėjo tirštas, lipnus kiaušinio baltymą primenantis skystis. Grįžtelėjęs pamačiau senąjį šiknių, dabar jau nuogą, gulintį šalia manęs, — iš jo trumpo, storo gaidžio lašėjo sėkla.

— Tu senas gašlus šikniau!.. onanizuojiesi ant manęs, kol aš miegu... tu supistas sukežęs senas kalės vaike! Jaučiuosi kaip ką tik panaudota purvina nosinė, ne kitaip. Mane pagavo įniršis ir aš vožtelėjau mažajam šikniui į dantis ir išstūmiau jį iš lovos. Savo išpampusiu pilvu ir apvalaina galva jis priminė bjaurų, storą gnomą. Jis susirietė ant grindų, o aš kelis kartus jam spyriau, pagaliau, supratęs, kad jis verkia, lioviausi.

— Po galais. Iškrypęs mažas šiknius. Supistas... Aš žingsniavau pirmyn atgal po kambarį. Jo verkšlenimas erzino. Pakėliau kabojusius ant vieno metalinės lovos bumbulo drabužius ir pridengiau jo šlykštų nuogumą.