Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Pastebiu baro gale vykstančią smagią skustagalvių vakaronę.

Šitokiose vietose nuolat maišosi ir liejasi įvairios kultūros bei subkultūros. Čia gali pasijusti laisviau, — ne todėl, kad tai Londonas, bet todėl, kad čia ne Leitas. Visi mes esame atostogaujančios kekšės.

Bendroje baro salėje akimis ieškojau pažįstamų veidų. Užeigos išplanavimas ir dekoras buvo radikaliai pasikeitę į bloga. Kažkada buvęs geras, groteskiškas vietos bariukas, kuriame galėjai gurkšnoti alų tarp savo bičiulių bei užbaigti į burną vyrų ar moterų tualete, dabar tapo bauginamai sterilia skyle. Keli prastai apsirengę vietiniai rūsčiais, sutrikusiais veidais sėdėjo susispietę baro gale lyg išsigelbėję sudužusio laivo keleiviai, įsikibę į laivo nuolaužas, kol jauni verslininkai jupiai garsiai šūkalojo. Niekaip negalintys atsitraukti nuo savo nuolatinių darbų kontorose, tik su alkoholio taure vietoj telefono. Ši užeiga dabar pritaikyta visą dieną tiekti maistą biurų tarnautojams, kurie vis dar plūsta į Borou. Deivo ir Sjuzi tikrai negertų tokiame bedvasiame tualete kaip šis.

Vienas barmenas atrodo kiek pažįstamas.

— Ar Polas Deivis vis dar užsuka čia išgerti? klausiu.

— Džokai, ar tu klausi apie aną spalvotąjį veikėją, kuris stato už Arsenalą? juokiasi jis.

— Nee, šis yra stambus liverpulietis. Tamsus, pasišiaušęs, nosis kaip supistas slidžių tramplinas. Šio vaikino negali nepastebėti.

— Tikrai... teeip, žinau tą veikėją. Deivo. Trainiojasi aplink su ta paukštyte, mažąja gėlele, nediduke juodplauke. Nėa, nemačiau tos minios čia jau amžius. Net nežinau, ar jie vis dar čia gyvena.

Aš gurkšnoju savo pintą — išsivadėjusį alų — ir kalbėjau su tuo vyrioku apie naujuosius lankytojus.

— Reikalas tas, Džokai, daugelis jų net nėr tikri jupiai, jis niekinamai mosteli kostiumuotųjų minios pusėn baro kampe. — Tai daugiausia supisti nublizgintasubiniai klerkai arba už komisinius dirbantys draudimo agentai, kas savaitę gaunantys gniūžtę supisto atlyginimo. Visa tai tik supistas imidžas. Šie šikniai iki ausų supistai prasiskolinę. Žirglioja po supistą miestą su savo brangiais kostiumais apsimesdami, jog per metus gauna penkiasdešimt gabalų. Daugelis jų negauna net penkiaženklio skaičiaus atlyginimo, tikrai.

To vyrioko žodžiuose buvo supistai didelė dalis tiesos. Čia aplink trynėsi tikrai daugiau pižonų nei gatvėse, bet šie šikniai buvo įsisąmoninę vieną dalyką — mintį, jog tereikia pasirinkti tinkamą vaidmenį, o visa kita ateis savaime, bet tai visiškas mėšlas. Edinburge pažinojau varginguose kvartaluose gyvenančių narkomanų, kurių pajamų ir įsiskolinimų santykis buvo palankesnis, nei kokios du atlyginimus gaunančios, smarkiai į skolas įklimpusios porelės. Vieną gražią dieną visa tai sprogs. Pašte kaupiasi maišai apmokėjimo pareikalavimų.

Sugrįžtu atgal į butą. Vis dar jokių ženklų, kad tie šikniai būtų pasirodę.

Moteriškė iš priešingos pusės vėl pasirodo. — Jūs nerasite jų. Jos balsas saldus ir piktdžiugiškas. Kokia aukščiausios rūšies skylė ši sena ragana. Į laiptinę pro ją išsliuogia juodas katinas.

— Koata! Koata! Grįžk atgal, tu mažas nenaudėli... Priekaištingai žiūrėdama į mane, lyg aš būčiau norėjęs nuskriausti tą mėšlo krepšį, ji pakelia katę ir it kūdikį rūpestingai priglaudžia sau prie krūtinės.

Aš supistai nekenčiu kačių, beveik taip pat, kaip nekenčiu šunų. Aš esu visų naminių gyvūnų uždraudimo bei išnaikinimo, išskyrus kelis šunis, kurie galėtų būti laikomi zoologijos sode, šalininkas. Tai vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių mudu su Ligotuoju Berniuku visiškai sutariame.

Šikniai. Kur jie galėtų būti? Grįžtu į alinę ir išgeriu dar porą pintų alaus. Tai, ką tie pirdžiai padarė šiai užeigai, supistai gadina nuotaiką. Mes čia praleisdavome ištisas naktis. Atrodo, lyg kartu su senąja aplinka būtų sunaikinta ir praeitis.

Taip padrikai galvodamas išėjau iš alinės ir nusliūkinau tuo pačiu keliu, kuriuo čionai ir atvykau — Viktorijos link. Sustoju prie mokamo telefono, išsitraukiu šiek tiek smulkių ir savo aptriušusią užrašų knygelę. Pats laikas pagalvoti apie atsarginius urvus. Gali būti rizikinga. Aš supistai susipykau su Stiviu ir Stela, tad jokios vilties, kad mane ten vėl priimtų. Andreasas grįžo į Graikiją, Karolina atostogauja Ispanijoje, Tonis, kvailas, supistas šiknius Tonis, kartu su grįžusiu iš Prancūzijos Ligotuoju Berniuku tupi supistame Edinburge. Aš užmiršau atiduoti tam šikniui raktus, o tas kekšės vaikas pamiršo man tai priminti.

Šarlin Hil. Ji gyvena Brikstone. Pirmas mėginimas. Galimas daiktas, kad man netgi pasisektų pasidulkinti, tik reikia gerai sulošt kortomis. Tikrai galėčiau ištverti... tai, kas būtų tiesiog, na, beveik... iškrypimas.

— Alio? Kitos moters balsas.

— Labas. Ar galiu pakalbėti su Šarlin?

— Šarlin... ana čia jau nebegyvena. Nenutuokiu, kur ji dabar galėtų būti, man rodos, Stokvele... nežinau adreso... luktelkit... MIKI! MIKI! TURI ŠARLIN ADRESĄ?.. ŠARLIIIIIN... Nėa. Deja. Neturi.

Šiandien supistai nesiseka. Teks skambinti Niksiui.

— Ne. Ne. Brajanas Niksonas nėra. Išvyko. Išvyko; azijato balsas.

— Ar turi jo adresą, bičiuli?

— Ne. Išvyko. Išvyko. Brajanas Niksonas nėra.

— Bet kur jis, taip sakant, apsistojo?

— Ką? Ką? Aš negaliu jus suprasti...

— Kur-ma-no-drau-gas-Bra-ja-nas-Nik-so-nas-gy-ve-na?

— Brajanas Niksonas nėra. Narkotikai nėra. Eik. Eik. Tas šiknius nutrenkia telefono ragelį.

Jau vėlus metas, o miestas mane išspyrė. Girtuoklis, vograujantis Glazgo tarme, ištraukia iš manęs dvidešimt pensų.

— Tu esi geras bernioks, pasakysiu tau, sūneli... atsidūsta jis.

— Viskas gerai, Džokai, kaip įmanydamas mėgdžioju londoniečio tarseną. Londone kai kurie škotai yra tiesiog kaip rakštis subinėj. Ypač glazgiečiai, mane dažniausiai erzinantys savo sumautai įkyriu elgesiu, kurį jie rodo kaip draugiškumą. Mažiausia, ko aš dabar tikrai noriu, tai, kad prie manęs dar prisikabintų koks suskretėlis.

Aš ruošiuosi trisdešimt aštunto arba penkiasdešimt penkto maršruto autobusu vykti į Haknį ir paskambinti Melui į Dalstoną. Jei Melo nėra ir tas šiknius neatsilieps į telefono skambutį, tuomet visi mano tiltai sudeginti.

Bet nusipirkau bilietus į visą naktį dirbantį kino teatrą Viktorijoje. Kiaurą naktį iki pat penktos valandos ryto jame rodomi pornografiniai filmai. Tai kiekvieno po saule gyvenančio valkatos paskutinis prieglobstis. Girtuokliai, narkotai, valkatos, lytiniai iškrypėliai, psichopatai — visi jie čia naktį susirenka. Po paskutinio karto pažadėjau sau, kad niekuomet daugiau nepraleisiu čia nakties.

Prieš keletą metų buvau čia su Niksiu, kai užpjovė kažkokį bernioką. Atvyko policija ir pakėlė visus šiknius, kuriuos tik ranka pasiekė, taip pat ir mus. Mudu turėjome su savimi ketvirtį hašės, todėl mums teko nuryti nemažai mėšlo. Mes negalėjome netgi šnekučiuotis, kol jie mūsų neapklausinėjo nuovadoje. Jie išlaikė mus kamerose visą naktį. Kitą dieną mus nugabeno į Bou Stryto magistratūros teismą, — jis visai šalia kalėjimo, — ir kiekvieną šiknių, kuris nesugebėjo duoti rišlių parodymų, nubaudė už viešosios tvarkos pažeidimą. Man su Niksiu paskyrė trisdešimties svarų baudą; tuomet už tai bausdavo trisdešimčia svarų.

Bet ir vėl esu čia. Apie šią vietą galima pasakyti tik tiek, kad ji nuo paskutinio mano apsilankymo labai smuko. Visi filmai buvo pornografiniai, tik vienas neįtikimai žiaurus dokumentinis, kuriame įvairiausi gyvūnai egzotiškose vietovėse drasko kits kitą į gabalus. Vaizdo meninė kokybė nė per milijoną mylių nepriartėja prie Deivido Atenboro darbų.