Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Svonis, kaip visuomet, buvo jautrus ir savanaudis. Supisti glazgiečiai dabar gauna geriausią produktą. Jie gauna tą gryną larmaceutinį mėšlą, o mes tuo tarpu esame priversti nuodytis tuo visu supistu šlamštu, kokį tik galime pasičiupti. Geras produktas švaistomas tiems šikniams, daugelis iš jų net nesileidžia. Heroiną rūkyti ir šniaukšti supistai beprasmiškas eikvojimas, niekinamai sušnypštė jis. — Ir ta supista Lesli: ji turėtų užtrumpinti Baltąją Gulbę su tuo produktu. Ar ji nors kiek man pasiūlė? Nee. Tik sėdi gailėdama savęs dėl to vaikio. Gaila ir visa kita, žinai, nesuprask manęs klaidingai. Reikalas tas, kad atsirado galimybių ir visa kita. Laisvė mainais už įsipareigojimą būti vieniša motina ir visa kita. Būk tikras, ji nepraleis progos išskleisti sparnus.

Laisvė mainais už įsipareigojimą. Skamba gerai. Aš pageidaučiau laisvės mainais už įsipareigojimą sėdėti šiame supistame klube.

Prie mūsų prieina Džokis Lintonas. Džokio makaulė panaši į gulintį kiaušinį. Stori juodi plaukai kiek pražilę. Jis dėvi trumparankovius žydrus marškinėlius, rodydamas visiems savo tatuiruotes. Ant vienos rankos parašyta Džokis ir Elein — Tikra Meilė — Niekuomet Nemiršta, o ant kitos — Škotija bei Šėlstantis Liūtas.

Tikroji meilė, deja, baigėsi, Elein jau seniai užvertusi kanopas. Džokis dabar gyvena su Margaret, kuri aiškiai nekenčia tos tatuiruotės, bet kiekvieną kartą, kai jau susiruošia pakeisti ją kita, Džokis vėl ima maištauti, teisindamasis, jog bijo užsikrėsti ŽIV per adatą. Akivaizdus mėšlas, menkystos išsisukinėjimas, nes jis vis dar degioja žvakutes Elein. Labiausiai man Džokis įsiminė savo dainavimais per vakarėlius. Jis mėgdavo dainuoti Džordžo Harisono My Sweet Lord, tai buvo jo arkliukas. Bet Džokis niekuomet taip ir neišmoko visos tos dainos. Žinojo tiktai pavadinimą ir „aš tikrai noriu pamatyti Tave, Viešpatie“, o visa kita buvo da da da da da da da.

— Dei-vi. Ke-te. Šį-va-ka-rą-at-ro-dai-nuos-ta-biai-lė-ly-te. Nenu-leisk-nuo-jos-a-kių-Rin-to-nai-nes-aš-ją-pa-grob-siu! Tu-Glazgo-bar-ža. Džokis išspjovė skiemenis lyg koks „Kalašnikovas“.

Senoji mergaičiukė dedasi drovuole, jos veido išraiška man kelia šiokį tokį pasišlykštėjimą. Aš tiesiog pasislepiu už alaus pintos ir pirmą kartą per visą savo gyvenimėlį esu patenkintas visiška tyla, įsivyravusia per bingo žaidimą. Įprastą susierzinimą, kai tie idiotai drausmindavo kiekvieną mano žodį, dabar pakeitė rami palaima.

Turėčiau paskelbti bingo laimėjimą, bet dabar nenoriu kalbėti, o juo labiau atkreipti į save visų dėmesį. Bet atrodė, kad likimas — ir Džokis — nesiruošė taikstytis su mano troškimu likti nepastebėtam. Tas šiknius pastebėjo mano kortelę.

— BINGO! Tu-iš-lo-šei-Mar-kai. Jis-iš-lo-šė-bin-go. LAIMĖJIMAS-CIA! Jis-net-ne-si-ruo-šė-pa-skelb-ti-lai-mė-ji-mo. Na-gisū-ne-li. Ga-lų-ga-le-su-pis-tai-su-si-imk.

Aš meiliai nusišypsojau Džokiui, visą tą laiką linkėdamas tam ilganosiu! šikniui greitos ir žiaurios mirties.

Alus primena užsikišusio unitazo turinį, prisotintą CO2. Po vieno gurkšnio mane sukrėtė stiprūs, vemt verčiantys spazmai. Tėvas pliaukšteli man per nugarą. Po to jau negaliu paliesti savo pintos, bet Džokis ir tėvas metėsi prie savųjų. Įėjo Margaret, ir su senąja mergaičiuke jau įjunko į degtinę su toniku bei Carlsberg Special alų. Iš karto apsidžiaugiau užgrojusia muzikantų grupe kaip proga išsisukti nuo pašnekesių.

Mano Ma ir tėvas pakilo pašokti pagal Sultans Of Swing.

— Mėgstu tuos Dire Straits, taria Margaret. — Jie kreipiasi į jaunuosius, bet juos mėgsta visokio amžiaus žmonės.

Vos susituriu nuožmiai nesugriovęs šios kretiniškos pastabos. Bet pasitenkinu pokalbiu su Džokiu apie fūlę.

— Roks-bur-gas no-ri įsi-terp-ti. Tai-yr-blo-giau-sia-ško-tiš-kako-man-da-ko-kią-aš-ka-da-ma-čiau, atkišęs į priekį žandikaulį pareiškia Džokis.

— Tai ne jų kaltė. Gali tik myžt su tuo straubliu, kokį turi. Kas ten dar yra?

— Taaip, vi-sai-tei-sin-gai... bet-aš-no-rė-čia-ma-tyt-Džo-ną-Robert-so-ną-ga-vus-ga-li-my-bę-pa-si-reikš-ti. Ans-yr-to-verts. Pasto-viau-sis-Ško-ti-j as-puo-lė-j-as.

Mes tęsiame savo ritualinį ginčą, kiek įmanydamas stengiuosi išspausti bent kiek aistros, kuri įkvėptų mūsų ginčui gyvybės, bet man beviltiškai nesiseka.

Pastebiu, jog Džokis su Margaret prižiūri, kad aš nepasprukčiau. Jie visi pakaitomis mane prižiūrėjo, niekuomet nešoko visi keturi vienu metu. Džokis ir mano Ma šoko grojant The Wanderer, Margaret ir mano tėvas per Jolene, Ma ir tėvas vėl per Rollin Down The River , o Margaret ir Džokis — grojant Save The Lašt Dance For Me.

Kai storas dainininkas užtraukia Song Sung Blue , senoji ledi ištraukia mane lyg skudurinę lėlę į šokių aikštelę. Plieskiant šviesoms prakaitas tiesiog žliaugė nuo manęs, — Ma išdidžiai judino savo kumpius, o aš vangiai tūpčiojau. Pažeminimas dar labiau sustiprėja, kai susigaudau, jog tie šikniai groja Neilo Deimondo popuri. Man tenka iškęsti Forever In Blue Jeans, Love On The Rocks ir Beautiful Noise. Kai ateina eilė Sweet Caroline , aš jau vos nealpstu. Senoji ponia priverčia mane mėgdžioti visus kitus susnas ir mojuoti ore rankomis, kol šie dainuoja:

— RAAANKOOS... BESILIEČIANČIOS RAAANKOOS... IŠTIEEESTOOS... LIEČIANČIOS TAVEEE... LIEČIANČIOS MANEEE...

Dirsteliu atsisukęs į mūsų staliuką ir pamatau savo stichijoje Džokį, Leito Alą Džolsoną.

Po šios kankynės prasideda kita. Senis įbruka man dešimtinę ir liepia atnešti visiems išgerti. Šio vakaro dienotvarkėje akivaizdžiai numatytas socialaus bendravimo įgūdžių ir tarpusavio pasitikėjimo ugdymas. Paimu padėklą ir atsistoju į eilę prie baro. Dirsteliu durų pusėn, rankoje jausdamas tą nuostabiai šiugždantį banknotą. Vertą kelių granų. Po pusvalandžio, išsiveržęs iš šito košmaro, galėčiau būti pas Sikerį ar Džonį Svoną, Motiną Vyresniąją. Tuomet pastebiu tarpdury stovintį savo senį ir stebintį mane, lyg jis būtų tvarkdarys durininkas, o aš — potencialus triukšmadarys. Bet jo užduotis — mane sulaikyti, o ne išmesti lauk.

Iškrypėliškas spektaklis.

Aš vėl pasisuku į eilę ir pamatau tą mergaičiukę, Trišę Makinli, su kuria kartu lankiau mokyklą. Aš mieliau būčiau su niekuo nesikalbėjęs, bet dabar, kai ji pažinusi mane plačiai nusišypso, jau negaliu jos ignoruoti.

— Kaip sekasi, Trise?

— O, sveiks, Markai. Seniai nesimatėme. Kaip tau sekasi?

— Ne taip jau blogai. O tau?

— Pats matai. Tai Džeris. Džeri, tai Markas, mes mokėmės vienoj klasėj. Atrodo, kad tai buvo taip seniai, a?

Ji supažindina mane su niūria, prakaituota gorila, kuri kriukteli mano pusėn. Aš linkteliu.

— O taip. Tikrai seniai.

— Ar vis dar matai Simoną? Visos panos vis klausinėja apie Ligotąjį. Man nuo to jau bloga.

— Taaip. Kažkurią dieną jis buvo užėjęs pas mane į namus. Netrukus išvažiuoja į Paryžių. Paskui į Korsiką.

Trišė šypsosi, o gorila spokso su nepasitenkinimu. Iš to vyruko veido matyt, kad jis pyksta ant viso pasaulio ir, atrodo, pasiryžęs dėl to net, kautis. Esu tikras, kad jis iš Saterlendo gaujos. Trišė tikrai galėjo išsirinkti ką nors geresnio. Mokykloje krūvos ponterių svajojo apie ją. Kažkada tryniausi aplink ją, tikėdamasis, kad kiti manys, jog susidėjau su ja, ir vyliausi, kad kažkokiu būdu taip ir atsitiks. Kartą net pats patikėjau savąja propaganda ir gavau stiprų antausį per marmūzę, kai, mums abiem einant apleista geležinkelio atšaka, pamėginau pakišti ranką po jos megztuku. Užtat Ligotasis, šiknius, ją išdulkino.