Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Sveikas, pašalieti, pasislėpęs už Evening News, net nežvilgtelėjęs į mane pakartojo mano senis. — Ką tu veikei iki šiol? pavargusiu balsu paklausė jis.

— Nieko ypatinga.

Tikrai nieko ypatinga, pater. O, ar aš jau minėjau, kad mano kraujyje yra antikūną? Dabar tai labai madinga, žinai. Šiais laikais kiekvienas tiesiog privalo turėti pažeistą imuninę sistemą.

— Du milijonai mažyčių kinų. Du milijonai šmikių. Štai ką mes turėsime, kai Honkongas vėl pereis Kinijai. Jis giliai atsiduso. — Du milijonai Mažųjų Siauraakių Vilių, susimąstęs tarė jis.

Aš nieko nepasakiau, nenorėdamas užkibti ant to kabliuko. Nuo pat universiteto laikų, kai kapoj ausi už tai, ką mano tėvai paprastai vadino „gera ateitimi“, senis metėsi į užsispyrėlišką reakcingumą prieš mano studentišką revoliucingumą. Iš pradžių tai buvo tik pokštas, bet metams bėgant aš atsikračiau to man primesto vaidmens, o jis į savąjį įsijautė dar labiau.

— Tu esi fašistas. Tai susiję su mažais penio gabaritais, pašaipiai pasakiau aš. Mano mama trumpam išsiveržė iš ydingų Coronation Street serialogniaužtų ir pasisukusi mirktelėjo man su žinovės mina.

— Nekalbėk sumautų nesąmonių. Savo vyriškumą aš įrodžiau, sūnau, karingai atsikirto jis ir tėškė, jog aš, sulaukęs dvidešimt penkerių metų, vis dar neturiu žmonos ir nepagaminau vaikų. Akimirką man net šmėstelėjo, jog jis ruošiasi išsitraukti savo gaidį, kad įrodytų mano pastabos klaidingumą. Tačiau jis tik negirdomis praleido mano pastabą ir vėl grįžo prie mėgstamos savo temos. — Kaip tau patiktų du milijonai sumautų kinų tavo gatvėje? Aš susimąsčiau apie posakį „sumauti kinai“ ir staiga išvydau krūvas aliumininių skardinių su maisto likučiais, besivoliojančių pakelėse. Įsivaizduoti buvo lengva, nes šį vaizdą matydavau kiekvieną sekmadienio rytą.

— Kartais atrodo, kad tai jau įvyko, garsiai pagalvojau aš.

— Taigi, pasakė jis, lyg aš būčiau pripažinęs jo nuomonę. — Dar du milijonai atvyksta. Kaip tau tai patinka?

— Visi du milijonai vargiai atvyks į Kaledonian Pleisą. Noriu pasakyti, kad Dalrio gete sąlygos ir taip jau sumautos.

— Juokis, jei tau tai patinka. O kaip bus su darbu? Du milijonai jau dabar gauna pašalpas. Namai? Visi tie šmikiai gyvena kartoninėse lūšnose. Viešpatie, kaip jis kvaršina man galvą. Laimei, neiškentusi įsikišo šaunioji Ma.

— Ar jūs neužsičiaupsite! Aš žiūriu teliką!

Atleisk, mater. Aš žinau, kad iš mano, ŽIV užsikrėtusios tavo atžalos, pusės tai yra trigubas egoizmas — atitraukti tavo dėmesį, ka i Malkas Boldvinas daro reikšmingą sprendimą, nulemsiantį jo ateitį. Kuri groteskiška sena kaliausė norės, kad užtvenktų jos susiraukšlėjusį poklimaksinį lataką ? Likite su mumis.

Nusprendžiu neužsiminti apie savo ŽIV. Mano tėvai į tai žiūri nelabai progresyviai. O gal progresyviai. Kas žino? Šiaip ar taip, tam, atrodo, buvo tiesiog netinkamas metas. Tomas visuomet mums kalė, kad įsiklausytume į savo jausmus. Mano jausmai buvo susiję su tuo, kad mano tėvai susituokė būdami aštuoniolikos metų, o sulaukę mano metų jau pagamino keturis klykiančius vaikpalaikius. Jau dabar jie galvoja, kad aš esu „pedikas“. Prie to įvaizdžio pridūrus AIDS, jų įtarimai tik sustiprėtų.

Todėl ir toliau gurkšnojau Export alų ir ramiai šnekučiavausi su seniu apie fūlę. Jis nebuvo nuėjęs pasižiūrėti varžybų nuo pat 1970-ųjų. Visus tuos jo žygius pakeitė spalvotoji televizija. Po dvidešimties metų atsirado satelitinė televizija, kuri galutinai jas iškrušo. Tačiau jis vis dar laikė save to žaidimo žinovu. Kitų nuomonė nieko nereiškė. Ginčytis su juo buvo tik laiko gaišimas. Kalbėdamas apie politiką, jis paprastai galų gale nusičiupdavo nuomonės, priešingos tai, kurią anksčiau gynė, ir vėl kuo smarkiausiai ją reikšdavo. Pakakdavo tik truputėlį jam paprieštarauti, ir jis, dar kiek pasikarščiavęs, palengva sutikdavo su jūsų požiūriu.

Kurį laiką aš sėdėjau uoliai linksėdamas. Po to sugalvojau kažkokį banalų atsiprašymą ir išėjau.

Parėjau namo ir patikrinau savo įrankių dėžę. Buvusio staliaus įvairių aštrių įnagių kolekcija. Šeštadienį aš juos pasiėmiau į Frensės butą Vester Heile. Turėjau padaryti kelis darbus. Apie vieną iš jų ji nieko nežinojo.

Fren nekantraudama laukė vakarienės su savo bičiuliais. Besiruošdama ji be perstojo tarškėjo. Tesugebėjau išleisti keletą murmesių, kuriuos galėjai suprasti kaip „taaip“ ir „teisingai“, bet mano mintys sukosi apie tai, ką turiu padaryti. Kol ji „ruošė savo veidą“, aš sėdėjau susikūprinęs ir įsitempęs ant lovos, retkarčiais pakildamas žvilgtelti pro langą.

Rodės, kad praslinko kone visas gyvenimas, kol pagaliau išgirdau į apleistą mašinų aikštelę įriedančio automobilio burzgimą. Aš prišokau prie lango, pašaipiai pranešdamas: — Taksi jau čia!

Frensė paliko mano globai miegantį vaiką.

Visa operacija praėjo gana sklandžiai. Po to aš pasijutau klaikiai. Ar buvau bent kiek geresnis už Ventersą? Mažasis Kevinas. Mes kartu smagiai praleidome nemažai laiko. Aš vedžiojau jį į Midous festivalio pasirodymus, į League Cup turnyrą Kirkaldyje ir į Vaikystės muziejų. Gal ir ne kažin kas, bet vargšo mažojo kalės vaiko gimdytojas nė iš tolo nėra kada nors jam tiek padaręs. Tą patį man pasakė ir Frensė.

Kad ir kaip blogai tuo metu jaučiausi, tai buvo tik menkniekis, palyginti su tuo siaubu, kuris mane apėmė, kai išryškinau nuotraukas. Kai vaizdai išryškėjo, aš net sudrebėjau iš baimės ir gailesčio. Padėjau jas į džiovintuvą, išsiviriau kavos ir užgėriau ja dvi raminamųjų tabletes. Tuomet aš paėmiau atvaizdus ir iškeliavau į prieglaudą aplankyti Venterso.

Fiziškai iš jo jau nedaug kas beliko. Pažvelgęs į jo blizgančias akis, išsigandau, kad atsitiko blogiausia. Kai kurie AIDS sergantys žmonės tiesiog senatviškai suvaikėja. Liga, aišku, gali pasiimti jo kūną. Bet jei ji dar atėmė jam protą, ji atėmė iš manęs mano kerštą.

Laimei, Ventersas netrukus pastebėjo mane čia stovint, jo pradinis išsiblaškymas tikriausiai buvo tik šalutinis vaistų poveikis. Jo akių žvilgsnis, įgydamas jam ypač būdingą pasalūnišką, klastingą išraišką, netrukus išskyrė mane. Jutau pro blankią šypseną besisunkiančią jo panieką. Turbūt jis galvojo, kad surado sveiką šiknių, ištikimą jam iki pat galo. Laikydamas jį už rankos atsisėdau šalia. Aš pajutau norą nurauti jo kaulėtus pirštus ir sugrūsti juos į visas jo angas. Kaltinau jį už tai, ką turėjau padaryti Kevinui, lygiai kaip ir už visus kitus dalykus.

— Tu geras vaikinas, Deivi. Gaila, kad mudu nesusitikome anksčiau, sušvokštė jis tą nuvalkiotą frazę, kurią kartojo per visus mano apsilankymus. Stipriau suspaudžiau jam ranką. Jis pasižiūrėjo į mane nieko nesuprasdamas. Gerai. Tas kalės vaikas vis dar galėjo jausti fizinį skausmą. Jį sužeis ne tokios rūšies skausmas, bet šis bus puikus priedas. Aš prabilau aiškiu balsu.

— Aš tau pasakojau, kad užsikrėčiau kraudamasis į vidų, Alai. Ką gi, aš melavau. Melavau apie gausybę dalykų.

— Ką visa tai reiškia, Deivi?

— Tik paklausyk akimirką, Alai. Aš užsikrėčiau per tą paukštytę, su kuria susitikinėjau. Ji nežinojo, kad turi ŽIV. Ji užsikrėtė per tą mėšlo gabalą, su kuriuo susipažino naktinėje alinėje. Ji buvo šiek tiek įkaušusi ir šiek tiek naivi, mažoji paukštytė. Supranti? Tas šiknius pasakė, kad savo bute turi šiek tiek marihuanos. Todėl ji nuėjo su tuo šikniumi. Į jo gūžtą. Tas kalės vaikas ją išprievartavo. Tu žinai, ką jis padarė, Alai?