Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Aš paprasčiausiai dainavau, kol silpnas Venterso priešinimasis nurimo.

Tvirtai laikydamas pagalvę ant jo veido, iš jo spintelės ištraukiau Penthouse žurnalą. Tas kalės vaikas buvo per daug silpnas, kad bent perverstų puslapius, ką jau kalbėti apie onanistinį susijaudinimą. Vis dėlto jo homofobija buvo tokia stipri, jog laikė žurnalą visiems matomoje vietoje tikriausiai tik tam, kad išreikštų visiškai absurdišką teigimą apie savo seksualumą. Pūdamas jis labiausiai rūpinosi, kad niekas nepamanytų, jog jis pedikas. Padėjau tą žurnalą ant pagalvės ir nerūpestingai jį perverčiau, tada patikrinau Venterso pulsą. Nieko. Jis sutvarkytas. Svarbiausia, kad kankinamai, purtomas agonijos, apgailėtinai.

Nuėmęs pagalvę nuo jo veido, pakėliau jo šlykščiai trapią galvą ir po to leidau jai nukristi atgal. Kelias akimirkas stebėjau tai, kas buvo priešais mane. Akys atmerktos, burna pražiota. Tai buvo tik kvaila, šleikšti žmogaus karikatūra. Manau, kad visi lavonai tokie. Ko norėti, Ventersas visada toks buvo.

Abejingumą ir panieką pakeitė liūdesio priepuolis. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl viskas taip. Aš nusukau akis nuo kūno. Pasėdėjęs dar porą minučių, nuėjau pas seselę ir pranešiau, jog Ventersas išėjo iš stadiono.

Nuėjau į Venterso laidotuves Sifildo krematoriume kartu su Frense. Jai buvo nelengva, todėl stengiausi ją palaikyti. Į jas nedaug kas teatėjo. Pasirodė jo motina ir sesuo, taip pat ir Tomas su pora ponterių iš „ŽIV teigiamas“ grupės.

Dvasininkas nedaug ką padoraus tegalėjo papasakoti apie Ventersą ir, turiu pasakyti, jis netriedė nesąmonių. Tai buvo trumpas ir malonus ritualas. Alanas savo gyvenime padarė daug klaidų, pasakė jis. Niekas neprieštaravo. Alaną, kaip ir mus visus, teis Dievas ir suteiks jam išgelbėjimą. Įdomus teiginys turint omeny to kalės vaiko darbelius čia, matyt, viršininkas danguje bus iš anksto paėmęs kyšį. Jeigu taip, aš pasirinksiu kitą vietą, labai jums ačiū.

Išėjęs laukan, pasižiūrėjau į vainikus. Ventersui buvo skirtas tik vienas. „Alanui. Mylinčios Mama ir Silvija“. Kiek žinau, jos nė karto neaplankė jo prieglaudoje. Labai išmintinga iš jų pusės. Kai kuriuos žmones yra lengviau mylėti per atstumą. Paspaudžiau ranką Tomui ir kitiems, po to nusivedžiau Fran ir Kevą į kažkokią prašmatnią ledainę Maselburge.

Aišku, apgavau Ventersą dėl to, ką atseit padariau Kevinui. Priešingai nei jis, nesu toks supistas gyvulys. Aišku, toli gražu nesididžiuoju tuo, ką iš tikro padariau. Tai buvo labai pavojinga vaiko sveikatai. Dirbdamas ligoninės operacinėje, aš sužinojau viską apie anesteziologų darbą. Tai jie yra tikrieji ponteriai, kurie palaiko tavo gyvybę, o ne tie sadistiški kiaulės krušliai kaip Houvisonas. Kai darbas būna baigtas, jūs liekate be sąmonės anestetikų dėka ir esate prijungiamas prie gyvybę palaikančio aparato. Visi jūsų gyvybiniai signalai kruopščiausiai kontroliuojami. Jie rūpinasi jumis.

Chloroformas — daug grubesnis ir labai pavojingas. Mane vis dar nupurto drebulys, vos prisimenu, kaip rizikavau su mažuoju žmogumi. Laimei, Kevinas pabudo, o jo kelionę į virtuvę priminė tik skaudanti galva ir blogi sapnai.

Žaizdos buvo padarytos iš žaislų-pokštų parduotuvės priemonių ir Humbro l emalio. Kevino mirties kaukę dar patobulinau Frensės kosmetika ir talku. Didžiausias mano pokštas vis dėlto buvo trys plastikiniai vienos pintos talpos maišeliai su krauju, kuriuos paėmiau ligoninėje iš pataloganatomo laboratorijos šaldytuvo. Mane apėmė paranojiška baimė, kai tas krušlius Houvisonas piktai dėbtelėjo į mane, kai sekiau jam iš paskos koridoriumi. Bet jis visuomet taip daro. Man atrodo, kad tai dėl to, jog kartą aš kreipiausi į jį „Daktare“ vietoje „Misteri“. Jis labai keistas šiknius. Daugelis chirurgų tokie. Negali toks nebūti, jei nori dirbti šį darbą. Kaip ir Tomo darbą, — taip man atrodo.

Užmigdyti Keviną buvo lengva. Daug sunkiau buvo suruošti visą šią sceną ir pašalinti pėdsakus vos per vieną pusvalandį. Sunkiausia buvo nuvalyti jį ir paguldyti atgal į lovą. Man teko panaudoti ne tik vandenį, bet ir terpentiną. Visą likusią nakties dalį, kol sugrįžo Frensė, valiau virtuvę. Bet stengtis buvo verta. Nuotraukos atrodė tikroviškos. Pakankamai tikroviškos, kad išdurčiau Ventersą.

Nuo to laiko, kai padėjau Alui nukeliauti į didįjį koncertą danguje, gyvenimas tapo gana puikus. Frensė ir aš — kiekvienas nuėjome savais keliais. Tiesą sakant, mudu niekuomet netikome vienas kitam. Į mane ji iš tikrųjų žiūrėjo tik kaip į vaiko auklę ir pinigų maišą. Man tokie santykiai po Venterso mirties, be abejo, atrodė beprasmiški. Labiau pasiilgdavau Kevino. Man net šiek tiek gaila, kad neturiu vaiko. Dabar šito jau niekada nebus. Kitas svarbus dalykas man buvo Frensės prisipažinimas, jog aš priverčiau ją vėl pasitikėti vyrais po to jos Venterso. Likimo ironija, bet atrodo, jog suradau savo vietą gyvenime — valyti to penio emocines šiukšles.

Mano sveikata, tpfu tpfu tpfu, buvo gera. Aš vis dar asimptomiškas. Bijau persišaldyti, kartais mane tikrai apima baimė, bet aš rūpinuosi savimi. Niekuomet negeriu, išskyrus vieną kitą skardinaitę alaus. Rūpinuosi tuo, ką valgau, ir kiekvieną dieną lengvai mankštinuosi. Reguliariai tikrinuosi kraują ir atidžiai stebiu savo T4 lygį. Jis vis dar gerokai pakilęs virš aštuonių šimtų padalos; tiesą sakant, jis visiškai nenukrito.

Sugrįžau pas Doną, kuri netyčia man perdavė ŽIV iš Venterso. Mudu atradome kažką tokio, ko tikriausiai nebūtume gavę vienas iš kito kitokiomis aplinkybėmis. O gal ir būtume gavę. Kad ir kaip būtų, mes neturime tiek laiko, kad į tai gilintumės. Be to, privalau deramai padėkoti Tomui už jo nuopelnus. Jis sakė, kad turiu susidoroti su savo pykčiu, ir jis buvo teisus. Bet aš, išsiuntęs Ventersą į nebūtį, tai paskubinau. Dabar mane viso labo tik šiek tiek kamuoja kaltės jausmas, bet galiu tai ištverti.

Galų gale pasakiau savo tėvams, kad turiu ŽIV. Mano Ma tiesiog apkabino mane ir apsiverkė. Senis nė neviauktelėjo. Tik jo veidas išbalo, paskui jis atsisėdo ir įsispoksojo į A Question of Sport. Kai jo dejuojanti žmona privertė jį kalbėti, jis tepasakė: — Na, ką čia bepasakysi. Jis vis kartojo šią mintį. Ir nė karto nepažvelgė man į akis.

Tą naktį, grįžęs į savo butą, staiga išgirdau durų skambutį. Manydamas, kad tai sugrįžo Dona, atrakinau laiptinės ir lauko duris. Po kelių minučių išvydau tarpduryje stovintį savo senį su ašaromis akyse. Tai buvo pirmas kartas, kai jis apsilankė mano bute. Jis priėjo prie manęs ir sugriebė į savo tvirtą glėbį, verkdamas ir kartodamas: — Mano berniukas. Tai buvo tūkstantį ar du tūkstančius kartų geriau už „Na, ką čia bepasakysi“.

Verkiau garsiai ir nesigėdydamas. Su mano šeima atsitiko lygiai taip kaip su Dona. Mes suartėjome, nors tikrai galėjo ir niekad to neįvykti. Gailiuosi, kad laukiau taip ilgai, kol atvirtau žmogumi. Bet, patikėkit manim, geriau vėliau nei niekad.

Kieme žaidžia keli vaikai, žolės lopinėlis nuo nuostabios saulės šviesos spinduliuoja šviesiai žalia spalva. Ir dangus toks beprotiškai mėlynas. Gyvenimas nuostabus. Aš pasiryžęs juo mėgautis, — ir pasiryžęs gyventi ilgai. Aš būsiu vienas iš tų, kuriuos medikai vadina ilgaamžiais. Tiesiog žinau, kad taip bus. Štai ta negęstanti šviesa

Jie išėjo iš laiptinės į tuščios gatvės tamsą. Vieni yrėsi staigiais, mėšlungiškais judesiais; tarsi netilptų savyje, triukšmingai. Kiti slampinėjo aplink tyliai, lyg vaiduokliai; kenčiantys, bet vis tiek bijantys neišvengiamo didesnio skausmo bei nepatogumo.