Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Jų kelionės tikslas — alinė, kuri, rodės, remia griūvantį gyvenamąjį namą, įsispraudusį šalutinėje gatvėje tarp Ister Roudo ir Leit Roudo. Ši gatvė išsiilgusi mūro valymo darbų, kuriais džiaugėsi jos kaimynės: pastatas buvo juodas nuo suodžių, paliekamų keturiasdešimties vyrų plaučių kiekvieną dieną. Naktis buvo tokia tamsi, kad sunkiai beišskyrei pastato kontūrus dangaus fone. Juos galėjai pastebėti tik silpnos šviesos, sklidusios pro viršutinio aukšto langą, arba šviečiančio gatvės žibinto, styrančio iš pastato sienos, dėka.

Alinės fasadas riebiai nuteptas tamsiai mėlynais blizgančiais dažais, o iškaba turbūt aštuntojo dešimtmečio pradžios, kai buvo mėgstami alaus tiekėjų ženklai ir buvo reikalaujama, kad kiekvienas baras turėtų standartinę išvaizdą ir atsisakytų bet kokio įmanomo individualumo. Kaip ir virš jos esantys butai bei aplink stūksantys gyvenamieji namai, alinė per dvidešimt metų buvo gal tik mažumą paremontuota.

Jau buvo 5.06 val. ryto, ir degė geltonos viešbučio — tamsaus, šlapio ir apleisto gatvės užutekio — šviesos. Turbūt bus praėjusios kelios dienos, pagalvojo Bulvė, kai mačiau dienos šviesą. Jie buvo lyg vampyrai, gyvenantys iš esmės naktinį gyvenimą, visiškai nesutampantį su daugelio žmonių tvarkingu miego ir darbo tvarkaraščiu. Išties malonu būti kitokiam.

Nors durys buvo atrakintos tik prieš kelias minutes, alinėje jau rinkosi žmonės. Viduje buvo ilgas plastikiniu paviršiumi baras su keliais alaus čiaupais bei indais. Ir aptriušę išklibę stalai su tokia pačia plastikine danga, sustatyti ant purvino linoleumo. Prie baro stovėjo griozdiškas smulkiai išpjaustinėtas medinis keliamojo krano maketas. Nuo tabaku aprūkytų sienų atsispindėjo šlykšti geltona šviesa, sklindanti iš atvirų elektros lempučių.

Alinėje yra tikrų pamaininių darbininkų iš alaus viryklos ir ligoninės, tai pateisina jų ankstyvą apsilankymą čia. Bet čia yra ir beviltiškesnių mulkių: sėdinčių čia todėl, kad jiems to reikia.

Į alinę įvirtusi grupelė taip pat yra vedama poreikio. Poreikio dar išgerti alkoholio, kad šis palaikytų jų apsvaigimą ar jį sustiprintų, taip pat ir poreikio įveikti niūrias, slegiančias pagirias. Juos veda dar ir stipresnis poreikis, poreikis priklausyti vienas kitam, palaikyti tą jėgą, kad ir kokiu būdu sulydžiusią juos per praėjusias kelias girtuokliavimo dienas.

Jų pasirodymą stebi užsikniaubęs ant baro nenusakomo amžiaus senas girtuoklis. To vyro veidas subjaurotas pigių gėrimų ir nugairintas šalto vėjo, smarkiai pučiančio nuo Šiaurės jūros. Atrodo, kad vos ne kiekviena kraujagyslė po jo oda sutrūkinėjusi, ir tai labai primena neišvirusias riebias dešras, kurias tiekė vietinėse kavinėse. Saitai melsvos spalvos akių obuoliai kontrastavo su baltymais, kurie buvo tokios pačios spalvos kaip ir alinės sienos. Jo veide šmėkšteli lengvas atpažinimo susijaudinimas, kai triukšmingas būrys artėja prie baro. Vienas tų jaunuolių, o gal net ir ne vienas, sardoniškai pagalvojo jis, yra jo sūnus. Vienu metu jis buvo atsakingas už kelių jų paleidimą į šį pasaulį, — tam tikram moterų tipui jis kažkodėl atrodė patrauklus. Tai buvo dar prieš tai, kai alkoholis sunaikino jo išvaizdą ir pavertė jo negailestingo, aštraus liežuvio miklumą nesuprantamu maurojimu. Jis klausiamai žiūri į jaunuolį ir svarsto, ką jam pasakyti, bet galiausiai nusprendžia, kad neturi ką. Niekada neturėjo ką pasakyti. Jaunuolis jo net nemato, jo dėmesys sutelktas į gėrimų pirkimą. Senasis girtuoklis pastebi, kad tam vaikinui patinka jo kompanija ir jo gėrimai. Jis prisimena, kad ir pats buvo toks pat. Mėgavimasis ir kompanija išnyko, o gėrimas — ne. Tiesą sakant, gėrimas dabar net svarbiau, — užpildo atsiradusią tuštumą.

Mažiausia, ko Bulvė dabar nori, tai dar vienos pintos alaus. Prieš pat išeinant, jis Dousio bute ištyrinėjo savo veidą vonios veidrodyje, — veidas išbalęs, bet išmargintas dėmių, sunkiais, išbrinkusiais vokais, gresiančiais visiškai užverti langines tikrovei. Virš veido styrojo keli kuokštai gelsvų plaukų. Gal ir nebloga mintis, svarsto jis, išgerti šviežių pomidorų sulčių, kurios apramintų skausmą viduriuose, arba apelsinų ar limonado, — tai numalšintų troškulį prieš vėl geriant alkoholį.

Padėtis tampa dar beviltiškesnė, kai jis nuolankiai paima Frenko Begbio, stovinčio arčiausia prie baro, paduotą alaus pintą.

— Į sveikatą, Franko.

— Man Guinness, Franko, užsako Rentonas. Jis ką tik grįžo iš Londono. Ir sugrįžęs jaučiasi taip pat gerai, kaip jautėsi iš čia išvykdamas.

— Guinness čia tikras mėšlas, sako jam Gevas Temperlis.

— Vis tiek.

Dousis pakelia antakius ir dainuoja barmenei.

— Taip, taip, taip, tu esi nuostabi meilužė.

Jie buvo suruošę kvailiausias dainų varžybas ir jas laimėjęs Dousis niekaip negalėjo liautis dainavęs savo pergalingo numerio.

— Užčiaupk savo supistą burną, Dousi. Alison niūktelėjo jam į šonkaulius. — Nori, kad mus iš čia išmestų?

Barmenė į juos vis tiek nekreipė dėmesio. Todėl šis pasisukęs dainuoja Rentonui. Rentonas tik šypsosi pavargęs. Jis nusprendžia, jog Dousio bėda yra ta, kad jis bet kurioje situacijoje persiplėš sau subinę, jei tik ji padrąsinsi. Prieš porą dienų tai atrodė gana smagu, tačiau, jo manymu, tai nebuvo taip juokinga, kaip jo paties Ruperto Holmso Escape (The Pina Colada Song ) versija.

— Aš prisimenu tą naktį, kai mudu susitikome Rio... šitas Guinness supistai išsivadėjęs. Tu esi beprotis, jei užsisakai čia Guinness, Markai.

— Aš jums sakiau, triumfuodamas pasakė Gevas.

— Visur toks pat, atšauna Rentonas, jo veide vis dar tingus šypsnys. Jis apgirtęs. Jaučia, kaip Keli ranka po marškiniais gnaibo jam spenelį. Ji tai darė jam visą naktį, vis kartodama, kad ji tikrai mėgstanti plokščias, beplaukęs krūtines. Malonu justi, kai liečia tavo spenelius. O kai tai daro Keli, tas jausmas dar malonesnis.

— Degtinės su toniku, sušunka Begbiui, kuris mostelėjo jai nuo baro. Džino su limonadu Ali. Ji ką tik nubėgo į išvietę.

Bulvė su Gevu toliau kalbasi prie baro, o kiti pasigriebia kėdes kampe.

— Kaip laikosi Džunė? Keli klausia Frenko Begbio apie jo merginą, kuri, atrodo, vėl pastojo netrukus po gimdymo.

— Kas tokia? agresyviai gūžteli pečiais Franko. Pokalbio pabaiga.

Rentonas žiūri rytinę televizijos programą.

— Tai Ani Dajamond.

— A? Keli dirsteli į jį.

— Aš ją supistai išdulkinčiau, sako Begbis.

Alison ir Keli pakelia antakius ir pasižiūri į lubas.

— Neseniai jos vaikas užduso. Kaip ir Lesli vaikas. Mažoji Don.

— Tikrai labai liūdna, pasakė Keli.

— Yra ir geroji pusė. Mažoji mergytė būtų mirusi nuo AIDS, jeigu nebūtų uždususi. Vaikui supistai lengvesnė mirtis, pareiškia Begbis.

— Lesli neturėjo ŽIV! Don buvo visiškai sveikas kūdikis! įsiutusi sušnypštė Alison. Nors Rentonas ir pats buvo pasipiktinęs, jis pajuto, kad Alison įpykusi visuomet užsiveda aukštuomenės kalba. Jam pasidaro nesmagu, kad pats yra toks lėkštas. Begbis išsiviepia.

— Kas gali tai patvirtinti? palaižūniškai sako Dousis. Rentonas žiūri į jį piktu, grėsmingu žvilgsniu, kokiu jis niekuomet neišdrįstų žiūrėti į Begbį. Agresija nukreipta ten, iš kur nebus sulaukta atsako.

— Aš tik noriu pasakyti, kad joks šiknius tikrai to nežino, nuolankiai gūžteli pečiais Dousis.

Prie baro maldami žodžius šnekučiavosi Bulvė ir Gevas.

— Manai, Rentsas išdulkins Keli? klausia Gevas.