Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Kai jie išėjo iš alinės ir nužingsniavo į kavinę Portlend Stryte, buvo dar tamsu.

— Visiems pusryčius, Begbis entuziastingai pažvelgė į kitus.

Visi, išskyrus Rentoną, sutikdami linktelėjo.

— Nee. Aš nenoriu mėsos, tarė jis.

— Tuomet aš suvalgysiu tavo supistą kumpį ir dešrą, ir supistą juodąjį pudingą, pasiūlė Begbis.

— Taaip, žinoma, sarkastiškai tarė Rentonas.

— Mainais aš tau supistai atiduosiu savo supistą kiaušinienę su pupomis ir pomidorais, tu šikniau!

— Gerai, pradeda Rentonas, paskui pasisuka į padavėją. — Ką jūs kepdami vartojate: daržovių aliejų ar taukus?

— Nee, taukus, sako padavėja, žiūrėdama į jį, lyg jis būtų silpnaprotis.

— Eik šikt, Rentsai. Koks skirtumas, sako Gevas.

— Marko asmeninis reikalas, ką jis valgo, paremdama jį tarė Keli. Alison linktelėjo. Rentonas pasijuto kaip lepus suteneris.

— Tai supistai gadina visiems šikniams apetitą, Rentsai, suniurzgė Begbis.

— Kaip aš jį gadinu? Sumuštinį su daržovėmis ir sūriu, pasisuko jis į padavėją.

— Mes visi, po velnių, susitarėme. Visiems supistus pusryčius, pareiškia Begbis.

Rentonas negali tuo patikėti. Jis nori pasakyti Begbiui, kad tas atsipistų. Tačiau jis nugali tą instinktyvų norą ir lėtai papurto galvą. — Aš nevalgau mėsos, Franko.

— Supistas vegetarizmas. Supista mėšlo krūva. Tau reikia mėsos. Supistas narkotas supistai susirūpinęs dėl to, ką jis susigrūda į savo kūną! Mirk iš juoko!

— Tiesiog nemėgstu mėsos, sako Rentonas, kvailai pasijutęs dėl jų kikenimo.

— Tik tu mums supistai nepasakok, kad negali pakęsti, kai žudo gyvūnus. Prisimink tuos supistus šunėkus ir kates, kuriuos mes šaudydavome su pneumatiniais šautuvais! Ir supistus balandžius, kuriuos mes padegdavome. Šis šiknius mėgdavo pritaisyti baltom pelėm juostinius pyškalus, panašius į fejerverkus.

— Aš nesijaudinu dėl gyvūnų žudymo. Tiesiog nenoriu jų valgyti, gūžteli pečiais Rentonas, sutrikęs, kad jo paauglystės žiaurumai buvo atskleisti Keli.

— Supistai žiaurūs kalės vaikai. Nesuvokiu, kaip kas nors gali nušauti šunį, purtydama galvą suniurzga Alison.

— Na, o aš nesuprantu, kaip kas nors gali nužudyti ir valgyti kiaulę, Rentonas parodo į kumpį ir dešrą jos lėkštėje.

— Tai ne tas pat.

Bulvė apsidairo aplink: — Tai ee, taip sakant... Rentsas elgiasi teisingai, bet dėl klaidingų paskatų. Mes niekuomet, taip sakant, neišmoksime mylėti patys savęs, kol nesugebėsime rūpintis silpnesniais padarais, taip sakant, gyvūnais ir panašiai... bet gerai, kad Rentsas vegetaras... jei gali to laikytis... taip sakant...

Begbis purtydamasis susmuko ir parodė Bulvei taikos ženklą. Kiti nusijuokė. Rentonas, dėkingas Bulvei už mėginimą užtarti jį, įsiterpia, kad atitrauktų nuo savo sąjungininko patyčias.

— Man visai nesunku šito laikytis. Aš tiesiog nemėgstu mėsos. Mane nuo jos vemt verčia. Istorijos pabaiga.

— Ką gi, aš vis tiek sakau, kad tu visiems kitiems šikniams gadini apetitą.

— Kodėl?

— Todėl, kad aš supistai taip sakau, štai kodėl! rodydamas į save sušnypščia Begbis.

Rentonas vėl gūžteli pečiais. Jokios prasmės toliau ginčytis.

Jie paskubom nuryja savo maistą, visi, išskyrus Keli, kuri tik maigo savo patiekalą, nekreipdama dėmesio į plėšrius kitų žvilgsnius. Galiausiai ji sukrauna kelis kąsnius ir gabalus į tuščias Franko bei Gevo lėkštes.

Jų paprašė dingti, kai jie sudainavo skanduotę: — Oooh to, ooh to be, oooh to be a Hibb y! vidun įėjus nervingam ir sutrikusiam vaikinui, vilkinčiam striukę su „Heartsų“ simbolika, kuris norėjo nusipirkti maisto į namus. Tai juos užvedė — apie futbolą ir paskui ta kvaila popdainelė. Kasininkė pagrasino paskambinti policijai, bet jie išsinešdino iš tos vietos geruoju.

Jie užėjo į dar vieną alinę. Rentonas ir Keli truputėlį pabuvo, paskui kartu iščiuožė. Gevas, Dousis, Begbis, Bulvė ir Alison toliau girtuokliavo. Dousis, kuris jau beveik visą laiką svyravo, galutinai išvirto iš koto. Prie Begbio prisiklijavo pora prie baro stovinčių jo pažįstamų psichų, o Gevas sėdėjo savininkiškai ranka apglėbęs Alison.

Bulvė išgirsta prasidedančią T’Pau dainą China In Your Hand ir tuojau pat suvokia, kad prie muzikos automato stovi Begbis. Jis visados, rodės, užsakydavo arba Berlino Take My Breath Away, Human League, Don’t You Want Me, arba Rodo Stiuarto dainą.

Kai Gevas išsvirduliuoja į tualetą, Alison pasisuka į Bulvę. — Bul... Deni. Eime iš čia. Aš jau noriu namo.

— Ee... taaip... taip sakant.

— Aš nenoriu eiti namo viena, Deni. Eik su manimi.

— Ee, taaip... namo, tikrai... ee... tikrai.

Jiedu išslydo iš prirūkyto baro taip mikliai, kaip tik jų pervargę kūnai įstengė.

— Eime namo, pabūk su manimi šiek tiek, Deni. Jokių narkotikų ar ko nors kito. Tiesiog dabar aš nenoriu būti viena, Deni. Supranti, ką noriu pasakyti? Alison įdėmiai žiūri į jį pro ašaras jiems svirduliuojant gatve.

Bulvė linkteli. Jam atrodo, kad supranta, ką ji nori pasakyti, nes jis taip pat nenori dabar būti vienas. Nors niekada negali būti tikras, niekada, niekada visiškai tikras. Laisvės pojūtis

Alison tikrai darosi baisi. Aš sėdžiu čia su ja šioje kavinėje, mėgindama ką nors suprasti iš tų nesąmonių, kurias ji kalba. Ji koneveikia Marką, ir ji visiškai teisi, bet tai jau pradeda mane siutinti. Aš žinau, kad ji nori gero, bet ką galima pasakyti apie ją ir Simoną, kuris paprasčiausiai ateina ir naudojasi ja tik tada, kai nesuranda nieko kito, ką galėtų išdulkinti? Jos padėtis nekokia, kad gali visa tai kalbėti...

— Nesuprask manęs klaidingai, Keli. Markas man patinka. Tiesiog jis turi krūvas problemų. Jis nėra tai, ko tau dabar reikia.

Ali kalba taip globėjiškai dėl visos tos pisliavos su Desu, dėl aborto ir panašiai. Bet tai tikrai yra skausmas subinėje. Jai derėtų geriau savęs įsiklausyti. Pati kovoja su heroinu, o jaučiasi turinti teisę mokyti visus kitus, kaip jiems reikia tvarkytis su savo gyvenimais.

— Viskas taip, bet ar Simonas yra tai, ko tau reikia?

— Aš to nesakau, Keli. Tai neturi nieko bendra. Simonas bent jau stengiasi susilaikyti nuo heroino, Markas gi spjauna į viską.

— Markas ne narkotas, jis tik retkarčiais vartoja.

— O taip, žinoma. Kokioje supistoje planetoje tu gyveni, Keli? Būtent dėl šios priežasties ta Hazelė ir suplėšė šią kortą. Jis negalėjo atsisakyti narkotikų. Tu irgi kaip narkomanė. Mąstyk šitaip ir toliau, ir netrukus pati į tai įsitrauksi, net labai greitai.

Aš nesiruošiu ginčytis su ja. Be to, jai jau laikas eiti į priėmimą Butų departamente.

Ali yra iškviesta dėl įsiskolinimo už butą. Ji, panašu, yra gan pasiutusi, užsisukusi ir įsitempusi, bet vaikinas kitapus pertvaros visai nieko. Ali aiškina, kad ji jau nevartoja narkotikų ir buvo nuėjusi į kelis pokalbius dėl darbo. Viskas vyksta gana gerai. Jai įteikiama įsiskolinimo sąskaita, kurią ji privalo atgaline tvarka apmokėti kiekvieną savaitę.

Kad Ali vis dar persitempusi, matosi iš to, kaip ji reaguoja, kai tie vaikinai, darbininkai, švilpteli mums prie Centrinio pašto.

— Kaip sekasi, lėlyte? šūkteli vienas.

Ali, ta pasiutusi supista karvė, pasisuka į tą vaikiną.

— Ar turi merginą? Abejoju, nes esi storas, šlykštus penis. Kodėl tau nenuėjus į tualetą su pornografine knygele ir neužsiėmus seksu su vieninteliu asmeniu, kuris pakankamai kvailas, kad tave liestų — su pačiu savimi?

Vaikinas žiūri į ją su tikra neapykanta, bet jis iš tikro taip atrodo. Tik panašu, kad dabar jis jau turi tikrą dingstį jos nekęsti ne vien už tai, kad ji moteris.