Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Širlė laikė savo dukters ranką tvirtai suspaudusi ir taršė jos garbanėles. Panašu, kad tik Liza liudijo, jog Mačio gyvenimas nebuvo visiškai beprasmiškas. Vis dėlto, žiūrėdamas į tą vaiką, kas nors galėjo pasakyti, jog tai nebuvo esminis liudijimas. Matis buvo tėvas tik formaliai. Dvasininkas, šitaip jį apibūdinęs, suerzino Širlę. Iš tikrųjų tai ji buvo ir tėvas, ir motina. Matis padovanojo sėklą ir kelis kartus atėjęs pažaidė su Liza, kol narkotikai dar nebuvo visiškai jo užvaldę. Tai buvo vienintelis jo įnašas.

Jis visuomet buvo silpnas, negebantis atlikti savo pareigų, nemokantis suvaldyti savo jausmų antplūdžio. Dauguma jos pažįstamų narkomanų buvo svajotojai užsidarėliai. Toks ir Matis. Širlei tai patiko, patiko, kai jis buvo nuoširdus, švelnus, mylintis ir kupinas gyvybės. Tai ilgai netruko. Dar prieš heroiną jį jau buvo užvaldęs šiurkštumas ir dygumas. Kadais jis rašė jai meilės eilėraščius. Jie buvo puikūs, gal ne tiek literatūriniu požiūriu, kiek tuo žavingu jausmo grynumu, kurį jai rodė. Kartą jis perskaitė ir sudegino ypač žavų jai skirtą eilėraštį. Ji paklausė pro ašaras, kodėl jis tai padarė, nes liepsnos atrodė tokios simboliškos. Tai buvo pats skaudžiausias dalykas, kokį Širlė buvo patyrusi savo gyvenime.

Jis pasisuko ir apžvelgė skurdų butą. — Pasižiūrėk į visa tai.

Šitaip gyvendama neturėtum svajoti. Tu tik apgaudinėji ir kankini save.

Jo akys buvo juodos ir neperprantamos. Jo užkrečiantis cinizmas ir nusivylimas griovė Širlės tikėjimą geresniu gyvenimu. Tai netgi grėsė sunaikinti ir jos pačios gyvenimą, bet ji, narsiai pasakė: Daugiau ne. 2

— Prašau jus, džentelmenai, prašau liautis, į grupelę visiškai pasigėrusių gedėtojų kreipėsi susierzinęs barmenas. Valandos stoiško gėrimo ir ilgesingos nostalgijos galų gale prasiveržė daina. Dainuodami jie pasijuto puikiai. Nusikratė įtampos. Į barmeną niekas nekreipė dėmesio.

Kaip tau ne gėda, Simusai O’Brajenai,

Visos jaunos Dublino merginos verkia,

Jos pavargo nuo tavo neištikimybės ir apgaudinėjimų,

Kaip tau ne gėda, Simusai O’Brajenai!

— PRAŠAU! Ar nenutilsit! šaukė jis. Mažame viešbutėlyje turtingoje Leit Linkso dalyje šitoks elgesys, ypač paprastą savaitės dieną, buvo neįprastas.

— Ką, po galais, šitas šiknius supistai sako? Turiu teisę supistai išlydėti supistą draugą! Begbis grėsmingai žvilgtelėjo į barmeną.

— Ei, Franko. Pajutęs pavojų, Rentonas sugriebė Begbiui už peties, norėdamas tučtuojau priversti šį būti ne tokį agresyvų. — Prisimeni tuos laikus, kai tu, aš ir Matis nuvykome į Eintrio Nacionalines?

— O taip! Aš tai supistai prisimenu! Aš supistai pasakiau tam šikniui, tegu jis užsikruša su ta savo supista televizija. Kuo vardu buvo tas šiknius?

— Keitas Čegvinas. Čegersas.

— Šitas šiknius. Čegersas.

— Atseit tas vyrukas iš teliko? Cheggers Plays Pop? Turit galvoje jį? klausia Gevas.

— Būtent tas pats šiknius, pasakė Rentonas, kai Franko atlaidžiai jam išsiviepė, padrąsindamas jį tęsti tą istoriją. — Mes nuvykome žiūrėti Nacionalinių varžybų, teisingai? Tas šiknius Čegersas ima interviu Liverpulio radijui, paprasčiausiai pliurpia tiems visiems ponteriams nesąmones, supranti? Ką gi, jis prieina prie mūsų, o mes visai nenorime kalbėtis su tuo šikniumi, bet jūs pažįstate Matį, jis pamano, kad jam nusišvietė supista galimybė tapti žvaigžde, ir jis pradeda skiesti, kaip puiku būti čia, Liverpulyje, Keitai, kaip šauniai mes čia leidžiame laiką, ir kitokį panašų mėšlą. Tuomet tas gandonas, tas pislius Čegersas, ar kuo jis ten vardu, atkiša mikrofoną Franko. Rentonas mostelėjo į Begbį. — Šis šiknius ir sako: Atsikabink ir užsikrušk tu, sumautas šikniau! Čegersas tapo supistai purpurinis. Jiems prireikė trijų sekundžių tame jų vadinamajame tiesioginiame eteryje, kad iškirptų šitokį dalyką.

Visiems smagiai prapliupus juoktis, išsižiojo Begbis.

— Mes, velniai griebtų, nuvykome ten į supistas lenktynes, o ne kalbėtis su kažkokiu supistu šikniumi iš supisto radijo. Jo išraiška buvo kaip užsiėmusio žmogaus, kuriam trukdo interviu trokštantys žurnalistai.

Bet Franko visuomet rasdavo priežastį, dėl kurios galėtų įtūžti.

— Supistas Ligotasis turėtų būti čia. Matis buvo jo supistas bičiulis, paskelbė jis.

— Ee, bet jis Prancūzijoje... su ta paukštyte, taip sakant. Tikriausiai negalėjo taip visko mesti, žmogau, supranti... noriu pasakyti... Prancūzijos, taip sakant, visiškai girtas lemeno Bulvė.

— Jokio supisto skirtumo. Rentsas ir Stivis dėl to atvyko iš Londono. Jei Rentsas ir Stivis galėjo atvykti iš supisto Londono, Ligotasis Berniukas galėjo atvykti iš supistos Prancūzijos.

Bulvės pojūčiai buvo pavojingai prislopinti alkoholio. Jis kvailai tęsė ginčą. — Taaip, bet, ee... Prancūzija yra toliau... mes čia kalbame apie Prancūzijos pietus, taip sakant. Supranti?

Begbis skeptiškai pasižiūrėjo į Bulvę. Šis aiškiai nesuprato užuominos. Begbis prabilo lėčiau, garsiau ir su urzgėsiu, keistai iškreipiančiu jo žiaurią burną po blizgančiomis akimis.

— JEI RENTSAS IR STIVIS GALĖJO ATVYKTI IŠ SUPISTO LONDONO, LIGOTASIS BERNIUKAS GALĖJO ATVYKTI IŠ SUPISTOS PRANCŪZIJOS!

— Taaip... visai teisingai. Turėjo pamėginti. Mačio laidotuvės, taip sakant. Bulvė pagalvojo, kad Škotijos Konservatorių partijai labai praverstų keli tokie Begbiai. Bėda ne ta, kad smarkiai skyrėsi jų nuomonės, svarbiausia — jiems trūko tarpusavio supratimo. Begbis šauniai įpiršdavo savo nuomonę.

Stiviui bloga nuo viso to. Jis jau atpratęs nuo tokių dalykų. Franko viena ranka apkabino jį, o kita — Rentoną.

— Supistai malonu vėl jus matyti, šikniai. Jus abu. Stivi, aš noriu, kad tu supistai prižiūrėtum Londone šitą šiknių, jis pasisuko į Rentoną. — Jei tu nueisi tuo pačiu supistu keliu kaip ir Matis, aš kaip nors tave išdulkinsiu, tu šikniau. Klausykis, ką tau sako supistas Franko.

— Jei aš nueisiu tuo pačiu keliu kaip ir Matis, iš manęs neliks nieko, su kuo galima būtų susidoroti.

— Šito supistai net ir nesitikėk. Aš iškasiu tavo supistą kūną ir išspardysiu jį po visą supistą Leito Taką. Supratai mane?

— Malonu žinoti, kad tu rūpiniesi, Frenkai.

— Žinoma, aš supistai rūpinuosi. Tu priklausai savo bičiuliams. Ar tai ne supistą tiesa, Neli?

— A? girtas Nelis lėtai pasisuko.

— Aš tiesiog sakau šiam šikniui, kad jis priklauso savo supistiems draugams.

— Sakai supistą teisybę.

Bulvė ir Alison šnekučiavosi. Rentonas ištrūko iš Franko glėbio, norėdamas prie jų prisidėti. Franko laikė Stivį, rodydamas jį Neliui kaip trofėjų ir aiškindamas jam, koks šaunus šiknius jis yra.

Bulvė pasisuko į Rentoną: — Tiesiog pasakyk Ali, kad tai nelengvas mėšlas, žmogau, taip sakant, visa tai. Kaip tokio amžiaus šmikiui, man jau per akis laidotuvių, taip sakant. Įdomu, kas bus kitas?

Rentonas gūžtelėjo pečiais. — Mes bent jau būsime pasiruošę, kad ir kas jis būtų, po galais. Jei yra kokie nors netekties laipsniai, aš dabar jau galėčiau būti supistas šių mokslų daktaras.

Jie išvirto į šaltą naktį prieš pat uždarymą, kvailiodami žingsniavo į Begbio butą. Jie jau dvylika valandų gėrė ir gražbyliavo apie Mačio gyvenimą ir jo motyvus. Tiesą sakant, pastabiausieji suprato, kad visos išsakytos ir išplėtotos mintys menkai tepaaiškino visą šią žiaurią mįslę.

Jie netapo nė kiek išmintingesni. Neatidėliotinos dilemos nr. 1

— Nagi, užsitrauk šiek tiek, tai padės, sako ji, atkišdama man nuorūką. Kaip, po galais, čia atsidūriau? Aš turėjau eiti namo, persirengti, paskui žiūrėti teliką arba eiti į „Princesę Dianą“. Tai vis Miko kaltė, jo ir jo greitai-vieną-po-darbo.