Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Supistai teisingai. Iš visų kitų supistų žmonių tu pirmasis turėtum tai padaryti. Aš tavęs supistai nekaltinu, Rentsai, taip ir pasakiau supistam Nukainotajam; aš supistai nekaltinu Rentso už Tomį. Tai kiekvieno šikniaus supistai savas gyvenimas. Aš taip supistai ir pasakiau Nukainotajam.

Tuomet Begbis leidžiasi man pasakoti, koks šaunus šiknius aš esu, tikėdamasis, kad atsimokėsiu jam tuo pačiu, tą aš pareigingai ir padarau.

Kurį laiką aš pataikauju įprastam Begbio pūtimuisi, vaizduodamas tiesmuką žmogų ir suskeldamas kompanijai kelias klasikines istorijas apie jį kaip kietą vyrą ir nepaprastą mėšlių. Visuomet atrodo įtikinamiau, kai tokius dalykus pasakoja kas nors kitas. Mes abu išeiname iš alinės ir patraukiame Taku. Aš tenoriu atsigulti Ma bute, bet Valkata užsispiria, kad užsukčiau pas jį išgerti.

Vaikštinėdamas Taku kartu su Begbiu jaučiuosi labiau grobuonis nei auka ir pradedu ieškoti kokių nors šiknių, kuriuos galėčiau užkabinti, kol susiprotėju, kad elgiuosi kaip sumauta subinė.

Mes užėjome nusimyžt į seną Centrinę stotį Tako gale, dabar apleistą, nuniokotą angarą, kuris netrukus turės būti nugriautas ir vietoj jo bus įrengtas supermarketas ir plaukiojimo centras. Nežinau kodėl, bet man dėl to liūdna, nors aš pernelyg jaunas, kad prisiminčiau kada nors čia buvus traukinius.

— Nieko sau stotis čia buvo. Kažkada, kaip pasakojama, iš čia traukiniai važiuodavo į visas puses, sakau aš, stebėdamas, kaip mano garuojanti čiurkšlė tyška į šaltą akmenį...

— Jei čia vis dar būtų supistų traukinių, į vieną iš jų tikrai įšokčiau ir dingčiau iš šios supistos skylės, tarė Begbis. Jam visai nebūdinga taip kalbėti apie Leitą. Paprastai jis romantizuodavo jį.

Senas girtuoklis, į kurį Begbis žiūrėjo, prisvirduliavo prie mūsų, laikydamas rankoje butelį vyno. Daugybė jų šioje vietoje girtuokliaudavo ir nakvodavo.

— Ką jūs čia veikiate, vaikiai? Žymite traukinius, a? Sako jis, tiesiog nevaldomai kvatodamas iš savo paties supisto sąmojo.

— Taaip. Teisingai, sako Begbis. Paskui pro dantis: — Supistas senas šiknius.

— Na ką gi, netrukdysiu jums. Ir toliau žymėkite traukinius! jis nusvirduliavo šalin, erzinantis girtuoklio kikenimas nuaidėjo po visą angarą. Pastebėjau, kad Begbis keistai susitraukęs ir sutrikęs. Ir nusisukęs nuo manęs.

Tik tuomet supratau, kad senas girtuoklis — Begbio tėvas.

Žingsniuodami į Begbio butą mudu tylėjome, kol neužsirovėme ant to vaikino Diuk Stryte. Begbis trenkė jam į veidą ir šis nukrito. Jis trumpai dirstelėjo viršun, mėgindamas pasikelti į gynybinę padėtį. Begbis, porą kartų spyręs į tysantį kūną, tepasakė „kietas šiknius“. Vaikino veido išraiška, kai jis pasižiūrėjo į Begbį, reiškė greičiau rezignaciją nei baimę. Berniokas viską suprato.

Aš nenorėjau į tai kištis, nė truputėlio. Galų gale Begbis pasisuko į mane ir linktelėjo ton pusėn, kurion mudu keliavome. Mes palikome tą vaikiną tysoti ant šaligatvio ir, netarę nė žodžio, nuėjome toliau, nei vienas iš mūsų nė karto neatsigręžė.

Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau Džonį po amputacijos. Nežinojau, kokia jo būklė bus dabar. Paskutinį kartą, kai jį mačiau, visas buvo nusėtas pūliniais, bet vis dar tauškė apie kelionę į Bankoką.

Mano nuostabai, tas šiknius, nors ir ką tik praradęs koją, buvo gana gyvybingas. — Rentsai! Žmogau! Kaip gyvalioji?

— Ne taip jau blogai, Džoni. Klausyk, man tikrai labai gaila dėl tavo kojos.

Jis nusijuokė iš mano užuojautos. — Daug žadanti fūlės karjera žlugo. Bet tai niekuomet nesustabdė Gario Makėjaus, ar ne?

Aš tik nusišypsojau.

— Baltoji Gulbė negreit pasirodys dokuose. Man dabar tenka kyboti ant šių supistų ramentų, bet aš vėl grįšiu į gatves. Paukščiui sparnų nepakirpsi. Jie atėmė iš manęs kojas, bet niekuomet neatims sparnų. Jis suėmė ranka sau petį, norėdamas parodyti, kur atseit jo sparnai. Man atrodo, kad jis tikrai tiki juos turįs. — Ir šito tu negali pa-keeeeeist... užtraukė jis. Susirūpinau, ką šis šiknius nori pasakyti.

Lyg perskaitęs mano mintis, jis sako: — Tau reikėtų išmėginti tą cikloziną. Vienas jis yra mėšlas, bet pamatytum, kas atsitinka jį sumaišius su metadonu; ak, šikniau tu! Pats geriausias kaifas, kokį kada nors patyriau gyvenime. Jame įmaišyta to kolumbietiško mėšlo, kurį mes vartodavome aštuoniasdešimt ketvirtaisiais. Žinau, kad šiomis dienomis tu esi švarus, bet jei kas, nieko kito daugiau nevartok, o pabandyk šitą kokteilį.

— Taip manai, ką?

— Jis yra supistai geriausias. Tu pažįsti Motiną Vyresniąją, Rentsai. Jeigu jau kalbame apie narkotikus, žinok, tikiu laisvąja rinka. Bet privalau nukelti skrybėlę prieš Nacionalinę sveikatos tarnybą. Nupjovę šitą atramą, man skyrė palaikomąjį gydymą, — aš ėmiau tikėti, kad valstybė galėtų varžytis su privačiu mūsų industrijos sektoriumi ir pagaminti vartotojui visiškai neblogą ir nebrangų produktą. Metadonas, sumaišytas su ciklozinu; sakau tau, žmogau, kad aš užsikruščiau. Aš tiesiog ten nueinu, pasiimu iš klinikos savo piliules, paskui susirandu kelis berniokus, kuriems išrašytas ciklozinas. Jie duoda jį vargšams šikniams, sergantiems vėžiu, atseit AIDS. Nedidelis apsikeitimas, ir kiekvienas šiknius džiaugiasi apsitriesdamas.

Džonio venos susitraukė ir jis pradėjo leistis į arterijas. Prireikė tik kelių injekcijų, kad įsimestų gangrena. Tuomet teko nupjauti koją. Jis pastebėjo, kad žiūriu į apmuturiuotą bigę; negalėjau susiturėti.

— Žinau, apie ką tu galvoji, šikniau. Ką gi, jie nenupjovė Baltosios Gulbės viduriniosios kojos!

— Visai ne, užginčijau, bet jis išsitraukė savo gaidį per boksininko trumpikių viršų.

— Nedaug supistos naudos man iš jo, juokiasi jis.

Pastebėjau, kad jo kuolas nusėtas šašais, iš kurių galima spręsti, jog jis sveiksta. — Atrodo, kad vis dėlto nyksta, Džoni, tos votys.

— Taaip. Aš stengiausi vartoti metadoną su ciklozinu, kad liaučiausi daręs injekcijas. Pamatęs bigę, pagalvojau, kad tai dar viena galimybė, dar vienas priėjimas, bet ligoninės šiknius pasakė: Pamiršk tai. Įsmeigsi ten adatą, ir tu supistai baigtas. Bet palaikomasis gydymas ne toks jau blogas dalykas. Baltosios Gulbės strategija — atsistoti ant kojų, likti švariam, o tuomet jau prekiauti protingai, — tik pelnytis, o ne vartoti. Jis užtraukia trumpikių juosmens raištį ir paslepia savo nušašusį daiktą.

— Tu nori su tuo supistai atsisveikinti, žmogau, sakau aš. Tas šiknius negirdėjo nė vieno mano žodžio.

— Nee, mano tikslas — užsidirbti pluoštą pinigų, o paskui mauti į Bankoką.

Jis galėjo netekti kojos, bet tik ne atsisakyti tailandietiškų išsigelbėjimo fantazijų.

— Nemanyk, sako jis, — aš visai nenoriu laukti, kol nusigausiu į Tailandą, kad supistai pasidulkinčiau. Štai ką daro tas mažesnėmis dozėmis duodamas mėšlas. Aš užsiiminėjau pats su savimi vieną dieną, kai atėjo seselė manęs perrengti. Tai buvo sena klumpė ir visa kita, o aš sėdžiu ten ranka susiėmęs kaip berniūkštis su pūpsančiu obuoliu.

— Kai tik galėsi vėl vaikštinėti, Džoni, drąsinu jį.

— Nė velnio. Kas norės dulkintis su vienkojų šikniumi? Man teks už tai mokėti; kad gerai užtūptų Baltąją Gulbę. Vis dėlto geriau už tai mokėti paukštytėms. Palaikyti dulkinimosi santykius grynai dalykiškus. Jo balsas skambėjo graudžiai. — Tu vis dar krapštai Keli?

— Nee, ji sugrįžo čionai. Man nepatiko, kaip jis to paklausė, ir nepatiko, kaip į tai atsakiau.

— Ta skylė Alison atėjo čia kitą dieną, sako jis, netikėtai išduodamas savo pagiežos priežastį. Ali ir Keli buvo geriausios draugės.