Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— O taip?

— Pasižiūrėti apsigimėlio šou, linktelėjo į savo sutvarstytą bigę.

— Liaukis, Džoni, Ali negalėjo turėti šitokių kėslų.

Jis vėl nusikvatoja, paima Diet Coke, nusuka dangtelį ir nugeria gurkšnį. Šaldytuve yra dar, pasiūlo jis, mostelėjęs virtuvės pusėn. Neigiamai pakratau galvą.

— Taaip, ji atėjo čia kitą dieną. Tai buvo, man rodos, prieš kelias savaites. Aš sakau, o ką, jei paimtum į burną, lėlyte? Vardan senų gerų laikų, atseit. Noriu pasakyti, ji bent jau galėjo tai padaryti Motinai Vyresniajai, Baltajai Gulbei, kuris supistai rūpinosi ja daugybę kartų. Beširdė kekšė atstūmė mane, pasipiktinęs papurtė galvą jis. — Žinai, aš niekuomet nebuvau apžergęs tos kekšytės? Niekad gyvenime. Netgi tuomet, kai ji pati to prašėsi. Vienu metu už vieną dozę ji būtų leidusis išdulkinama įvairiausiais būdais.

— Taip, pripažinau aš. Tai gal tiesa, o gal ne? Tarp manęs ir Ali visuomet egzistavo šioks toks nebylus antagonizmas. Tikrai nežinau kodėl. Dėl nesuprantamos priežasties dabar lengviau patikėti visu šitų apie ją skiedžiamu mėšlu.

— Bet Baltoji Gulbė niekuomet nepasinaudos jaunos panelės nelaime, šypsosi jis.

— O taip, žinoma, ne visai tuo tikras sakau aš.

— Be jokios abejonės, aš to nedaryčiau, gergždžiančiu balsu patvirtina jis. — Aš to nepadariau, ar ne? Neparagavęs, skonio nepažinsi.

— O taip, bet tik todėl, kad tavo pautuose buvo heroino.

— Ak, ak, ak, prabyla jis, prie burnos prisikišęs skardinę su koka. — Baltoji Gulbė nedulkina savo draugų. Auksinė taisyklė numeris vienas. Nei už heroiną, nei už nieką. Niekuomet neabejok Baltosios Gulbės garbingumu dėl šių dalykų, Rentsai. Aš nebuvau apspangęs visą laiką. Būčiau galėjęs gauti jos vaginą ant paskrudintos duonos, jei tik būčiau to panorėjęs. Net ir tuomet, kai buvau apspangęs, aš būčiau galėjęs ją pardavinėti. Tiesiog kaip dulkinamą mėsą. Būčiau galėjęs nusitempti tą kalę su trumpu sijonėliu ir be kelnaičių į Ister Roudą; trinktelėti jai kartelį, kad apsiramintų, ir patiesti ją ant grindų šikinyke už garažo. Visas namas būtų išsirikiavęs į eilę, o Baltoji Gulbė būtų stovėjęs lauke ir rinkęs po penkinę nuo galvos. Net ir su padėjėju, įtrauktu į šį reikalą, pelnas būtų tiesiog supistai-astro-nomiškas. Kai mūsų vaikinai būtų jau pasisotinę, kitą savaitę lauk į Tynėjų, kad pasimėgautų visi tie užsikrėtę „Jambo“ kalės vaikai.

Neįtikima, bet Džonis vis dar neturi ŽIV, nors prisidėjo steigiant narkomanų lindynes labiau nei misteris Kadona. Jis turėjo neįtikimą teoriją, kad tiktai „Jambo“ gali užsikrėsti ŽIV, o „Hibbie“ turi tam imunitetą. — Aš būčiau galėjęs viską sutvarkyti. Nusiplauti. Kelios savaitės šitokio užsiėmimo, ir būčiau galėjęs išvykti į Tailandą, ir turėčiau dabar savo komandą tų rytietiškų subinių. Bet aš to nepadariau, nes negalima dulkinti savo draugų.

— Sunku visi tie principai, Džoni, šypsausi aš. Noriu išeiti. Negalėčiau ištverti dar vieno Džonio sugalvotų rytietiškų nuotykių raundo.

— Supista teisybė. Bėda, kad aš pamiršau blogąsias jūsų ypatybes. Biznyje nėra jokių simpatijų, ir mes visi esame tik pažįstami, kai kalbama apie drakoniškuosius įstatymus. Bet ne, minkštaširdis kalės vaikas Baltoji Gulbė leidžia į tai įsipainioti draugiškumui. Ir kaipgi ta egoistiška kekšiukė man už tai atsimoka? Aš tik paprašiau jos paimti į burną, ir tiek. Ji ruošėsi man tai padaryti, užjausdama dėl kojos, supranti. Aš netgi prikalbinau ją labiau pasidažyti veidą ir lūpas, kad didesnis įspūdis būtų, supranti? Taigi aš to išsireikalauju. Ji tik dirsteli į pūliuojančias žaizdas ir užsiraukia. Aš sakau, nesijaudink, seilės — natūralus antiseptikas.

— Taip bent jau sakoma, pritariu aš. Man tai jau pradeda nusibosti.

— Taaip. Ir aš tau dar kai ką pasakysiu, Rentsai, tada, septyniasdešimt septintaisiais, mes buvome teisūs. Kai spjaudėme į viską. Reikia paskandinti visą supistą pasaulį seilėse.

— Gaila, kad mes visi išdžiūvome, kildamas sakau.

— O taip, tikra teisybė, pritilęs taria Džonis Svonas.

Pats laikas dingti iš čia. Žiema Vest Grantone

Tomis atrodo gerai. Baisu. Jis turi mirti. Kažkurią akimirką artimiausiomis savaitėmis ar artimiausiais penkiolika metų Tomio jau nebebus. Labai tikėtina, kad tas pat atsitiks ir man. Skirtumas tas, kad dėl Tomio mes esame tikri.

— Sveikas, Tomi, sakau. Jis atrodo taip puikiai.

— Aha, sako jis, sėdėdamas išklibusiame fotelyje. Oras dvokia drėgme ir šlamštu, kurį reikėjo išmesti jau prieš daugelį amžių.

— Kaip tu jautiesi?

— Neblogai.

— Ar nori apie tai pasikalbėti? Aš privalau šito paklausti.

— Nelabai, sako jis, taip iš tikro ir jausdamasis.

Aš nerangiai atsisėdu į tokį patį fotelį. Fotelis kietas, o jo spyruoklės išlindusios kiaurai. Prieš daugelį metų buvo kažkokio turtingo šikniaus fotelis. Bet nuo to laiko jau porą dešimtmečių jis stovėjo neturtingų žmonių namuose. Dabar jis baigiasi pas Tomį.

Pastebiu, kad Tomis atrodo ne taip jau gerai. Kažko trūksta, kažkokios jo dalies; lyg jis būtų nepilnas puzlis. Tai kažkas daugiau nei šokas ar depresija. Lyg Tomis jau būtų miręs, o aš jo gedėčiau. Dabar suvokiu, kad mirtis paprastai yra procesas, o ne įvykis. Žmonės paprastai miršta palaipsniui, iš lėto. Jie lėtai supūna namuose ir ligoninėse arba šitokiose vietose.

Tomis negali išvykti iš Vest Grantono. Jis nutraukė santykius su savo Ma. Tai vienas iš tų varikozinių butų, vadinamų taip dėl glaistu užtepliotų plyšių. Tomis gavo jį per municipaliteto pagalbos tarnybas. Penkiolika tūkstančių žmonių laukia eilėje, bet niekas nenorėjo apsigyventi čia. Lyg kalėjimas. Bet iš tikro ne municipalitetas kaltas; vyriausybė privertė juos parduoti gerus namus, palikdama visas skyles tokiems kaip Tomis. Politiškai tai visiškai pateisinama. Čia vyriausybė visiškai negauna jokių balsų, todėl kam daryti gera žmonėms, kurie nesiruošia tavęs palaikyti? Jeigu kalbėsime apie moralę, tai jau visiškai kitas reikalas. Bet ką moralė turi bendra su politika? Viską sprendžia šlamantieji.

— Kaip Londonas? klausia jis.

— Neblogai, Tomi. Tiesą sakant, lygiai tas pat kaip ir čia.

— O taip, galiu lažintis, sarkastiškai sako jis.

UŽKREČIAMAS, didelėmis juodomis raidėmis užrašyta ant sunkių, fanera apkaltų durų. Taip pat LANDYNĖ ir NARKOTAS. Nusitašėliai trikdo visus. Tomiui tiesiai į veidą vis dėlto dar niekas nieko nepasakė. Tomis kalės vaikas kaip reikiant, jis tiki tuo, ką Begbis vadina beisbolo lazdos menu. Jis taip pat turi neblogų draugužių, tokių kaip Begbis, ir ne-tokių-jau-kietų draugužių kaip aš. Tačiau vis vien greitai Tomis taps persekiojamas ir labiau pažeidžiamas. Kai tik atsiras daugiau bėdų, daugiau draugų atkris. Išvirkščia, o gal išsigimusi, gyvenimo matematika.

— Tu pasitikrinai testus, sako jis.

— Taaip.

— Švarus?

— Taaip.

Tomis žiūri į mane. Lyg pykdamas, bet gal ir maldaudamas.

— Tu vartojai daugiau už mane. Be to, vartojai bendrus įrankius. Ligotojo, Kyzbo, Reimio, Bulvės, Gulbės... tu naudojaisi Mačio, po perkūnais. Pasakyk man, kad niekuomet nesinaudojai Mačio įnagiais!

— Aš niekuomet nesinaudojau bendrais, Tomi. Kiekvienas šiknius apie tai kalba, bet aš niekuomet nesinaudojau bendrais, tik ne landynėse, kad ir kaip ten būtų, pasakiau jam. Keista, bet aš pamiršau Kyzbą. Jis dalyvavo visame tame štai jau porą metų. Jau kelis mėnesius ruošiausi nueiti ir aplankyti tą šiknių, bet žinau, kad niekuomet tam nepasiryšiu.