Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Tikrai? paklausiau aš. Visuomet sklando gandai apie tai, kas turi ŽIV, o kas ne. Paprastai tiesiog nekreipdavau į tai dėmesio. Bet apie mažąjį Gougsį tai pasakojo jau keli žmonės.

— Visiškai teisingai. Atrodo, kad jis ne iki galo pasigavo AIDS, bet testai buvo teigiami. Vis dėlto kaip aš jam sakiau: tai dar ne pasaulio pabaiga, Gougsi. Galima išmokti gyventi su virusu. Tonos šiknių tai daro be jokių rūpesčių. Gali praeiti sušiktai daug metų, kol tu susirgsi, sakiau aš jiems. Bet kuris šiknius be viruso gali nusibaigti paryčiais. Šitaip reikia į visa tai žiūrėti. Negalima tiesiog nutraukti koncerto. Šou turi tęstis.

Lengva filosofuoti, kai koks nors kitas šiknius užkrėtė savo kraują mėšlu.

Kad ir kaip būtų, Džonis netgi padėjo Ligotajam paruošti porciją ir suleido ją. Žiūrėdamas Ligotajam Berniukui į storų, išbrinkusių, tamsiai mėlynų venų tinklą, jis perfrazavo senojo Karlio Saimono dainą: — Tu esi toks gyslingas, tu tikriausiai manai, kad šis hitas apie tave... džiaugdamasis kiekviena minute.

Kaip tik tuo metu, kai Ligotasis jau norėjo užkaukti, jis pradūrė jam veną, įtraukė šiek tiek kraujo į švirkštą ir įšovė gyvenimą teikiantį bei gyvenimą atimantį eleksyrą.

Ligotasis stipriai apkabino Svonį, po to, apsivijęs jį rankomis, atsipalaidavo. Jie ilsėjosi; lyg meilužiai glėbyje po sueities. Dabar jau atėjo Ligotojo eilė dainuoti Džoniui serenadas. — Svoni, kaip aš tave myliu, kaip aš tave myliu, mano brangusis senasis Svoni... Prieš kelias minutes buvę priešininkai dabar tapo sielos broliais.

Aš nuėjau susileisti. Prireikė amžių, kol suradau tinkamą kraujagyslę. Mano brangiosios gyvena ne taip arti paviršiaus kaip daugelio žmonių. Kai pavyko, aš sutirpau. Ali teisi. Prisimink savo geriausią orgazmą, padaugink tą jausmą dvidešimt kartų ir tu vis vien nė iš tolo nesuvoksi, kas tai per pojūtis. Mano išdžiūvę, traškantys kaulai aprimo, suvilgyti švelnių nuostabaus heroino glamonių. Žemė pajudėjo ir vis dar juda.

Alison pasakoja, kad aš turėčiau nueiti ir aplankyti Keli, kuri tikrai turėtų būti prislėgta nuo to laiko, kai pasidarė abortą. Nors jos balso tonas nėra iš tikro smerkiantis, ji šneka taip, lyg aš turėčiau kažką bendra su Keli nėštumu ir vėlesniais padariniais.

— Kaip aš eisiu jos aplankyti? Aš neturiu su tuo nieko bendra, gindamasis pasakiau.

— Tu esi jos draugas, esi ar ne?

Man buvo kilusi pagunda pacituoti Džonį ir pasakyti, kad dabar mes visi esame tik bendrininkai. Mano galvoje tai skambėjo puikiai: „Mes visi dabar esame tik bendrininkai“. Tai, rodės, iškilo virš mūsų narkomaniškos aplinkos; nuostabi mūsų laikų metafora. Aš atsispyriau pagundai.

Pasitenkinau samprotavimu, jog mes visi esame Keli draugai, ir paklausiau, kodėl būtent aš turėčiau būti paskirtas atlikti šią lankymo prievolę.

— Nekrušk smegenų, Markai. Tu žinai, kad ji pametus galvą dėl tavęs.

— Keli? Atsipisk! nustebintas, suintriguotas ir gerokai sutrikęs pasakiau aš. Jei tai tiesa, tai aš esu tik akla ir kvaila subinė.

— Žinoma. Ji sakė tai daugybę kartų. Ji visą laiką šneka apie tave. Tik Markas šioks, Markas anoks.

Manęs beveik niekas nevadina Marku. Paprastai vadina Rentsu arba, dar blogiau, Nuomojamu Berniuku. Būti šitaip vadinamam supistai šlykštu. Aš stengiuosi neparodyti, kad man nuo to niežti, nes tai paprastai tik dar labiau pakursto visus šiknius.

Ligotasis klausėsi šio pokalbio. Aš pasisukau į jį. — Tu manai, kad tai tiesa? Kad Keli užkliuvo už manęs?

— Kiekvienas po saule gyvenantis šiknius žino, kad ji tavęs nori. Tai ne tokia jau didelė paslaptis. Aš negaliu jos suprasti, žinai. Jai reikia pasitikrinti savo supistą galvą.

— Tuomet ačiū, kad pasakei man, šikniau.

— Jeigu tu sėdi užtemdytame kambaryje visą dieną žiūrėdamas video ir nepastebi, kas vyksta aplink tave, ne mano reikalas visa tai tau pasakoti.

— Ką gi, ji niekuomet nieko man nesakė, susierzinęs numykiu aš.

— Tu nori, kad ji užrašytų tai ant savo marškinėlių? Tu nelabai nurauki apie moteris, ar ne, Markai? pasakė Alison. Ligotasis kvailai išsiviepė.

Pasijuntu įžeistas paskutinės pastabos, bet pasiryžtu praleisti viską pro pirštus, jeigu tai pasirodytų tuščias kvailinimas, be jokios abejonės, surežisuotas Ligotojo. Šis pokštus krečiantis šiknius blaškosi po gyvenimą palikdamas visokias klastingas vilkduobes savo bičiuliams. Kokį supistą malonumą šis terlius jaučia iš šios veiklos, neturiu supratimo.

Aš nusipirkau iš Džonio šiek tiek narkotikų.

— Šis mėšlas grynas, lyg ką tik iškritęs sniegas, pasakė jis.

Tai reiškė, kad jame nėra primaišyta per daug to, kas būtų per daug nuodinga.

Netrukus mes jau turėjome pajudėti. Džonis pliurpdamas vertė man į ausį krūvas mėšlo — dalykus, kurių aš nenorėjau klausytis. Apie tai, kiek kas nuo ko nuplėšė, pasakas apie kvartalo aktyvistus, savo priešnarkotine isterija gadinančius ne vienam šikniui gyvenimą. Jis verksmingai pliurpė apie savo paties gyvenimą ir skurdžias fantazijas apie tai, kaip ruošiasi atsistoti ant kojų ir išsinešdinti į Tailandą, kur moterys žino, kaip reikia elgtis su trizmais, kur gali gyventi kaip karalius, jei tik esi baltos odos ir turi kelias šlamančias dešimtines kišenėje. Iš tikro jis sako daug blogesnius dalykus už šiuos, daug ciniškesnius ir savanaudiškesnius. Nusprendžiau, kad tai vėl kalba piktas demonas, ne Baltoji Gulbė. O gal jis? Kas žino. Kam tai rūpi.

Alison ir Ligotasis persimetė trumpomis frazėmis, kurios skambėjo taip, lyg jie tartųsi dėl dar vieno narkotikų sandėrio. Po to jie pakilo ir kartu išžygiavo iš kambario. Atrodė nuvargę ir abejingi, bet kai negrįžo atgal, supratau, kad dulkinasi miegamajame. Atrodo, moterims dulkintis su Ligotuoju buvo tiesiog tas pat kas šnekėtis ar gerti arbatą su kitais ponteriais.

Reimis paišė spalvotais pieštukais ant sienos. Jis plaukiojo savo paties susikurtame pasaulyje, kuris tiko ir jam pačiam, ir visiems kitiems šikniams.

Mąsčiau apie tai, ką pasakė Alison. Keli praeitą savaitę pasidarė abortą. Jeigu nuvykčiau aplankyti, tikrai dabar jos nedulkinčiau, nors esu tikras, jog ji to norėtų. Be jokios abejonės, ten turėtų būti kažkokių dalykų, kažkokių kliūčių, kažkokių liekanų, koks nors kraujavimas? Aš tikriausiai supistai kvailas. Alison teisi. Aš iš tikro nedaug teišmanau apie moteris. Aš apskritai apie nieką neišmanau daug.

Keli gyvena Inčyje, į kurį sudėtinga nusigauti autobusu, o taksi aš dabar niekaip nesugraibysiu. Galimas daiktas, kad iš čia įmanoma nusigauti į Inčį autobusu, bet aš nežinau, kuris iš jų į ten kursuoja. Tiesą sakant, esu šiek tiek per daug apspangęs, kad galėčiau dulkintis, ir šiek tiek per daug užsikrušęs, kad tiesiog kalbėčiausi. Atvažiavo dešimtas numeris, ir aš įšokau važiuoti atgal į Leitą, pas Žaną Klodą Van Damą. Kelionėje iš anksto džiugiai mėgavausi tuo daužymu, kurį pademonstruos tas sumanus šiknius. Narkotinės Dilemos Nr. 63

Aš tiesiog pasiduodu, leidžiu tekančiai pro mane srovei prausti... valyti mano vidų.

Ši vidinė jūra. Bėda yra ta, kad šiame nuostabiame vandenyne plūduriuoja nuodingi sudužusių laivų likučiai ir išmesti kroviniai... jūra sklaido tuos nuodus, bet kaskart vandenyno bangos išsupa juos atgal, išmeta tą mėšlą į mano kūną. Tai atima tiek pat kiek ir duoda, tai nuplauna mano endorfinus, mano atsparumo skausmui centrus; prireiks daug laiko, kad jie atsinaujintų.

Sienų apmušalai šiame kambaryje, panašiame į mėšlo duobę, baisūs. Tai mane pašėlusiai trikdo. Prieš daugelį metų juos turėjo išklijuoti koks nors leisgyvis nušiurėlis... tikriausiai, nes toks esu ir aš, leisgyvis nušiurėlis, o mano refleksai nė kiek nestiprėja... bet viskas yra čia, viskas pasiekiama mano prakaituota ranka. Švirkštas, adata, šaukštas, žvakė, žiebtuvėlis, miltelių pakelis. Viskas gerai, viskas nuostabu; bet aš jaučiu, kad ši vidinė jūra greitai nuslūgs, išplukdydama tą nuodingą mėšlą į mano kūną.