Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Nusitraukiau kelnes ir atsisėdau ant šalto šlapio porcelianinio unitazo. Aš ištuštinau savo žarnas, jausdamas, lyg viskas — žarnos, skrandis, viduriai, blužnis, kepenys, inkstai, širdis, plaučiai ir supistos smegenys išvirsta pro mano subinės skylę į unitazą. Kol šiku, į veidą plakasi musės, nuo kurių krūpčioja visas mano kūnas. Griebiu vieną iš jų ir, savo nuostabai bei džiugesiui, pajuntu ją dūzgiant saujoje. Suspaudžiu ją ir maigau. Atlenkęs kumštį, pamatau didžiulę, purviną mėsinę musę, didelę, plaukuotą kekšišką vynuogę.

Aš ištrėškiau ją ant sienos priešais save; smiliumi nubraižiau „H“, po to „I“, po to „B“, naudodamasis jos viduriais, audiniu ir krauju lyg rašalu. Pradėjau rašyti „S“, bet pritrūkau medžiagos. Jokių problemų. Pasiskolinau iš „H“, kuri buvo perdėm riebi, ir užbaigiau tą „S“. Atsisėdau kuo toliau, kad nenuslysčiau į apačioje esančią šūdo duobę, ir pasigrožėjau savo darbu. Šlykšti mėsinė musė, kuri suteikė man tiek daug kančių, virto meno kūriniu, kurio stebėjimas teikė didelį malonumą. Pradėjau spekuliatyviai mąstyti apie tai kaip apie teigiamą kitų mano gyvenimo pusių metaforą, kai supratimas, ką aš padariau, stingdančiu laukiniu siaubu sukrėtė visą mano kūną. Akimirką sėdėjau sustingęs. Bet tik akimirką.

Man nusiritus nuo unitazo, keliai tėkšteli į apmyžtas grindis. Džinsai nusmunka ir godžiai geria šlapimą, bet aš to veik nepastebiu. Atsiraitoju marškinių rankovę ir, žiūrėdamas į savo šlykščias ir vietomis pūliuojančias žaizdas nuo adatų, svyruoju tiktai akimirksnį, prieš sugrūsdamas savo rankas iki alkūnių į rudą vandenį. Kruopščiai grabinėju ir tuojau pat ištraukiu vieną iš savo bombų.

Nušluostau prilipusį prie jos šūdą. Šiek tiek aptirpusi, bet dar sveika. Padedu ją ant bakelio dangčio. Surasti kitai prireikė ilgokai pasirausti tarp daugybės šauniųjų Miuirhuso ir Piltono ponterių palikto jovalo ir unitazo turinio. Kartą aš apsigavau, bet suradau savo baltą aukso grynuolį, stebėtinai išsilaikiusį net geriau už pirmąjį. Vandens pojūtis kelia man didesnį šleikštulį už pačias išmatas. Mano rudai purvina ranka primena klasikinį nudegimą saulėje su trumparankoviais marškinėliais. Riba eina kaip tik virš alkūnės, nes man reikėjo įlįsti net už išlinkimo.

Nors ir nemalonu jausti savo oda vandenį, atrodo, teks pakišti ranką po šaltu vandeniu iš čiaupo. Vargu ar tai pats ilgiausias ir kruopščiausias prausimasis, kokį kada esu patyręs, bet tai yra viskas, ką aš galiu ištverti. Nusišluosčiau subinę švariąja savo apatinių kelnių dalimi ir nusviedžiau išmatom permirkusias glaudes į unitazą šalia visų kitų atmatų.

Kai jau moviausi savo permirkusius Levis, išgirdau beldžiant į duris. Ir vėl veikiau drėgmės ant kojų pojūtis nei dvokas vertė mane pasijusti kiek lengvabūdiškai. Beldimas virto garsiu daužymu.

— Nagi lįsk lauk tu, šikniau, mes čia jau sprogstame!

— Prilaikykite savo supistus žirgus.

Man kilo pagunda praryti žvakutes, bet atsisakiau tos minties beveik tuo pačiu metu, kai ji toptelėjo man į galvą. Jos skirtos vartoti į analinę angą ir ant jų buvo likę vis dar pakankamai tos vaškinės dangos, kad numanytum, jog man tikrai nebus daug rūpesčių sugrūsti jas atgal. Kadangi viską iššoviau iš savo žarnų, mano meilutėms tikriausiai bus saugiau sugrįžti atgal. Namo?

Kai ėjau lauk iš bukmekerių kontoros, buvau apdovanotas keliais pašaipiais žvilgsniais — ne tiek iš nusimyžt laukiančios gaujos, kuri metė man pavymui kelis smerkiančius „visą-tą-supistą-laiką“, kiek iš vieno ar dviejų ponterių, kurie pastebėjo mano neįprastą išvaizdą. Vienas mėšlius net grasino, bet daugelis buvo per daug įsitraukę į kortų dalijimą ar ekrane rodomas lenktynes. Išeidamas pastebėjau pasiutusiai mostaguojantį prie teliko Elvį Bronsoną.

Autobusų stotelėje pajutau, kokia slopinamai kaitri pasidarė ši diena. Prisiminiau kažką sakius, jog tai pirmoji Festivalio diena. Ką gi, jiems pasisekė dėl oro. Sėdėjau ant kelkraščio prie autobusų stotelės, leisdamas saulei džiovinti mano šlapius džinsus. Mačiau artėjant 32 numerį, bet dėl apatijos nejudėjau. Kai atvyko kitas, man teko sukaupti visas jėgas, kad įlipčiau į jį, ir aš nuvažiavau į Sani Leitą. Tikrai, pats laikas apsišvarinti, pagalvojau, lipdamas laiptais į savo naująjį butą. Užsisukus

Aš noriu, kad ta spermuota subinė mano bičiulis, Nuomojamas Berniukas, nustotų seilėti man į supistą ausį. Priešais mane esanti vištytė demonstruoja PAKL (pastebimos apatinių kelnaičių linijos), ir man reikia gerai susitelkti, kad galėčiau kruopščiai jas patikrinti. Taip! Man tai patiktų! Aš esu užsisukęs, supistai užsisukęs. Tai viena iš tų dienų, kai mano hormonai duodasi po kūną lyg plieno šratai pinbolo mašinoje, o visi tie įsivaizduojami šviesos blykčiojimai ir garsai tvinkčioja mano galvoje.

O ką šią nuostabią, lyg tyčia pasiplaukiojimams tinkančią popietę siūlo Rentsas? Tas šiknius turi supisto įžūlumo kalbinti mane vykti į savo alkoholiu, užsistovėjusiais vėmalais ir šiukšlėmis, kurias reikėjo išmėžti jau prieš kelias savaites, trenkiantį bulą žiūrėti video. Užtraukti užuolaidas, prislopinti saulės šviesą, prislopinti savo paties supistų smegenų bangas ir spoksoti į tą dobilą su jungikliu rankoje, kikenantį iš visko, kas liejasi iš tos prakeiktos dėžės. Ką gi, non, non, non, Monsieur Renton, Simonas tikrai nesėdės užtemdytame kambaryje su Leito plebėjais ir narkomanais, pliurpdamas visokias sušiktas nesąmones. Todėl, kad aš buvau sutvertas mylėti tave, beibi, tu buvai sutverta mylėti mane...

...riebi kalė iškrypavo priešais tą mergą su PAKL, užstodama man nuostabų užpakaliuką savo stora subine. Ji turėjo pakankamai akiplėšiškumo dėvėti aptemptas blauzdines — visiškai ir galutinai ignoruodama subtilų Simono skonį!!

— Štai kur grakšti vištytė! sarkastiškai numykiau.

— Atsipisk, tu seksomane šikniau, tarė Nuomojamas Berniukas.

Man kyla pagunda nekreipti į šį kekšės vaiką dėmesio. Bičiuliai — tai tik supistas laiko eikvojimas. Jie visuomet pasiryžę nusitempti tave iki savo socialinio, seksualinio ir intelektualinio vidutinybių lygio. Geriau jau aš tą terlių nusodinsiu, jei jis mano, kad prilygsta man.

— Tai, kad tu vartoji terminą „šikniau“ kartu su „seksomanas“, rodo, jog turi apie tai tokį patį sujauktą, supistą supratimą kaip ir apie visa kita.

Tas šiknius nuo šios pastabos užsiplieskia. Graudulingai mėgindamas išgelbėti situaciją, jis atsako kažką kandaus. Nuomojamas Berniukas 0, Simonas 1. Mes abu tai žinome. Rentonai, Rentonai, koks rezultatas...

Bridžese sausakimša. Oo, oo lia lia, eime šokti, oo, oo lia lia, Simonas eina šokti... Čia atstovaujamos visų rasių, spalvų, tikybų ir tautybių vaginos. O taip, skyle, taip! Pats laikas judintis. Du rytietiški egzemplioriai tikrina žemėlapį. Simonas prisistatys, tai padarys subtiliai. Velniop Rentsą, jis yra sumautas kekšės vaikas, visiškas SLUNKIUS.

— Ar galiu jums kuo padėti? Kur jūs vykstate? paklausiu aš.

Senas puikus škotiškas svetingumas, aye, dėl to jau nieko nepadarysi, kaip sako jaunasis Šonas Koneris, naujasis Bondas, ogi todėl , merginos, kad tai yra naujasis bondavimas...

— Mes ieškome Roya l Mile , tiesiai į veidą atsako man aukštuomeniškas anglų kolonijinis balsas. Kas per supisti mažvaikiai. Tai paprasta, sako Simonas, padėkite rankas ant savo kojų...

Žinoma, Nuomojamas Berniukas atrodo kaip silpnas penis mooriškų genitalijų statinėje. Kartais aš iš tikro galvoju tą tešlių vis dar tikint, jog erekcija reikalinga tik tam, kad galėtum myžti per aukštą kliūtį.