Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Ta mergytė niekuomet nedėvi nieko kito, tik juodus drabužius. Mano laikais mergytės rengdavosi gražiais ryškiaspalviais, o ne stengdavosi panėšėti į vampyrus. Tai pasakė Dėdulė Bobas, storas, kvailas Dėdulė Bobas. Giminaičiai nusikvatojo. Visi. Kvailas, smulkmeniškas juokas. Greičiau nervingas, lyg išgąsdintų vaikų, per mokyklinį kivirčą besistengiančių pasirinkti reikiamą pusę, o ne suaugusių, išreiškiančių, jog išgirdo kažką juokinga. Nina pirmą kartą susirūpinusi suprato, kad juokas yra susijęs su kažkuo daugiau nei humoras. Šis turėjo susilpninti įtampą, parodyti solidarumą niūraus pjovėjo akivaizdoje. Endžio mirtis šią temą kiekvieno asmeninės dienotvarkės sąraše pastūmėjo aukštyn.

Virdulys išsijungė. Nina užplikė dar vieną arbatinuką arbatos ir nunešė jį.

— Nesirūpink, Alise. Nesirūpink, vištele. Štai Nina su arbata, pasakė Tetulė Avril. Nina pagalvojo, kad, galimas daiktas, su PG Tips arbatos maišeliais siejamos kokios nors antgamtiškos viltys. Ar gali būti, kad jie kompensuotų dvidešimt ketverių metų bendro gyvenimo praradimą?

— Baisus dalykas, kai prasideda problemos dėl to chronometro, pareiškė Dėdulė Kėnis. — Na, jis bent jau daugiau nesikankina. Geriau, nei didysis V., suiręs agonijoje. Mūsų tėvas, taigi tavo senelis, taip pat iškeliavo dėl chronometro. Tai Ficpatrikų prakeikimas. Jis pasižiūrėjo į Ninos pusbrolį Malkolmą ir nusišypsojo. Nors Malkolmas buvo Kėnio sūnėnas, jis buvo tik ketveriais metais jaunesnis už savo dėdę, o atrodė vyresnis.

— Vieną dieną visos šios bėdos dėl chronometro ir vėžio, ir visko kito, visos jos bus pamirštos, metė iššūkį Malkolmas.

— O taip. Medicinos mokslas. Be kita ko, kaip tavo Elsa? prislopino balsą Kėnis.

— Ją dar kartą pjaustys. Kiaušintakius tvarkys. Jie, matyt, darys štai ką...

Nina pasisuko ir išėjo iš kambario. Malkolmas, atrodo, visada nori kalbėti tik apie operacijas, kurias iškentė jo žmona, kad galėtų pagimdyti jam vaiką. Nuo visų tų smulkmenų jai stingo pirštų galiukai. Kodėl žmonės mano, kad jūs norite klausytis šitokių dalykų? Kokia moteris visa tai iškęstų vien tam, kad pagamintų klykiantį vaikpalaikį? Koks vyras turi būti, kad ją tam ragintų? Kai ji išėjo į koridorių, suskambo durų skambutis. Atėjo Tetulė Kėtė ir Dėdulė Deivis. Jiedu labai skubiai atvyko į Bonirigą iš Leito.

Kėtė apkabino Niną. — O, brangute. Kur ji? Kur Alisa? Nina mėgo savo Tetulę Ketę. Ši buvo pati draugiškiausia iš visų jos tetų ir elgėsi su ja kaip su asmenybe, o ne kaip su vaiku.

Kėtė nuėjo ir apkabino Alisą, savo brolienę, o po to savo šešeri Airiną, Ninos motiną, bei savo brolius Kėnį ir Bobą. Nina pagalvojo, kad šitoks eiliškumas neskoningas. Deivis kiekvienam tik linktelėjo.

— O Kristau, tu, Deivi, nesugaišti atvykdamas čia tuo senu autobusiuku, pasakė Bobas.

— O taip. Tai dėl apvažiavimo. Išsuk iškart už Portibelo, įvažiuok tiesiai prieš pat Bonirigą, pareigingai paaiškino Deivis.

Vėl suskambo durų skambutis. Šį kartą tai buvo daktaras Simas, šeimos gydytojas. Liūdnos išraiškos, tačiau judrus ir dalykiškas Simas stengėsi parodyti pakankamai užuojautos ir kartu išlaikyti pragmatišką tvirtumą, kuris suteiktų šeimai pasitikėjimo. Simas manė, kad elgiasi teisingai.

Nina irgi taip mąstė. Ordos bepapių tetulių zujo aplink jį kaip gerbėjai aplipk roko žvaigždę. Po kurio laiko Bobas, Kėnis, Kėtė, Deivis ir Airina palydėjo daktarą Simą laiptais aukštyn.

Kai jie pradėjo eiti iš kambario, Nina pajuto, kad prasidėjo jos mėnesinės. Ji nusekė paskui juos laiptais aukštyn.

— Pasitrauk iš kelio! atsigręžusi sušnypštė savo dukrai Airina.

— Aš tik einu į tualetą, pasipiktinusi atkirto Nina.

Vonios kambaryje, pradėdama savo juodomis nėriniuotomis pirštinėmis, nusivilko drabužius. Apsižiūrinėdama pastebėjo, kad kraujas prasisunkė pro kelnaites, bet nepasiekė juodų blauzdinių.

— Šūdas, pasakė, kai ant vonios kilimėlio paptelėjo stambūs tamsūs kraujo lašai. Ji nuplėšė kelias atraižas tualetinio popieriaus ir prispaudė jas, kad sulaikytų tekėjimą. Po to apžiūrėjo vonios spintelę, bet nesurado jokių paketų ar higieninių servetėlių. Ar Alisa jau per sena sirgti mėnesinėmis? Tikriausiai.

Suvilgiusi vandeniu dar kiek tualetinio popieriaus, ji sugebėjo išvalyti iš kilimėlio didžiumą dėmių.

Nina atsargiai įlipo į vonią. Nusipraususi iš ritinėlio pasidarė kitą įdėklą ir skubiai apsirengė, likdama be kriauklėje išskalbtų kelnaičių, kurias nugręžė ir susigrūdo į švarkelio kišenę. Išspaudusi spuogą virš lūpos, pasijuto daug geriau.

Nina girdėjo, kaip visas būrys išėjo iš kambario ir nusileido laiptais. Ši vieta supista skylė, pagalvojo ji ir užsimanė iš čia išeiti. Ji tik laukė patogaus momento iškaulyti iš savo motinos pinigų.

Nina turėjo vykti į Edinburgą su Šona ir Treisi pasiklausyti Calton Studios salėje grosiančios grupės. Neturėjo jokio noro eiti lauk, kai buvo jos dienos, nes Šona buvo sakiusi, jog vaikinai gali nuspėti, kada tu sergi, jie tiesiog užuodžia, kad ir ką darytum.

Šona nusimanė apie vaikinus. Ji buvo metais jaunesnė už Niną, bet padarė tai jau du kartus, vieną kartą su Gremu Redpatu, o kitą — su berniuku prancūzu, kurį sutiko Avienmore.

Nina dar su niekuo nebuvo susidėjusi, dar nebuvo to dariusi. Beveik visi, ką ji pažinojo, sakė, kad tai vieni niekai. Berniukai buvo per daug kvaili, užsidarę ir nuobodūs, arba per daug jaudrūs. Ji mėgavosi tuo Įspūdžiu, kurį jiems sukeldavo, mėgo matyti, kaip jie sustingsta, kaip jų veiduose stebint ją atsiranda sumišimo išraiška. Kai ji pasiryš, padarys tai su kuo nors, kuris žino, kas ir kaip. Su kuo nors vyresniu, bet ne su tokiu kaip Dėdulė Kėnis, kuris žiūrėjo į ją lyg šuo, paraudusiomis akimis, liežuviu sukdamas sau per lūpas. Ją buvo apėmęs keistas jausmas, kad Dėdulė Kėnis, nepaisant jo amžiaus, būtų šiek tiek panašus į neįgudusius berniukus, su kuriais buvo susidėjusi Šona ir kitos.

Ji abejojo, eiti į koncertą ar ne, bet jeigu neitų — liktų namuose ir žiūrėtų televizorių. Greičiausiai Briuso Forsaito „Kartų žaidimą“ — kartu su motina ir kvaileliu pirdžiumi broliu, kuris visuomet susijaudindavo, vos konvejeris pajudėdavo, ir puldavo atsakinėti į pateiktus klausimus tuo savo spigiu balsu. Motušė net neleistų jai rūkyti svetainėje. Doudžiui, savo debiliškam draugužiui, rūkyti svetainėje ji leido. Tai buvo normalu, nes ne tiek kėlė grėsmę susirgti vėžiu ar širdies ligomis, kiek leido švelniai pasišaipyti. O Nina, norėdama surūkyti cigaretę, turėdavo lipti į antrą aukštą, ir tai keldavo nepatogumų. Jos kambarys buvo šaltas, o per tą laiką, kol įjungusi šildymą jį prišildytų, išrūkytų vis ą Marlboro pakelį. Iškrušt visa tai. Šį vakarą ji pasinaudos savo galimybėmis koncerte.

Išeidama iš vonios kambario Nina dirstelėjo į Dėdulę Endį. Lavonas, uždengtas antklodėmis, gulėjo lovoje. Jie galėjo užspausti jam burną, pagalvojo ji. Atrodė, lyg jis būtų nusibaigęs būdamas girtas, karingas, sustingdytas mirties, kai ginčijosi dėl futbolo ar politikos. Kūnas buvo sudžiūvęs ir raukšlėtas, bet, tiesą sakant, Endis visuomet toks buvo. Ji prisiminė, kaip šie stangrūs, čiupnūs, kaulėti pirštai kuteno jai šonus. Galimas daiktas, kad Endis visąlaik pamažu geso.

Nina nusprendė kruopščiai apieškoti stalčius ir pažiūrėti, ar Alisa turi kokių nors kelnaičių, kurias verta būtų pasiskolinti. Viršutiniame komodos stalčiuje buvo Endžio kojinės ir glaudės. Alisos apatiniai žemiau. Nina apstulbo nuo Alisos apatinių baltinių įvairovės: nuo ilgų rūbų, iš kurių vieną ji laikė priešais save ir kuris beveik siekė jai kelius, iki siauručių nėriniuotų kelnaičių, Nina tiesiog negalėjo įsivaizduoti tokias dėvint savo tetulę. Vienos buvo iš tokios pačios medžiagos kaip ir Ninos juodos nėrinių pirštinės. Ji nusimovė tas pirštines, kad pačiupinėtų kelnaites. Nors šitos jai ir patiko, pasičiupo rožines gėlėtas ir nuėjusi į vonios kambarį jas apsimovė.