Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Atsipalaiduok, po perkūnais! Juk supisti Naujieji metai! Franko ne tiek teigė, kiek įsakinėjo. Tai jo įprotis. Jei tik iškildavo reikalas, žmonės būdavo priverčiami linksmintis.

Paprastai nebūdavo reikalo. Jie visi buvo bauginamai įkaušę. Stiviui buvo sunku suderinti šį pasaulį su tuo, kurį jis ką tik paliko. Dabar jie, žiūrintys į jį, kėlė jam nerimą. Kas buvo šie žmonės? Ko jie norėjo? Beliko atsakyti, kad tai jo draugai, trokštantys su juo bendrauti.

Dar labiau slėgdama, į jo sąmonę smelkėsi daina iš patefono.

Aš mylėjau mergytę, gražutę gražutę mergytę,

Ji puiki lyg viržis slėnyje,

Ji puiki lyg viržis,

Gražus purpurinis viržis -

Meri, mano škotiškas katilėlis.

Jie su užsidegimu pritarė. — Nepakartojamas Haris Lauderis. Tai Naujieji metai, taip sakant, tarė Dousis.

Supančių veidų džiugumas leido Stiviui pajusti visą savo liūdesio gylį. Melancholijos duobė buvo bedugnė, o jis sparčiai į ją krito, vis labiau toldamas nuo linksmumo. Tas linksmumas dažnai atrodė per ištiestą ranką; jis matė, kaip jie visi davėsi aplink. Jo sąmonė buvo panaši į žiaurų kalėjimą, leidžiantį įkalintai sielai pamatyti laisvę, bet ne daugiau.

Stivis gurkšnojo iš savo Export skardinės ir vylėsi, kad ištvers naktį per daug nenuliūdinęs žmonių. Pagrindinė problema buvo Frenkas Begbis. Čia buvo jo butas ir jis buvo nusiteikęs priversti visus šauniai pasilinksminti.

— Aš pasiėmiau tavo bilietą į šio vakaro varžybas, Stivi. Į tų „Jambo“ šiknių varžybas, pasakė jam Rentonas.

— Niekas nestebėjo jų alinėje? Man atrodo, kad jas rodė per satelitą, taip sakant.

Ligotasis, kuris plepėjo su smulkute, tamsiaplauke Stiviui nepažįstama mergina, pasisuko į jį.

— Užsipisk, Stivi. Tu Londone, turiu tau pasakyti, įsigijai kelis blogus įpročius. Supistai nekenčiu televizuoto futbolo. Tai yra lygiai tas pat kaip dulkintis užsimovus gumytę. Saugus supistas seksas, saugus supistas futbolas, saugus supistas viskas. Susikurkime nuostabų saugų pasaulį aplink save, perkreipęs veidą tyčiojosi jis. Stivis jau buvo pamiršęs, koks užgaulus gali būti Ligotasis.

Rentsas sutiko su Ligotuoju. Keista, pagalvojo Stivis. Jie visuomet pliekė vienas kitą. Paprastai, jei vienas pareikšdavo „cukrus“, kitas sakydavo „šūdas“. — Reikėtų uždrausti rodyti futbolą per teliką ir priversti tingius, nutukusius pislius pakelti subines ir nueiti į rungtynes.

— Įtikinai, nuolankiai pasakė Stivis.

Rentso ir Ligotojo vienybė ilgai netvėrė.

— Gali tą pati pasakyti ir apie savo subinės pajudinimą. Pats esi supistas misteris sofos krušlius. Susilaikyk nuo H daugiau kaip dešimčiai minučių ir pamatysi daugiau varžybų šį sezoną, nei matei praeitą, nusišaipė Ligotasis.

— Tu mane supistai nervini, šikniau... Rentsas atsisuko į Stivį ir dūrė nykščiu Ligotojo pusėn. — Šitą subinę vadino Pusbačiu dėl narkotikų, kuriuos jis ten nešiojosi.

Jie pradėjo kivirčytis. Kažkada Stiviui tai patikdavo. Dabar sekino.

— Neužmiršk, Stivi, aš vasarį kuriam laikui apsistosiu pas tave, pasakė jam Rentsas. Stivis niūriai linktelėjo. Jis tikėjosi, kad Rentsas jau pamiršo arba atsisakė tos minties. Rentsas buvo jo bičiulis, bet turėjo problemų su narkotikais. Londone, susidėjęs su Toniu ir Niksiu, jis vėl greitai grįžtų prie to įpročio. Jie visą laiką ieškojo adresų, kur galėtų pasiskolinti. Rentsas, atrodo, niekuomet nedirbo, bet visuomet turėjo pinigų. Tas pat buvo ir su Ligotuoju, bet šis elgėsi su visų kitų pinigais kaip su savais, o su savais — lygiai taip pat.

— Pertis po varžybų bus pas Matį. Jo naujas būstas yra Lorno gatvėje. Tuojau pat važiuojam ten, šūktelėjo jiems Frenkas Begbis.

Dar vienas vakarėlis. Stiviui tai buvo beveik kaip darbas. Naujųjų metų šventimas vis tęsis ir tęsis. Jis pradės slopti apie ketvirtąją dieną, kai vakarėliai pamažu taps retesni. Jie retės tol, kol pavirs į įprastą savaitę, kai vakarėliai vyks tik savaitgaliais.

Atvyko daugiau naujamečio vakarėlio svečių. Mažame bute darėsi ankšta. Stivis anksčiau niekada nebuvo matęs Franko, Elgetos, taip nesivaržančio. Rebas Maklalinas, arba, kaip jie jį vadino, Nukainotasis, net buvo sučiuptas, kai šlapinosi už Begbio užuolaidų. Nukainotasis jau kelias savaites buvo girtas kaip dūmas. Naujieji metai tokiems žmonėms kaip jis — patogi priedanga. Jo mergina Kerolė, protestuodama dėl šio jo įpročio, su triukšmu jį paliko. Nukainotasis iš pradžių net nepastebėjo, jog ji buvo čia.

Stivis nusigavo Į virtuvę, kur buvo ramiau, čia bent jau galėjo išgirsti telefono skambutį. Kaip koks pradedantis verslininkas paliko savo motinai vietų, kur galėjo būti, telefono numerių sąrašą. Ji galėjo juos perduoti Stelai, jei tik ši paskambintų.

Stivis atskleidė jai savo jausmus toje šlykščioje, į tvartą panašioje alinėje Kentiš Taune, kurioje jie šiaip niekuomet negerdavo. Jis visiškai atvėrė širdį. Stela pasakė, kad jai reikia pagalvoti apie tai, ką jis pasakė, kad tai tikrai ją apakino ir kad dabar iškart ji negali nieko pasakyti, nes tai yra per daug svarbu. Ji pasakė, kad paskambins jam, kai jis sugrįš atgal į Škotiją. Ir viskas.

Išėję iš alinės, jie pasuko skirtingomis kryptimis. Stivis, užsimetęs ant peties sportinį krepšį, nuėjo į metro stotelę, kad nusigautų iki Kings Kroso. Jis sustojo, atsisuko ir stebėjo ją einančią per tiltą.

Jos ilgos juodos garbanos plaikstėsi vėjyje, kai ji tolo apsivilkusi savo odinį švarkelį, trumpą sijoną, storą juodą vilnonį triko ir devynių colių aukštus suvarstomus batus storais padais. Stivis laukė, kad ji atsigręžtų į jo pusę. Ji nė karto neatsisuko. Stivis stotyje nusipirko butelį Bel l viskio ir gerokai truktelėjo, kol traukinys įriedėjo į Veiverlį.

Nuo to laiko jo nuotaika nepagerėjo. Stebėdamas virtuvės plyteles, sėdėjo kaip ant adatų. Džunė, Franko mergina, įėjo ir nusišypsojo jam, skubiai pasiimdama kažkokių gėrimų. Džunė niekuomet nekalbėdavo ir dažnai atrodydavo prislėgta tokių susibūrimų. Franko pakankamai kalbėjo už juos abu.

Džunei pasišalinus, įėjo Nikolė, persekiojama Bulvės, kiūtinusio iš paskos lyg ištikimas besiseilėjantis šuo.

— Hei... Stivi... Laimingų Naujųjų metų, e, taip sakant... sumykė Bulvė.

— Mes jau matėmės, Bulve. Mes abu praeitą naktį buvome pas Troną. Prisimeni?

— Aa... teisingai. Sutrikau, katinėli, Bulvė, norėdamas sugraibyti pilną butelį sidro, turėjo sutelkti visą dėmesį.

— Kaip sekasi, Stivi? Kaip Londonas? paklausė Nikolė.

Viešpatie, ne, pagalvojo Stivis. Su Nikole taip gera pasišnekėti. Aš tuoj išliesiu visą širdį... ne, aš to nedarysiu... taip, aš tai padarysiu.

Stivis pradėjo kalbėti. Nikolė atlaidžiai klausėsi. Bulvė su užuojauta linkčiojo, kartkartėmis įterpdamas pastabą, kad visas tas įvykis yra „supistai per daug rimtas...“

Jis juto, kad tampa nuobodžia subine, bet negalėjo liautis. Kaip jis turėtų nervinti Nikolę, netgi Bulvę. Bet negalėjo liautis. Bulvė galų gale pasitraukė, bet jį pakeitė Keli. Prie jų prisidėjo Linda. Kitame kambaryje tuojau turėtų prasidėti futbolo himnai.

Nikolė išstūmė šiokį tokį praktišką patarimą: — Paskambink jai, palauk, kol ji pati tau paskambins, arba nuvažiuok su ja pasimatyti.

— STIVI! EIKŠ ČIONAI, TU ŠIKNIAU! suriaumojo Begbis. Stivis klusniai leidosi įtraukiamas į prieškambarį. — Sušikti virtuviniai plepalai apie mergas. Tu, šūdžiau, blogesnis už šį prilaižytą šiknių, supistą džiazo puristą. Jis mostelėjo į Ligotąjį, kuris, apkabinęs moterį, šnekučiavosi. Jie prieš tai buvo nugirdę, kaip Ligotasis pavadino save „galima sakyti, džiazo puristu“.