Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Nulipusi laiptais žemyn pastebėjo, kad alkoholis, pagrindinis žmones suburiantis skystis, pakeitė arbatą. Daktaras Simas, laikydamas rankoje viskį, stovėjo šnekėdamas su Dėdule Kėniu, Dėdule Bobų ir Malkolmu. Jai pasidarė įdomu, ar Malkolmas klausinės jo apie kiaušintakius. Vyrai gėrė su stoišku ryžtu, lyg tai būtų svarbi pareiga. Nepaisant gedulo, ore tvyrojo neslepiamas palengvėjimo jausmas. Tai buvo trečiasis Endžio širdies smūgis, ir dabar, kai jis galų gale iškeliavo, jie galėjo atsidėti savo pačių gyvenimui — nervingai nešokinėdami, vos pasigirdus Alisos balsui telefono ragelyje.

Atvyko dar vienas pusbrolis, Džefas, Malkio brolis. Ninai pasirodė, kad jis pasižiūrėjo į ją su neapykanta. Nustebo ir išsigando. Bet jis tik onanistas. Visi Ninos pusbroliai onanistai, kiek ji juos pažinojo. Jos Tetulė Kėtė ir Dėdulė Deivis (jis buvo iš Glazgo, protestantas) turėjo du sūnus: Bilį, kuris ką tik sugrįžo iš kariuomenės, ir Marką, kuris, kaip buvo įtariama, įsitraukęs į narkotikus. Jų čia nebuvo, nes jie beveik nepažinojo Endžio ar ko nors iš Bonirigo minios. Jie tikriausiai dalyvaus laidotuvėse. O gal ir ne. Kėtė ir Deivis kažkada turėjo dar vieną sūnų, irgi vardu Deivis, kuris mirė beveik prieš metus. Jis buvo protiškai bei fiziškai neįgalus ir didžiąją savo gyvenimo dalį nugyveno ligoninėje. Nina kartą jį matė sėdint persikreipusį invalido vežimėlyje, išžiota burna ir tuščiomis akimis. Jai parūpo, kaip turėjo jaustis Kėtė ir Deivis po jo mirties. Irgi liūdnai, bet, galimas daiktas, jiems palengvėjo.

Šūdas. Džefas ėjo artyn pasikalbėti. Ji kartą buvo parodžiusi jį Šonai, kuri pasakė, kad jis panašus į Marti iš Wet Wet Wet. Nina nemėgo nei Marti, nei Wet, o Džefas, jos manymu, visiškai nebuvo į jį panašus.

— Kaip sekasi, Nina?

— Gerai. Gaila Dėdulės Endžio.

— Taaip, ką čia pasakysi? Džefas gūžtelėjo pečiais. Jis buvo dvidešimt vienerių, ir Ninai atrodė, kad jis jau senis.

— Tai kada baigi mokyklą? paklausė jis.

— Kitais metais. Aš norėjau išeiti jau šiais, bet Ma privertė pasilikti.

— Laikysi egzaminus?

— Taaip.

— Kuriuos?

— Anglų, matieką, aritmetiką, meną, sąskaitybą, fiziką, naujausiąją istoriją.

— Išlaikysi?

— Taaip. Nėr taip jau sunku. Išskyrus matieką.

O toliau?

Gausiu darbo. Arba pašalpą.

— Nesiruoši pasilikti ir mėginti į aukštąją?

— Nee.

— Reikėtų. Galėtum įstoti į universitetą.

— O kam?

Džefui reikėjo kiek pagalvoti. Jis neseniai baigė universitetą, anglų literatūros studijas, ir dabar gauna pašalpą. Taip pat kaip ir didžiuma jo bendrakursių. — Ten maloni publika, pasakė jis.

Nina pastebėjo, kad Džefo žvilgsnyje dabar atsispindėjo ne neapykanta, o geismas. Jis aiškiai išgėrė prieš ateidamas čia ir jo savitvarda susilpnėjo.

— Tu tikrai išaugai, Nina, pasakė jis.

— Taaip, pajuto, kaip išraudo, ir nekentė savęs už tai.

— Nenorėtum dingti iš čia? Naa, tu tikriausiai gali eiti į barus. Nueitume išgerti anapus kelio.

Nina svarstė pasiūlymą. Net jei Džefas tik pliaukš studentišką mėšlą, vis tiek bus daug geriau, nei likti čia. Alinėje juos kas nors pamatytų kartu, prasidėtų šnekos — čia Bonirigas. Šona su Treisi apie tai išgirstų ir užsimanytų sužinoti, kas buvo tas tamsus vyresnis vaikinas. Per daug gera proga, kad ją praleistum.

Tada-Nina prisiminė pirštines. Užsimiršusi paliko jas ant komodos Endžio kambaryje. Ji atsiprašė Džefo. — Taaip, gerai. Aš tik suvaikščiosiu į tualetą.

Pirštinės vis dar buvo ant komodos. Ji pačiupo jas ir įsikišo į švarkelio kišenę, bet ten buvo jos drėgnos kelnaitės, todėl mikliai ištraukė pirštines ir sugrūdo jas į kitą kišenę. Atsigręžusi pasižiūrėjo į Endį. Kažkas buvo pasikeitę. Jis prakaitavo. Ji pastebėjo, kaip jis krūptelėjo. Viešpatie, ji buvo tikra, kad matė, kaip jis krūptelėjo. Ji palietė jo ranką. Ranka buvo šilta.

Nina nubėgo laiptais žemyn. — Tai dėdulė Endis! Man atrodo... man atrodo... jūs turėtumėte nueiti... panašu, kad jis vis dar gyvas...

Jie nepatikliai sužiuro į ją. Pirmas sureagavo Kėnis, šokdamas iškart per tris laiptelius, pasileido bėgti laiptais aukštyn. Juo pasekė Deivis ir daktaras Simas. Alisa, išsižiojusi, bet negalėdama įkvėpti, nervingai trūkčiojo. — Jis buvo geras žmogus... niekad nepakėlė prieš mane rankos... užsimiršusi dejavo ji. Kažkokia vidinė jėga privertė ją sekti paskui visą tą bandą laiptais aukštyn.

Kėnis palietė prakaituotą savo brolio kaktą ir ranką.

— Jis tiesiog dega! Jis nemiręs. ENDIS NEMIRĘS!

Simas kaip tik ruošėsi apžiūrėti kūną, kai jį nustūmė į šalį Alisa, kuri, išsiveržusi iš ją laikančiųjų, užgriuvo šiltą, pižama apvilktą kūną.

— ENDI! ENDI, AR TU MANE GIRDI?

Endžio galva nusviro į šoną, kvaila, sustingusi veido išraiška nepakito, jo kūnas išliko bevalis.

Nina nervingai sukikeno. Alisą sučiupę laikė, lyg ji būtų pavojingas psichopatas. Vyrai ir moterys, kol daktaras Simas apžiūrinėjo kūną, pašnibždom ją ramino.

— Ne. Man labai gaila. Misteris Ficpatrikas miręs. Jo širdis sustojusi, liūdnai pasakė Simas. Jis išsitiesė ir pakišo savo ranką po patalyne. Tada vėl pasilenkė ir, pakėlęs už lovos užkritusį baltą laidą, ištraukė kištuką.

— Kažkas paliko elektra šildomą antklodę. Todėl kūnas šiltas ir prakaituotas, paskelbė jis.

— O varge. Visagalis Dieve, nusijuokė Kėnis. Jis pastebėjo į jį plykstelėjusį Džefo žvilgsnį. Teisindamasis tarė: — Endis pats būtų apsišlapinęs iš juoko. Tu gi žinai, kokį humoro jausmą Endis turėjo. Skėstelėjo rankomis.

— Tu esi supista subinė... čia yra Alisa... įsiutęs sumikčiojo Džefas prieš pasisukdamas ir išlėkdamas iš kambario.

— Džefai. Džefai. Nagi palauk, bičiuli... maldavo Kėnis. Jie išgirdo, kaip trinktelėjo laukujės durys.

Nina manė, kad tuoj susileis. Jai skaudėjo šonus, kai iš visų jėgų stengėsi sulaikyti purtančius juoko spazmus. Kėtė apkabino ją.

— Viskas gerai, brangute. Viskas gerai, brangute. Nesikrimsk, pasakė ji, kai Nina staiga suprato, jog verkia lyg vaikas. Kūno įtampai atslūgus ji suglebo Ketės rankose, visiškai atsiduodama nevaržomam raudojimui ir nesąmoningam užsimiršimui. Jos sąmonę užplūdo atsiminimai, mieli vaikystės atsiminimai. Atsiminimai apie Endį ir Alisą, apie laimę ir meilę, kuri kažkada tvyrojo čia, jos tetos ir dėdės namuose. Pergalė pirmąją naujųjų metų dieną

— Laimingų Naujųjų metų, tu mažasis šikniau! Franko apsivijo ranka Stivio kaklą. Stivis pajuto, kad jo sprando raumenys tiesiog plyšta, kai jis nerangiai, blaivas ir sumišęs keikdamasis stengėsi išsiveržti.

Kaip galėdamas karščiau jis atsakė į pasveikinimą. Pasipylė daugybė Laimingų Naujųjų metų; jo besiblaškančios rankos buvo maigomos, jo sustingusi nugara pliekiama, jo suspaustos ir nesusivokiančios lūpos bučiuojamos. O galvojo tiktai apie telefoną, Londoną ir Stelą.

Ji nepaskambino. Dar blogiau, jos nebuvo namie, kai jai paskambino jis. Net ir pas savo motiną. Stivis grįžo atgal į Edinburgą ir paliko Keitui Milardui tuščią mūšio lauką. Šis kekšės vaikas tikrai tuo pasinaudos. Jie turėtų būti kartu štai šiuo metu, kaip tikriausiai ir atsitiko praeitą naktį. Milardas buvo pasileidėlis. Toks pat buvo ir Stivis. Tokia pati buvo ir Stela. Bloga kombinacija. Tačiau Stela, Stivio akimis, kartu buvo ir pats nuostabiausias žmogus pasaulyje. Taigi ne tokia jau ir kekšė; tiesą sakant, visiškai ne kekšė.