Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Eime su mumis. Ar jūs einate į spektaklį? Taip, negali kaltinti Festivalio, kad jis neparūpina įmantrių egzempliorių.

— Taip. Viena iš (kiniškų) lėlyčių paduoda man skiautę popieriaus su užrašu Brechtas: Kaukazo kreidos ratas, Notingemo universiteto teatro trupė. Be jokios abejonės, tai rinktinė spuoguotų, spygiabalsių onanistų, turinčių pretenzijų į meną ir iki savo mokslų baigimo vaidinančių scenoje, o vėliau įsidarbinančių jėgainėse, sukeliančiose vietiniams vaikams leukemiją, ar investicijų konsultacinėse firmose, kurios uždaro gamyklas, pasmerkdamos žmones skurdui ir nevilčiai. Bet iš pradžių pavaidinkime scenoje, už tos sistemos ribų. Supisti gandonai, ar tu su manimi nesutinki, Šonai, mano senas drauguži, kažkada pieną vežiojęs šildžiau? Taip, Simonai, aš manau, kad čia tu tikrai stipriai sugalvojai. Senasis Šonas ir aš turime daug panašumų. Abu esame vaikiai iš Edinos, abu — buvę pienininko samdomi berniukai. Skirtumas tik tas, kad aš daviausi po Leitą, o Šonas, paklausk bei kurio seno pisliaus, pristatinėjo pieną į kiekvieną miesto namą. Vaikų įdarbinimo įstatymai, reikia manyti, tuomet buvo ne tokie griežti. Viena, kuo mudu skiriamės, yra požiūriai. Simono nuomone, šia prasme Šonas yra visiškai nešoniškas.

Kentsas dabar kažką pliurpia apie Galilėjų ir Motušę Kuraž, ir Italų, ir visokį kitokį mėšlą. Kalėms visa tai, atrodo, daro gana stiprų įspūdį. Na, tai mane šiek tiek užpisa! Šis gandonas iš tikro naudojasi savo privalumais. Pasaulis nuostabus. Taip, Simonai, kuo daugiau pamatau, tuo ma ž iau tikiu . Mes abu, Šonai, tu ir aš.

Rytietiškosios blevyzgos nuėjo į savo spektaklį, bet sutiko vėliau su mumis pasimatyti ir išgerti pas Dikoną. Rentsas to padaryti negali. Supistas verkšlentojas. Eisiu pamiegot. Jis susitinka su mis Mogadon, puikiąja Hazele... o man teks linksminti abi vištytes... jei tik nuspręsiu pasirodyti. Esu užsiėmęs žmogus.

Kiekviens tur iš pradžių sutvarkyt savo reikalus, a, Šonai? Būtent , Simonai.

Aš nusikračiau Rentsu, jis gali eiti sau ir pribaigt save narkotikais. Turiu kelis supistus draugus. Bulvė, Nukainotasis, Begbis, Matis, Tomis: šiems ponteriams tinka vardas R-I-B-O-T-I. Nepaprastai ribota kompanija. Ką gi, iki kaklo esu sotus praradusių viltį nevykėlių, girtuoklių, lūšnų gyventojų, narkomanų ir panašių į juos. Aš dinamiškas jaunuolis, kuris kyla aukštyn ir veržiasi, veržiasi, veržiasi...

...socialistai šneka apie tavo draugus, tavo klasę, tavo profsąjungą ir visuomenę. Pisau visą tą mėšlą. Toriai šneka apie tavo darbdavį, tavo šalį, tavo šeimą. Šitą mėšlą aš pisau dar daugiau. Štai aš, aš, supistas AŠ, Simonas Deividas Viljamsonas, NUMERO SUPISTAS UNO, vienas prieš visą pasaulį, ir tai yra vienašališkos grumtynės. I š tikro tai yra taip supistai lengva... Pisau aš juos visus. Aš šaviuosi tavo nešabotu individuališmu, Simonai. Aš įšiūriu paraleleš šu šavimi, kai dar buvau jaunaš. Džiaugiuosi, kad tu tam pritari, Šonai. Kiti taip pat panašiai sako.

Uch... spuoguotas pislius su „Hearts“ klubo kaklaraiščiu... taip, dabar tų šiknių laikai. Jūs tik pažvelkite į jį; visiškas antistilius. Aš verčiau norėčiau pamatyti savo seserį bordelyje, nei savo brolį su „Hearts“ kaklaraiščiu, tai supista tiesa... ei op, priekyje dar viena smagi merga... užpakalinga, gerai įdegusi... mmmm... pisk, čiulpk , pisk, čiulpk... mes visi išgriūsim...

...kur eiti... išspausti prakaitą klubo gimnastikos salėje, ten dabar veikia sauna ir soliariumas... pakelti raumenų tonusą... nervingumas dėl heroino dabar tik nemalonus prisiminimas. Kiniškosios vištelės, Mariana, Andrea, Ali... kuris pasijodinėjimas man šiąnakt pavyks? Kas yra geriausias pisuoklis? Taigi aš, be abejo. Aš net galėčiau susirasti ką nors klube. Aplinka ten tiesiog stebuklinga. Trys grupės: moterų, šiaip vaikinų ir gėjų vaikinų. Gėjai vaikinai sukiojasi apie stambius, klubinio tipo vaikinus milžiniškais bicepsais ir alaus mėgėjų pilvais. Tiesiog vaikinai sukiojasi aplink moteris, kurios domisi lanksčiais, lieknais pederastėliais berniukais. Nė viens kekšės vaiks iš tikro negauna to, ko ans nori. Išskyrus mane , a, Šonai? Taigi tikrai , Simonai.

Tikiuosi, kad nepamatysiu to pediko, kuris sukiojosi aplink mane, kai ten buvau paskutinį kartą. Jis man papasakojo, kad turi ŽIV, bet reikalai klostosi gerai, tai nesąs mirties nuosprendis, jis niekuomet nesijautęs geriau. Koks šiknius gali pasakoti pašaliniui tokius dalykus? Visa tai tikriausiai grynas mėšlas.

Štai supista prostitutė... tai primena man, kad privalau įsigyti prezervatyvų... bet Edinburge tu niekaip nepasigausi ŽIV dulkindamas mergiotę. Kalbama, kad mažasis Gougsis pasigavo būtent taip, bet prisimenu, kad jis leidosi heroiną ar kitokį mėšlą, kai slapta prekiavo narkotikais. Jei jūs nesileidžiate sau kartu su tokiais kaip Rentonas, Bulvė, Svonis ir Sikeris, jūsų vardas ten nebus įrašytas... vis dėlto... kam gundyti likimą... bet kodėl gi ir ne... aš bent jau žinau, kad vis dar esu čia, vis dar esu gyvas, nes iki tol, kol bus nors kokia proga susidėti su moterimi ir jos pinigine, viskas, visa kita man yra supistai nesvarbu, NULIS, kol neužpildysiu tos didelės, JUODOS SKYLĖS, lyg suspaustas kumštis tūnančios mano krūtinės vidury... Brendimas viešumoje

Jausdama akivaizdų nepasitenkinimą, sklindantį iš savo motinos, Nina negalėjo suvokti, ką ji padarė neteisingai. Nepasitenkinimo požymiai ją stebino. Pirmasis buvo: Pasitrauk iš kelio; vėliau: Nestovėk čia tik šiaip sau. Giminaičių būrelis sudarė gyvą sieną aplink jos Tetulę Alisą. Iš tos vietos, kur sėdėjo, Nina tikrai negalėjo matyti Alisos, bet per kambarį atskriejantis erzinantis burkavimas sakė jai, kad teta turėjo būti kažkur ten.

Motina pagavo jos žvilgsnį. Ji spoksojo į Niną lyg viena iš hidros galvų. Pro visus tuos „prašau prašau“ ir „jis buvo geras žmogus“ Nina pamatė savo motiną vien lūpomis be garso ištariant žodi: Arbata.

Mėgino ignoruoti tą signalą, bet motina, lyg ploną čiurkšlę nukreipusi savo žodžius per visą kambarį tiesiai į Niną, reikliai sušnypštė: — Padaryk dar arbatos.

Nina numetė NME laikraštį ant grindų. Ji pasikėlė iš fotelio, nuėjo prie didelio pietų stalo ir pakėlė padėklą, ant kurio stovėjo arbatinukas ir beveik visiškai tuščias pieno ąsotis.

Pakeliui į virtuvę Nina patyrinėjo veidrodyje savo veidą, sutelkdama dėmesį į virš lūpos iškilusį spuogą. Jos juodi plaukai, pakirpti įžambiai, atrodė riebaluoti, nors išsitrinko juos praėjusią naktį. Nina pasitrynė pilvą, jausdama, koks jis išpampęs nuo sulaikomo skysčio. Prasidėjo jos ciklas. Buvo pačios kritiškiausios dienos.

Nina negalėjo būti šio keisto liūdesio festivalio dalis. Viskas atrodė neprotingai. Lengvabūdiškas abejingumas, kurį ji pademonstravo dėl Dėdės Endžio mirties, buvo tik iš dalies apsimestinis. Kai buvo visai maža, jis buvo mėgstamiausias giminaitis, prajuokindavo ją, bent jau taip visi jai pasakojo. Iš dalies ji tai prisiminė. Buvo juokavimas, kutenimas, žaidimai, atlaidus ledų bei saldumynų pirkimas. Bet ji negalėjo pajusti jokio emocinio ryšio tarp savęs dabar ir savęs tada, taip pat jokio emocinio ryšio tarp savęs ir Endžio. Klausydama, kaip giminaičiai prisimena tas kūdikystės ir vaikystės dienas, ji nejaukiai sutrikdavo. Tai atrodė lyg esminis dabartinės savęs neigimas. Dar blogiau, tai buvo neprotinga.

Ji bent jau apsivilko gedulingus drabužius, nes apie tai jai nuolat iš visų pusių buvo primenama. Nina manė, kad jos giminaičiai labai įkyrūs. Jie laikėsi įsikibę niūraus gyvenimo nuobodulio; lyg niūraus lipalo, kuris juos visus vienijo.