Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Mano galva nulinksta. Ji trukteli aukštyn taip staigiai, kad jaučiu ją tuoj nuskriesiant nuo mano pečių tai irzliai klumpei, sėdinčiai priešais mane, stačiai į sterblę. Pasidėjęs alkūnes ant kelių, tvirtai suimu ją abiem rankom. Dabar pravažiuosiu savo stotelę. Ne. Jėgų antplūdis, ir aš išlipu Penivel Roude, priešais prekybos centrą. Perkertu abipusio eismo gatvę ir pereinu tą centrą. Aš pražygiavau pro metalinėmis žaliuzėmis uždarytus skyrius, kurie niekuomet nebuvo atidaryti, ir perėjau mašinų stovėjimo aikštelę, kurioje niekuomet nestovėjo jokia mašina. Nė karto nuo to laiko, kai buvo įrengta. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų.

Foresterio daugiabutis yra didžiausiame Miuirhuso namų bloke. Daugelis namų dviaukščiai, bet jo penkiaaukštis ir todėl turi liftą, kuris neveikia. Kad sutaupyčiau jėgų, kopdamas laiptais slenku palei sieną.

Sykiu su spazmais, skausmu, prakaitavimu ir beveik visišku centrinės nervų sistemos sutrikimu man dar paleidžia vidurius. Jaučiu, kaip prasideda šlykštus sujudimas, po ilgo vidurių užkietėjimo pranašingas atpalaidavimas. Prie Foresterio durų stengiuosi susiimti. Bet jis supras, kad aš kankinuosi. Heroino pardavėjas visuomet pajunta, kai kas nors negaluoja. Tik nenoriu, kad šis kekšės vaikas žinotų, kaip beviltiškai jaučiuosi. Nes kol negausiu to, ko noriu, man teks iškęsti bet kokią Foresterio nesąmonę, bet kokį įžeidimą ir aš nematau prasmės atsiskleisti jam labiau, nei galiu susivaldyti.

Foresteris aiškiai gali įžiūrėti mano rausvai gelsvų plaukų atspindį pro vieliniu tinklu aptrauktą grublėtą durų stiklą. Praeina amžiai, kol jis teikiasi atsiliepti. Tas šiknius pradėjo išsidirbinėti dar prieš tai, kai aš įkėliau koją į jo namus. Jo balse nebuvo jokios šilumos, kai mane pasveikino. — Kaip sekasi, Rentsai, paklausė.

— Neblogai, Maikai. Jis vadina mane „Rentsai“ vietoje „Markai“, o aš jį „Maiku“ vietoje „Fori“. Jis vartoja kreipinius teisingai. Ar verta nuteikti save elgtis su šiuo šikniumi kuo geriau? Šiuo metu tai tikriausiai vienintelis kelias.

— Užeik, jis gūžtelėjo pečiais, o aš klusniai nusekiau jam iš paskos.

Atsisėdau ant sofos šalia, bet šiek tiek atokiau nuo stambios kalės sulaužyta koja. Jos sutvarstyta galūnė užkelta ant kavos stalelio, o tarp purvino tvarsčio ir persiko spalvos šortų matyti šleikštulį keliantis išbrinkimas. Papai padėti ant didelės Guinness skardinės, ruda liemenėlė bando nulaikyti baltas dribenas. Riebaluotos, peroksidinės garbanos prie šaknų beveik per colį yra neskoningai pilkai rudos spalvos. Ji nekreipia nė menkiausio dėmesio į mano pasirodymą, bet pratrūksta šlykščių ir erzinančiu beždžionišku juoku dėl kažkokios kvailos, tikriausiai apie mano pasirodymą, Foresterio pastabos, kurios aš neišgirdau. Stambiaveidis, bet sulysęs, beveik visiškai nuplikęs dvidešimt penkerių metų, Foresteris sėdi prieš mane aptrintame fotelyje. Jo nuplikimas per pastaruosius dvejus metus buvo tiesiog neįtikimas ir man buvo įdomu, ar tik jis nepasigavo viruso. Kažkodėl abejoju. Sakoma, kad tik gerieji miršta jauni. Šiaip aš bučiau išstūmęs kokią kekšišką pastabą, bet šią akimirką verčiau kurį laiką suraukęs subinę prilaikysiu savo triedalus. Maikas, be kita ko, mano žmogus. Kitoje kėdėje šalia Maiko sėdi grėsmingos išvaizdos kekšės vaikas, kurio akys nukreiptos į išpampusią paršavedę ar, greičiau, į jos nemokšiškai pasiruoštą suktinę, kurią rūko. Prieš perduodama ją tam šlykščiam terliui, ji neįtikėtinai teatrališkai užsitraukia. Aš be galo supistai nusiteikęs prieš pižonus su negyvomis vabzdžių akimis, giliai įsodintomis smailiuose graužikų snukiuose. Ne visi jie blogi. Šį bernioką išduoda drabužiai, išskirdami jį kaip ypatingą kietuolį. Jis akivaizdžiai yra gyvenęs Vindzoro viešbučiuose: Sautone, Bar L, Perte, Peterhede ir t.t.1, — aiškiai išbuvo ten kurį laiką. Tamsiai mėlynos, į apačią platėjančios kelnės, juodi batai, garstyčių spalvos polo marškinėliai su mėlynais raiščiais prie apykaklės ir atraitų, ir užmesta ant kėdės atlošo žalia parka (šitokiu supistu oru!).

Supažindinti nebuvome, bet tai — mano apskritaveidės ikonos, Maiko Foresterio, išimtinė teisė. Jis pirmininkauja ir pats, be abejo, tai žino. Kekšius pasileidžia į nenuoširdžias, netilstančias šnekas, lyg vaikas, besistengiantis kiek tik įmanoma nutolinti akimirką, kai reiks eiti gulti į lovą. Misteris Stilius, arba Džonis Sautonas, kaip aš toliau vadinsiu tą šiknių, nekalba nieko, tik mįslingai šypsosi ir kartkartėm, apimtas apsimestinės ekstazės, varto akis. Jei, kada esate matę grobuonies snukį, tai toks yra Sautono. Riebioji Kiaulė, dieve, kokia ji buvo groteskiška, kvykavo, o aš retkarčiais išspausdavau pataikūnišką kikenimą, kai tam, mano manymu, buvo tinkamas momentas.

Kiek paklausius šito mėšlo, skausmas ir šleikštulys privertė mane įsikišti. Mano nebylūs signalai buvo su panieka ignoruojami, todėl įsiterpiau.

— Atleisk, kad tave pertrauksiu, bičiuli, bet man reikia užsidėti savo pačiūžas. Ar tu turi čia kokio produkto?

Reakcija viršijo net to šūdino žaidimo, kurį žaidžia Foresteris, standartus.

— Užčiaupk savo supistą burną! Supistas terlius. Aš tau pasakysiu, kada galėsi kalbėti. Tiesiog užrauk savo supistą subinę. Jei tau nepatinka ši kompanija, gali šiaušti velniop. Supistos istorijos pabaiga.

— Nenorėjau įžeisti, bičiuli... Man tenka kapituliuoti. Be visa kita, šis žmogus dabar man yra dievas. Aš nuropočiau keturpėsčias per stiklus tūkstantį mylių, kad galėčiau panaudoti šio šikniaus šūdą vietoj dantų pastos, ir mes abu tai žinome. Aš esu tik pastumdėlis žaidime, vadinamame „Reklamavimas Maiklo Foresterio, Kieto Vyro“. Visiems jį pažįstantiems tai žaidimas, kuris remiasi juokingai klaidingomis sąvokomis. Maža to, visa tai akivaizdžiai vaidinama dėl Džonio Sautono, bet koks pagaliau supistas skirtumas, tai yra Maiko daržas, o aš, paskambinęs šiuo numeriu, pats prisiprašiau turėti reikalų su šiuo mėšlu.

Parodžiau dar šiek tiek kvailiausio nuolankumo, — man atrodė, kad tai truko ištisą amžinybę. Vis dėlto kantriai viską ištvėriau. Aš nemyliu nieko (tik narkotikus), aš nejaučiu neapykantos niekam (tik toms jėgoms, kurios trukdo man jų gauti) ir aš nebijau nieko (tik grėsmės nepagauti kaifo). Taip pat žinojau, kad tokia triedžianti subinė kaip Foresteris niekuomet neįkištų manęs į visą šitą mėšlą, jei ketintų nuo manęs ką nusukti.

Šiokį tokį pasitenkinimą pajuntu prisiminęs, kodėl jis manęs nekenčia. Maikas kažkada buvo susižavėjęs moterimi, kuri juo šlykštėjosi. Moterimi, kurią aš vėliau išdulkinau. Tai neturėjo didelės reikšmės nei man, nei tai moteriai, bet tikrai supistai įsiutino Maiką. Ką gi, daugelis žmonių tokius dalykus tiesiog priimtų kaip gyvenimo pamoką, tu visuomet nori to, ko negali turėti, o dalykai, dėl kurių tu tikrai neimsi blaškytis, pateikiami tau ant lėkštelės. Tai yra gyvenimas, taigi kodėl seksas turėtų skirtis nuo visų kitų gyvenimo pusių? Aš turėjau praeityje šitokių nesėkmių ir jų nusikračiau. Kiekvienas šiknius jų turėjo. Visa bėda, kad šitas šūdžius yra linkęs kaupti trivialias skriaudas lyg storažandis piktas graužikas, toks jis ir yra. Bet aš vis tiek jį myliu. Privalau mylėti. Koziriai jo rankose.

Maikiui jau įkyrėjo žeminti mane. Kaip sadistui, tai turėjo būti viso labo virbalų smaigstymas į plastikinę lėlę. Norėčiau suteikti jam ko nors geresnio, bet esu per daug nukruštas, kad reaguočiau į tokį bukaprotišką gumos tempimą. Todėl jis galų gale tarė: — Turi šlamančiųjų?