Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Tol, kol aš pats pakankamai į tai neįsitraukiau, maniau, kad jis tiesiog šiurkščiai ir įžūliai dūmė akis. Dabar jau puikiai suprantu, ką tas šiknius norėjo pasakyti.

Džonis buvo ir dileris, ir narkotas. Reikėtų palypėti kopėčiomis šiek tiek aukščiau, kad surastum dilerį, kuris pats to nevartoja. Mes vadiname Džonį „Motina Vyresniąja“, nes jis jau ilgą laiką vartojo.

Netrukus mane supistai ima laužyti. Kai mes kopėme laiptais į Džonio butą, vėl suėmė spazmai. Nuo manęs varvėjo kaip iš permirkusios kempinės, kiekvienas žingsnis išspausdavo iš mano porų vis naują prakaito čiurkšlę. Ligotajam, galimas daiktas, buvo netgi dar blogiau, bet tas šiknius man jau neegzistavo. Jis man rūpėjo tik todėl, kad nusitvėręs laiptų turėklų ir lėtai vėžlindamas priešais, užstojo kelią pas Džonį ir heroiną. Niūriai nusitvėręs už turėklų ir atrodydamas taip, lyg tuojau imtų vemti į laiptų šachtą, jis stengėsi atgauti kvapą.

— Ar viskas gerai, Si? įsiutęs ant to šikniaus, kad jis stabdo mane, susierzinęs paklausiau.

Purtydamas galvą ir vartydamas akis jis mostelėjo man pasitraukti. Aš daugiau nieko nesakiau. Kai jautiesi taip kaip jis šiuo metu, nenori kalbėti ar būti kalbinamas. Nenori jokio supisto sambrūzdžio. Aš taip pat to nenorėjau. Kartais pagalvoju, jog žmonės tampa narkomanais tik todėl, kad jie nesąmoningai geidžia šiek tiek tylos.

Galų gale užkopę laiptais, išbombinome Džonį iš jo dėžės. Koridoriuje įsižiebė šviesa.

— Štai turiu Ligotąjį Berniuką, o Nuomojamas Berniukas irgi ligotas! spigiai lyg nuspirta katė sukniuko jis. Džonis dažnai šniaukšdavo kokainą kartu su savo doze arba sumaišydavo heroiną ir kokainą viename virale. Jis prisipažino, kad nuo to ilgai jausdavo stiprų kaifą, o ne vien tik sėdėdavo ir spoksodavo visą dieną į lubas. Stipriai apsvaigę šikniai yra supistai didelis kliuvinys, kai tu jautiesi taip, kaip dabar aš, nes jie per daug paskendę savo pojūčiuose, kad pastebėtų arba nors kiek supistai susirūpintų dėl tavo kančių. Jei kiekvienas nusitašęs alinėje mėšlagalvis nori iš kiekvieno šikniaus, kad šis taip pat nusitašytų kartu, tai tikras narkomanas (priešingai nei atsitiktinis vartotojas, kuris viso labo tenori turėti nusikaltimo bendrininką) deda skersą ant visko.

Čia buvo Reimis ir Alison. Ali virė. Atrodė viliojamai.

Džonis valso žingsniu prisiartino prie Alison ir uždainavo. — Hei-ei, atrodo nuostabiai, ką čia tu virei... Jis pasisuko į Reimį, kuris įdėmiai spoksojo pro langą. Reimis sugebėdavo pastebėti tarą minios užtvindytoje gatvėje, panašiai kaip rykliai užuosdavo vandenyne kelis kraujo lašus. — Uždėk kokių nors garsų, Reimi. Man jau bloga nuo to Elvio Kostelo, bet negaliu prisiversti išjungti tą šiknių. Supistai stebuklingas žmogus, tikrai tau sakau.

— Abipusio judėjimo kamštis į pietus nuo Vaterlo, sako Reimis. Tas šiknius visuomet išstumia kokią beprasmišką ir kvailą nesąmonę, kuri iškruša tau smegenis, jei tuo metu blogai jautiesi ir mėgini jį suprasti. Mane visuomet stebino tai, kad Reimis taip giliai buvo įklimpęs į heroiną. Reimis kiek panėšėjo į mano bičiulį Bulvę; aš visuomet laikiau juos pačiais tikriausiais skystapročiais. Ligotasis Berniukas sukūrė teoriją, kad Bulvė ir Reimis yra vienas ir tas pats asmuo, nors jie abu atrodė supistai panašūs vienas į kitą tik dėl to, jog, rodos, niekuomet niekas nėra matęs jųdviejų kartu, o iš tikrųjų šiedu sukinėjosi tose pačiose vietose.

Netašytas kekšės vaikas sulaužė auksinę narkoto taisyklę, uždedamas Heroin versiją iš Lu Rydo Rock’n’Rol l Artimai, kurios klausytis, kai negaluoji, jei norite žinoti, yra dar skausmingiau, nei originalios versijos iš The Velvet Underground and Nico. Ko jūs norit — čia bent jau nėra Džono Keilo spiegiančio violos pasažo. Aš to neištverčiau.

— O, atsikrušk, Reimi! sušuko Ali.

— Prisitaikyk, plauk pasroviui, nusipurtyk tai, mažyte, nusipurtyk tai, saldžioji... išvirk gatvę, pašiurpink gatvę, mes visi esame tiesiog pribaigta balta mėsa... ryk tą mišinį... kraipydamas savo subinę ir vartydamas akis Reimis pratrūko improvizuotu repu.

Tuomet jis pasilenkė priešais Ligotąjį, strategiškai atsisėdusį šalia Ali ir nenusukantį akių nuo šaukšto, kurį ji kaitino virš žvakės. Reimis pasuko Ligotojo veidą ir įsisiurbė jam į lūpas. Ligotasis drebėdamas jį atstūmė.

— Atsipisk! Gandone tu!

Džonis ir Ali garsiai nusikvatojo. Aš būčiau nusikvatojęs taip pat, jei nebūčiau jautęsis taip, lyg kiekvienas mano kūno kaulas būtų vienu metu laužomas replėmis ir pjaustomas atšipusiu pjūklu.

Ligotasis, akivaizdžiai užsiimdamas sau eilę, suveržė Ali žastą ir patapšnojo veną jos plonoje, pelenų spalvos rankoje.

— Nori, kad aš tai padaryčiau? paklausė jis.

Ji linktelėjo.

Ligotasis įmetė į šaukštą medvilninį rutuliuką ir, prieš įtraukdamas į švirkštą apie 5 mililitrus, papūtė į jį. Jis išmaigė supistai didelę mėlyną veną, kuri, rodės, iššoks iš Ali rankos. Paskui pradūrė odą ir, prieš įtraukdamas į švirkštą kraujo, lėtai šiek tiek stumtelėjo adatą. Ali lūpos drebėjo, kai ji sekundę kitą maldaujamai žiūrėjo į jį. Prieš įšvirkščiant tą kokteilį jai į smegenis, Ligotojo veidas, persikreipė, pasidarė šlykštus, gašlus ir priminė roplį.

Dejuodama lyg orgazmo metu ji atlošė galvą, užmerkė akis ir išsižiojo. Ligotojo akys dabar nekaltos ir kupinos susirūpinimo, jo veido išraiška — lyg vaiko, kuris Kalėdų rytą artinasi prie puošniai supakuotų dovanų kalno po egle. Mirkčiojančioje žvakės šviesoje jie abu atrodo keistai gražūs ir tyri.

— Tai daug geriau už bet kokį į tave įkišamą mėsos gabalą... tai daug geriau už bet kurį supistą penį pasaulyje... visiškai rimtai sušvokštė Ali. Tai mane taip sunervino, jog aš apsičiupinėjau per kelnes savo paties genitalijas, kad įsitikinčiau, ar jos vis dar ten.

Šitoks savęs grabinėjimas man vis dėlto kėlė šleikštulį.

Džonis ištiesė Ligotajam savo įrankius.

— Susileisk, bet tik jei naudosiesi tais pačiais. Šiandien mes žaidžiame abipusio pasitikėjimo žaidimus, jis nusišypsojo, bet anaiptol nejuokavo.

Ligotasis papurtė galvą. — Aš nesinaudoju bendromis adatomis ar švirkštais. Atsinešiau savo įnagius.

— Na, tai nėra labai draugiška. Rentsai? Reimi? Ali? Ką jūs apie tai manote? Ar tuo norit pasakyt, kad Baltosios Gulbės, Motinos Vyresniosios, kraujas yra užkrėstas žmogaus imunodeficito virusu? Įžeisti tauriausieji mano jausmai. Viskas, ką aš galiu pasakyti: nesinaudosite bendrai — negausite susileisti. Jis perdėtai džiugiai nusišypsojo, parodydamas savo sugedusius dantis.

Mano supratimu, tai kalbėjo ne Džonis Svonas. Ne Svonis. Jokiu supistu būdu. Jo kūne apsigyveno kažkoks piktas demonas ir apnuodijo protą. Šis veikėjas per milijoną mylių buvo nutolęs nuo to švelnaus pokštininko, kurį aš kažkada pažinojau kaip Džonį Svoną. Puikus vaikis, sakydavo visi, net ir mano Ma. Džonis Svonas, taip pametęs galvą dėl fūlės, toks nerūpestingas, kad visuomet turėdavo skalbti savo sportinę aprangą po mūsų futbolo žaidimų Midoubenke, ir niekuomet niekuomet nesiskųsdavo.

Aš pradėjau triesti, kad negausiu čia susileisti. — Po velnių, Džoni, tu tik pasiklausyk pats savęs. Susivaidyk, velniai rautų. Mes čia turime supistų šlamančiųjų. Aš išsitraukiau iš kišenės kelis banknotus.

Ar pasijutęs kaltas, ar pamatęs grynuosius, trumpam vėl pasirodė senasis Džonis Svonas.

— Nepriimkit visko už gryną pinigą. Aš tik supistai juokauju, berniukai. Negi manote, kad senasis Džonis Svonas ryžtųsi taip elgtis su savo bendrais? Baikit, vyrai. Jūs gi protingi žmonės. Higiena yra svarbus dalykas, susimąstęs pareiškė jis. — Žinote mažąjį Gougsį? Jis pasigavo AIDS.