Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Pradėjau ruošti kitą porciją. Kol drebėdamas laikiau šaukštą virš žvakės, laukdamas, kada ištirps narkotikas, galvojau; jūra vis labiau senka, o nuodų vis daugėja. Tačiau ši mintis neatbaidė manęs nuo to, ką ruošiausi daryti. Pirmoji Edinburgo festivalio diena

Trečias kartas nemeluoja. Buvo taip, kaip man ir sakė Ligotasis: iš pradžių privalai išbandyti, kas tai yra mėginimas iš viso to išsiveržti, o tik paskui jau iš tikro galėsi tai padaryti. To galima išmokti tiktai patiriant nesėkmes, kurios išmoko, kad pasiruošimas yra labai svarbus. Gali būti, kad jis teisus. Kad ir kaip būtų, šį kartą aš pasiruošęs. Iš anksto sumokėta mėnesio nuoma už šį didelį, tuščią kambarį, atgręžtą į Linksą. Pernelyg daug kalės vaikų žino mano Montgomerio gatvės adresą. Pinigai į priekį! Išsivaduoti iš šių aguonėlių — tai yra sunkiausia. Lengviausia buvo paskutinė mano dozė, kurią susileidau į kairiąją ranką šį rytą. Man reikėjo, kad kas nors mane palaikytų šiuo intensyvaus pasiruošimo metu. Tada aš kaip raketa išrūkau dūgzdamas su savo pirkinių sąrašu po Kirkgeitą.

Dešimt Heinz pomidorų sriubos dėžučių, aštuonios dėžutės grybų sriubos (visos sriubos bus prarytos šaltos), vienas didelis indas vanilinių ledų (kurie bus sumaišyti ir išgerti), du buteliai magnezijos pieno, vienas butelis paracetamolio, vienas pakelis Rinstead pastilių, vienas butelis multivitaminų, penki litrai mineralinio vandens, dvylika Lucozade gėrimo ir šiek tiek žurnalų: švelnaus porno, Viz, Scottish Footbal l Today, The Punter ir t.t. Pats svarbiausias ingredientas jau buvo suveiktas per apsilankymą tėvų namuose — mano Ma raminamųjų buteliukas, paimtas iš spintelės jos vonios kambaryje. Dėl to aš nesijaudinu. Ji dabar niekada jų nevartoja, o jeigu prireiktų dėl jos amžiui būdingų sutrikimų, trizmus apylinkės gydytojas išrašys jai tai kaip pastiles. Su meile sužymėjau paukščiukais visas prekes savo pirkinių sąraše. Tai bus sunki savaitė.

Mano kambarys tuščias ir neapstatytas. Viduryje ant grindų patiestas čiužinys su miegmaišiu, elektrinis šildytuvas, o ant mažos medinės kėdės stovi nespalvotas telikas. Turiu tris rudus plastikinius kibirus, puspilnius dezinfektanto ir vandens mišinio savo šūdams, vėmalams ir šlapimui. Išrikiuoju sriubos, sulčių skardines ir medikamentus taip, kad galėčiau juos lengvai pasiekti iš savo laikinosios lovos.

Susileidau dozę, kad palaikytų mane per apsipirkimo kelionės siaubą. O dar viena dozė bus panaudota tam, kad padėtų man užmigti ir išsilaisvinti nuo heroino. Pasistengsiu vartoti mažomis, skrupulingai parinktomis dozėmis. Vienos man reikia tuojau pat.

Mano sveikata vis blogėja. Tai paprastai prasideda lengvu pykinimu giliai mano skrandyje ir erzinančiu baimės priepuoliu. Vos susirūpinu mane pagaunančiu negalavimu, jis palengva pereina iš nemalonaus i nepakenčiamą. Dantų skausmas pradeda plisti varginančiu, nenumaldomu, tankėjančiu tvinkčiojimu nuo dantų į žandikaulį, akiduobes ir į visus kaulus. Išmuša seniai pažįstamas prakaitas ir pričiumpa drebulys, kuris plinta nugara lyg plonas rudens šalnos sluoksnis ant automobilio stogo. Pats laikas veikti. Aš dar jokiu būdu negaliu išsiveržti ir klausytis muzikos. Man reikia senojo „lėto degimo“, švelnios, slopinančios injekcijos. Vienintelis dalykas, dėl kurio aš galiu judėti, yra heroinas. Vienas mažytis dūris, kad išnarpliočiau šias susisukusias galūnes ir eičiau miegoti. Tuomet aš su tuo atsisveikinsiu. Svonis išnyko, Sikeris tupi kalėjime. Lieka Reimis. Einu paskambinti šiam šikniui iš telefono automato hole.

Kol rinkau numerį, kažkas, braudamasis man už nugaros, užkliudė. Nuo to trumpo prisilietimo krūptelėjau, bet neturėjau jokio noro dirstelėti ir pamatyti, kas tai buvo. Tikiuosi, jog nepasiliksiu čia taip ilgai, kad tektų susipažinti su kuo nors iš mano naujųjų „kaimynų“. Tie pisliai man neegzistuoja. Joks šiknius neegzistuoja. Tiktai Reimis. Pinigai senka. Mergiotės balsas. — Heilo? sušnarpštė ji. Ar ji peršalo vasarą, ar tai nuo heroino?

— Ar Reimis yra? Tai Markas. Reimis aiškiai buvo mane minėjęs, nes, nors aš jos ir nepažįstu, ji, tai supistai aišku, žino, kas aš toks. Jos balsas tampa atšiauresnis. — Reimis išvykęs, sako ji. — Į Londoną.

— Į Londoną? Šūdas... kada jis turi grįžti?

— Nežinau.

— Ar jis nieko man nepaliko, ką? (Būtų gerai, jei būtų taip atsitikę, šūdas.)

— Ee, nee...

Drebėdamas padėjau telefono ragelį. Dvi galimybės; viena — ištverti tai, sugrįžti į kambarį, antra — paskambinti tam šikniui Foresteriui ir vykti į Miuirhusą, ten pasiturkšti ir išsirauti su kokiu nors prastu jovalu. Nėra pasirinkimo. Per dvidešimt minučių. — Miuirhusas, bičiuli? tariau trisdešimt antro numerio autobuso vairuotojui ir drebėdamas sugrūdau savo keturiasdešimt penkis pensus į tą dėžę. Audros metu ieškai bet kokio uosto, o audra mane vejasi.

Sena klumpė piktai dėbteli į mane, kai praeinu gilyn į autobusą. Jokių abejonių, kad atrodau kaip tikras jovalas ir supistai keliu baimę. Tai manęs nejaudina. Mano gyvenime nėra nieko daugiau be manęs paties ir Maiklo Foresterio, ir pykinančio atstumo tarp mūsų: atstumo, kurį vis mažino šis autobusas.

Aš atsisėdau galinėje sėdynėje, apačioje. Autobusas buvo beveik tuščias. Kitoje pusėje, klausydamasi savo Sony „Walkmano“, sėdėjo mergiotė. Ar ji graži? Kam tai, po velnių, rūpi. Nors jos stereo turėtų būti „asmeninis“, aš galiu aiškiai jį girdėti. Jis groja Bouvio gabalą... Golden Years.

Nesakyk man, kad gyvenimas tavęs niekur neveda

Angele...

Pažvelk į šį dangų, gyvenimas prasidėjo, naktys yra šiltos ir dienos yra ja-ha-haunos...

Aš turiu visus albumus, kokius tik Bouvis kada nors yra išleidęs. Supistai daug. Tonas supistų piratinių. Manęs jis ir jo muzika visiškai nepisa. Man rūpi tiktai Maikas Foresteris, šlykštus šiknius be jokio talento, kuris neišleido jokių albumų. Nulį singlų. Bet mažiulis Mikis šią akimirką yra svarbiausias žmogus. Ligotasis, be abejonės, perfrazuodamas kažkokį kitą pislių, kartą pasakė: yra tik ši akimirka, ir nieko daugiau. (Man rodos, kad pirmą kartą tai buvo pasakyta šokolado reklamoje.) Bet aš negaliu dabar net pritarti šiems sentimentams, nes šią akimirką jie yra patys nereikšmingiausi. Šią akimirką esu aš, kenčiantis, ir Mikis, gydytojas.

Kažkokia sena skylė, — tokiu laiku autobusuose jų būna visuomet, — perdžia ir dergia ant vairuotojo, iššaudama krušą neaiškių priekaištų dėl autobusų numerių, maršrutų ir tvarkaraščio. Užsipisk ar atsipisk, ar numirk tu, suskretus sena subine. Tyliai siusdamas aš vos nežiaukčiojau dėl jos egoistiško priekabumo ir autobuso vairuotojo patetiško atlaidumo tai subinei. Žmonės kalba apie paauglius ir vandalizmą, o ką pasakysite apie šių senų kekšių psichinį vandalizmą? Kai ji galų gale įlipa, senasis pislius vis dėlto turi akiplėšiškumo spjauti jai pavymui, pavadindamas ją kalės subine.

Ji atsisėda tiesiai priešais mane. Mano žvilgsnis įsminga jai į pakaušį. Trokštu, kad jai kraujas išsilietų į smegenis ar ištiktų širdies priepuolis... ne. Lioviausi apie tai galvojęs. Jei taip atsitiktų, tik dar ilgiau užtrukčiau. Ji turi patirti lėtą, kankinamą mirti, kad jai būtų atlyginta už mano supistas kančias. Jei ji mirtų staiga, tai suteiktų galimybę sambrūzdžiui. Žmonės visuomet pasinaudos šia galimybe. Vėžio ląstelės numarins puikiai. Aš linkiu, kad jos kūne užsimegztų blogų ląstelių, kurios vystytųsi ir daugintųsi. Tiesiog galiu jausti, kaip tai vyksta... bet mano kūne vyksta tas pats. Esu per daug išvargęs, kad galėčiau tęsti. Praradau visą neapykantos jausmą senai kaliausei. Jaučiu tik visišką apatiją. Šią akimirką jos jau nėra.