Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Išsitraukiau iš kišenių kelis sulankstytus banknotus ir su jaudinamu vergiškumu išlyginau juos ant stalo. Padaviau su nuolankumu ir derama pagarba Maikio, kaip Vyro, statusui. Tik dabar pastebėjau, kad Riebioji Kiaulė markeriu iš vidinės šlaunies pusės ant savo tvarsčio buvo nusipaišiusi storą juodą strėlę, nukreiptą į jos šakumą. Išilgai strėlės stambiomis spausdintomis raidėmis buvo parašyta: KIŠK GAIDĮ ČIA. Mano viduriai dar kartą trumpai subliurbė, o poreikis pasiimti iš Maikio narkotikus kaip tik įmanoma greičiau ir išsinešdinti tapo beveik nenugalimas. Maikis godžiai sugriebė pinigus ir, mano nuostabai, išsitraukė iš kišenės dvi baltas kapsules. Tokių aš dar nebuvau matęs. Tai buvo mažyčiai kieti bombos pavidalo daikčiukai su panašia į vašką danga. Mane apėmė didžiulis, kilęs, rodos, iš niekur įsiūtis. Ne, ne iš niekur. Šitokias stiprias emocijas gali sukelti tik narkotikai arba pavojus jų negauti. — Kas tai per supistas mėšlas?

— Opiumas. Opiumo žvakutės. Maikio tonas pasikeitė. Išsisukinėjantis, beveik atsiprašinėjantis. Mano protrūkis sudrebino mūsų laikiną santarvę.

— Apsikrušk, ką aš su jomis darysiu? negalvodamas pasakiau, o po to, kai galų gale įsikirtau, išsišiepiau. Tai paleido Maikį nuo kabliuko.

— Ar tu tikrai nori, kad aš tau pasakyčiau? atgaudamas dalį savo ankstesnės galios, šaiposi jis, kol Sautonas kikena, o Riebioji Kiaulė bliauna. Jis pastebi, kad aš nepralinksmėjau, todėl tęsia: — Tau juk nereikia įprasto smūgio, tiesa? Tu nori ko nors lėto, kad numalšintų skausmą, kad padėtų tau ištrūkti iš narkotikų, taip? Ką gi, šie tobuli. Sukurti pagal supistą užsakymą tavo poreikiams. Tai ištirpsta tavo sistemoje, užtaisas iškyla, o po to lėtai susitraukia. Tą mėšlą jie naudoja ligoninėse, kad aš užsikruščiau.

— Tai tu jas mėginai, žmogau?

— Klausykis patirties balso, nusišypso jis daugiau Sautonui nei man. Riebioji Kiaulė atmetė savo riebaluotą galvą ir iššiepė didelius gelstančius dantis.

Taigi aš padariau taip, kaip jis patarė. Klausiausi patirties balso. Aš atsiprašiau, pasitraukiau į tualetą ir labai kruopščiai įsikišau jas į subinę. Tai pirmas kartas, kai įgrūdau pirštą į užpakalio skylę, ir mane pagavo neaiškus pasišlykštėjimo jausmas. Pasižiūrėjau į save vonios veidrodyje. Rausvi plaukai, susidraikę bei prakaituoti, ir baltas veidas su daugybe bjaurių spuogų. Du buvo ypatingi gražuoliai — šiuos galima laikyti netgi votimis. Vienas ant skruosto, o kitas ant smakro. Riebioji Kiaulė ir aš sudarytume nuostabią porą, mėgavausi iškrypėliška vizija, kaip mes abu plaukiame Venecijos kanalais gondola. Nulipau laiptais atgal, vis dar negaluodamas, bet nekantriai laukdamas poveikio.

— Tam prireiks laiko, šiurkštokai tarė Foresteris, kai aš vėl lyg gulbė įplaukiau į svetainę.

— Pats žinau. Už visą tą gerą, ką jie man padarė, galėčiau dabar juos pačius lygiai taip pat susikišti į užpakalį. Pirmą kartą nusišypsojau Džoniui Sautonui prisiminęs visus savo nemalonumus. Netgi mačiau kraują aplink jo perkreiptą burną. Riebioji Kiaulė spokso į mane taip, lyg ką tik rituališkai būčiau sukapojęs jos pirmagimį. Ta skausminga, nesuvokiama jos išraiška žadina man norą juoktis iki apsitriedimo. Maiko veide matyti labai įskaudinta aš-viso-labo-tik-pajuokavau išraiška, bet kartu atsispindi susitaikymas supratus, jog jo galia dingo. Ji pasibaigė galutinai įvykus pirkimui-pardavimui. Jis man dabar reiškė ne daugiau nei šuns mėšlo gabalas prekybos centre. Tiesą sakant, net ir mažiau. Istorijos pabaiga.

— Ką gi, susitiksime su jumis vėliau, žmonės, linktelėjau Sautonui ir Riebiajai Kiaulei. Besišypsantis Sautonas man taip draugiškai mirktelėjo, kad nuo to, rodos, nušvito visas kambarys. Netgi Riebioji Kiaulė stengiasi išstumti šypseną. Jų elgseną aš vertinu kaip dar vieną įrodymą, jog jėgos balansas tarp manęs ir Maiko iš esmės pasikeitė. Lyg tai patvirtindamas, jis išlydi mane iš buto. — E-e... atsiprašau dėl viso to mėšlo, kurį tėškiau tau čia prieš tai. Tas šiknius Donelis... jis mane be galo nervina. Supistas pirmos rūšies smegenų krušlius. Aš tau vėliau viską papasakosiu. Kad ir kaip būtų, tu juk neįsižeidei, a, Markai?

— Pasimatysime vėliau, Fori, atsakiau, mano balsas viltingai atmieštas pakankamu kiekiu grėsmės, kad tas šiknius pasijustų šiek liek nejaukiai, jei tik ne rimtai susirūpinęs. Iš dalies aš nenoriu sužlugdyti to šikniaus, jo man dar gali prireikti. Bet verčiau taip negalvoti. Jei ir toliau į galvą lįs tokios blaivios mintys, visas suknistas malonumas eis perniek.

Kai nusitrenkiau į laiptinės apačią, visiškai pamiršau savo negalavimus; beveik pamiršau. Aš jaučiau skausmą visame kūne, bet tai manęs daugiau jau rimtai nejaudino. Žinau, kad juokinga tikėtis, jog produktas jau būtų suveikęs, bet čia aiškiai buvo kažkokių netikrų medikamentų poveikis. Vienas dalykas, dėl kurio aš jaudinuosi, yra tai, kad mano žarnose viskas ištižo. Toks jausmas, lyg viduje būčiau ištirpęs. Aš nesituštinau kokias penkias ar šešias dienas; dabar, atrodo, tai vyksta. Nusiperdžiau, akimirksniu viską supratęs, pajutau šlapias išmatas savo kelnėse, pagreitėjo pulsas. Aš dėjau ant stabdžių; kiek galėdamas tvirčiau suspaudžiau savo žiedinius raumenis. Bėda betgi jau Įvyko ir bus dar blogiau, jei nedelsdamas nesiimsiu kokių nors priemonių. — Pasvarsčiau, ar man nesugrįžus pas Foresterį, bet daugiau nenoriu turėti jokių reikalų su tuo kekšiumi per amžių amžius. Prisiminiau, kad prekybos centro gale pas bukmekerius yra tualetas.

Įėjau į prirūkytą patalpą ir nudrožiau tiesiai į išvietę. Kas per supistas vaizdas: prie tualeto durų stovi du vyrukai ir šlapinasi tiesiai ant grindų, kur per gerą colį tyvuliuoja ramus, pradvisęs šlapimo liūnas. Tai keistai primena baseinėlį kojoms nusiplauti tose pirtyse su plaukiojimo baseinu, į kurias kažkada vaikščiojau. Du ponteriai kratė savo gaidžius tarpduryje ir grūdosi juos sau į klyną atsargiau, nei jūs sau į kišenę kištumėte purviną nosinę. Vienas iš jų įtariai pasižiūrėjo į mane ir užtvėrė kelią į tualetą.

— Išvietė supistai uždaryta, bičiuli. Tu čia nesugebėsi nusišikti. Jis mostelėjo į unitazą be dangtelio, sklidiną rudo vandens, tualetinio popieriaus ir plaukiojančių išmatų gabalų.

Aš pasižiūrėjau tiesiai į jį. — Man supistai reikia, bičiuli.

— Tu nesiruoši šikti čia, ar ne?

Būtent to man supistai ir trūko. Miuirhuso Čarlis Bronsonas. Tik Čarlis Bronsonas dėl šio šikniaus primena Maiklą J. Foksą. Iš tikrųjų jis šiek tiek panašus į Elvį, tokį, koks Elvis atrodo dabar; storas, yrantis eks-Tedas.

— Atsipisk. Mano pasipiktinimas turėjo atrodyti įtikinamai, nes šis mižnius iš tikro pradėjo atsiprašinėti.

— Nenorėjau įžeisti, bičiuli. Tiesiog kažkokie jauni šikniai šiame rajone mėgino čia įsirengti šikinyką. Mes su tuo nieko bendra neturime.

— Supisti kietuoliai šikniai, pridūrė jo draugužis.

— Aš jau porą dienų labai susierzinęs, bičiuli. Mane užkniso lenktynės. Man reikia nusišikti. Čia atrodo supistai klaiku, bet arba tai įvyks čia, arba mano kelnėse. Aš ne koks apsidergėlis. Man jau pakankamai supistai bloga nuo gėralų, niekas kita nesvarbu.

Šiknius pabrėžtinai man linkteli ir pasitraukia iš kelio. Jaučiu, kaip myžalai sunkiasi į mano sportbačius, kai peržengiu durų slenkstį. Pamąstau apie tai, kaip juokinga, kad nesu apsidergėlis, kai kelnės pilnos to gero. Šiokia tokia laimė — durų spyna dar nesugadinta. Supistai stebėtina, turint galvoje klaikų išvietės vaizdą.