Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Stoties salėje priėjo prie jo grupelė. — „Hibių“ kekšius! sušuko jaunuolis.

— Apsirikote, vaikinai. Aš esu „Borussia Munchengladbach“ gerbėjas.

Jis pajuto smūgį iš šono į burną ir kraujo skonį. Prieš pasitraukdami jie dar kelis kartus smagiai įspyrė.

— Laimingų Naujųjų metų, vaikinai! Meilė ir taika, „Jambo“ broliai! nusijuokė jis čiulpdamas savo sūrią prakirstą lūpą.

— Tas šiknius yra supistas pusgalvis, pasakė vienas vyrukas. Stivis pagalvojo, kad jie vėl prikibs prie jo, bet šių dėmesys ir užgauliojimai nukrypo į moterį azijietę su dviem vaikais.

— Supista Paki kekšė.

— Mėžkis atgal į savo šalį.

Išeidami iš stoties jie choru kvykavo ir skėtriojusi kaip beždžionės.

— Kokie žavūs, jautrūs jaunuoliai, pasakė Stivas tai moteriai, kuri žiūrėjo į jį lyg triušis į smauglį. Ji matė dar vieną neaiškiai blerbiantį baltąjį jaunuolį, kraujuojantį ir trenkiantį alkoholiu. Be to, ji matė dar vieną futbolo klubo gerbėjų kaklaraištį, tokį patį, kokį ryšėjo ją įžeidęs jaunuolis. Jai kaklaraiščių spalvos visai nesiskyrė, ir ji teisi, su niūriu liūdesiu pagalvojo Stivis. Tikriausiai jai atrodė, kad ją užkabinėja visi žaliaspalviai vaikinai. Tarp kiekvienos komandos sirgalių pasitaiko savų šiknių.

Traukinys vėlavo beveik dvidešimt minučių, puikus British Rail standartų pavyzdys. Stivis jaudindamasis galvojo, ar ji bus tame traukinyje. Jį apėmė paranojiški kliedesiai. Kūną purtė baimė. Ant kortos buvo pastatyta labai daug, daugiau nei kada nors. Jis negalėjo jos įsivaizduoti, negalėjo netgi savo vidiniu regėjimu atkurti jos paveikslo. Kai ji artinosi, atrodė daug tikroviškesnė ir gražesnė, nei jis įsivaizdavo. Šypsena, jausmus atliepiantis žvilgsnis. Bėgte Įveikė juos skyrusį atstumą ir čiupo ją į glėbį. Jie ilgai bučiavosi. Kai liovėsi, platforma jau buvo ištuštėjusi ir traukinys toli nuvažiavęs į Dandžio pusę. Nepratariant nė žodžio

Iš lauko į kambarį atskrieja viską naikinanti raketa. Ligotasis, įsispraudęs šalia manęs į lango nišą, pašoka lyg šuo, išgirdęs savo šeimininko švilptelėjimą. Aš nusipurtau. Tas garsas perveria mane kiaurai.

Klykdama kambaryje pasirodo Lesli. Nepakenčiamai baisu. Aš noriu, kad ji liautųsi. Tuojau pat. Aš negaliu to ištverti. Niekas iš mūsų negali. Tik ne dabar. Niekuomet gyvenime nieko taip netroškau, kaip šio jos riksmo pabaigos.

— Vaikas mirė... vaikas mirė... Ten... o mano dieve... o supistas dieve, tai viskas, ką aš galiu suprasti iš to klaikaus triukšmo.

Ji krinta ant aptriušusios sofos. Mano žvilgsnis įsminga į rudą dėmę sienoje tiesiai virš jos. Kas čia, po galais, vyksta? Kaip aš čia atsidūriau?

Ligotasis stovėjo pašokęs. Jo akys buvo išvirtusios lyg varlės. Taip, būtent varlę jis man ir primindavo, kai po sustingimo staiga pašokdavo ir tapdavo toks judrus. Kelias sekundes jis žiūri į Lesli, po to nubėga į miegamąjį. Matis ir Bulvė dairosi aplink nieko nesuprasdami, bet net savajame apsvaigimo rūke jie suvokia, kad atsitiko kažkas tikrai labai bloga. Aš suvokiu. Kristau, aš supistai aiškiai suvokiu. Aš pasakiau tai, ką sakau visuomet, kai atsitinka kas nors bjauraus.

— Paruošiu šiek tiek, sakau jiems. Mačio akys įsminga į mane. Jis linkteli man. Bulvė atsistoja ir juda sofos link, atsisėda už kelių pėdų nuo Lesli. Susiima rankomis galvą. Kokią minutę maniau, kad Bulvė ją palies. Tikėjausi, kad jis tai padarys. Aš norėjau, kad jis tai padarytų, bet jis tik spokso į ją. Net ir iš šios vietos mačiau, kad jis tik stebeilijasi į didelį apgamą ant jos kaklo.

— Tai mano kaltė... tai mano kaltė, užsidengusi rankomis veidą rauda ji.

— Ee, Les... taip sakant, Markas ruošia, ee... tu žinai, taip sakant, ee... sako jai Bulvė. Tai pirmieji žodžiai, kuriuos jis pasakė man girdint per kelias paskutines dienas. Visą šį laiką tas šiknius, be abejo, kažką kalbėjo. Tikrai turėjo, po galais, kažką kalbėti.

Sugrįžta Ligotasis. Jo kūnas įsitempęs, ypač kaklas, tarsi būtų stengęsis ištrūkti iš nematomų gniaužtų. Balsas klaikus. Primena demonų balsus iš filmo The Exorcist. Man bloga nuo to.

— Šūdas... koks supistas gyvenimas, a? Atsitinka kažkas panašaus, ką, po velnių, tuomet daryti? A?

Aš jo tokio dar niekada nesu matęs, o pažįstu tą kekšės vaiką beveik visą savo gyvenimą. — Kas atsitiko, Si? Kas per supistas šurmulys?

Jis žengteli į mano pusę. Aš pamaniau, kad ruošiasi man spirti. Mes — patys geriausi bičiuliai, bet anksčiau esame ir apsispardę, kai kuris nors iš mudviejų girtas ar įniršęs įskaudindavo kitą. Ne rimtai, tik išliedami įtūžį. Bičiuliams taip atsitinka. Bet tik ne dabar, ne tuomet, kai aš pradedu negaluoti. Mano kaulai sutrupėtų į milijoną dalelių, jei tas šiknius įspirtų. Jis tik atsistojo šalia manęs. Ačiū, velniai rautų. O, ačiū tau, Ligotasis Berniuk, Simonai.

— Supistas numeris. Viskas supistai supista! dejuoja jis plonu, beviltišku verkšlenančiu balsu. Jis priminė pervažiuotą šunį, laukiantį, kad koks nors šiknius ištrauktų jį iš šios nelaimės.

Matis ir Bulvė pasikelia ir eina į miegamąjį. Vilkdamasis paskui Ligotąjį, nuseku iš paskos. Pajuntu kambaryje mirtį dar prieš tai, kai pamatau vaiką. Tai gulėjo veidu žemyn savo lovelėje. Tai — ne, ji buvo šalta ir negyva, su mėlynais ratilais aplink akis. Man nereikėjo jos paliesti, kad įsitikinčiau. Tiesiog guli čia lyg išmesta maža lėlė kažkokio vaiko drabužių spintos dugne. Tokia mažytė. Tokia supistai maža. Mažoji Don. Supistai liūdna.

— Mažoji Don... negaliu tuo patikėti. Visi mes sušiktai mirtingi... purtydamas galvą sako Matis.

— Tai supistai sunku... ee, taip sakant, šūdas... Bulvė nuleidžia smakrą ant krūtinės ir lėtai iškvepia orą.

Mačio galva vis dar purtosi. Jis atrodo taip, lyg tuoj suzmektų.

— Aš tuojau pat nešdinuosi velniop, žmogau. Negaliu to ištverti.

— Atsipisk, Mati! Joks šiknius dabar nepasišalins! rėkia Ligotasis.

— Nurimk, žmogau. Nusiramink, sako Bulvė, tai skamba beprasmiškai.

— Čia yra paslėpta supistų narkotikų. Gatvės jau kelios savaitės pilnos šmižinėjančių Narkotikų skyriaus agentų. Mus dabar galima supistai apkaltinti, mes visi įmerksime savo sušiktas uodegas. Čia visur apstu supistų policijos benkartų, mėgindamas suimti save į rankas sako Ligotasis. Mintys apie policijos įsikišimą visuomet sutelkdavo protą. Narkotikų atžvilgiu mes buvome klasikiniai liberalai, nusiteikę aistringai prieštarauti bet kokiam įsikišimui.

— Taaip, bet gal mums reikėtų išsimėžti iš čia. Lesli galėtų iškviesti greitąją arba policiją, kai tik apsitvarkysime ir išsimėšime iš čia. Aš vis dar pritariau Mačiui.

— Ei... gal mums derėtų pasilikti su Les, taip sakant. Kaip bičiuliams ir panašiai. Ką? pasiūlo Bulvė. Šitoks solidarumas šiomis aplinkybėmis atrodo šiek tiek fantastiškas. Matis vėl papurto galvą. Jis ką tik atpylė šešis mėnesius Sautone. Jeigu jam tektų dar kartą, jis tiesiog užsikruštų. Bet lauke visur šmižinėja farai. Bent jau taip atrodė. Ligotojo vaizduotė paveikė mane labiau nei Bulvės maldavimas pasilikti visiems kartu. Tiesiog negalima buvo įsivaizduoti, kad mes išpilsime visus savo narkotikus į unitazą. Jau geriau tegu mane pričiumpa.

— Kaip man visa tai atrodo, tarė Matis, tai yra Lesli vaikis, teisingai? Galimas daiktas, kad, jei ji būtų gerai prižiūrėjusi, jis nebūtų miręs. Kuo mes čia dėti?

Ligotasis pradeda skrupulingai viską svarstyti.

— Šlykštu sakyti, bet Matis teisus, pasakiau. Pradedu tikrai smarkiai kankintis. Aš noriu tiktai susileisti ir atsipisti nuo visko.