Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Jis smogia kumščiu jai į veidą. Iš burnos pliūpteli kraujas.

— Trenk dar kartą, tu supistas didvyri. Pirmyn!

Jis trenkia. Ji sudejuoja, po to pradeda raudoti ir užsidengia veidą rankomis. Jis sėdi už kelių colių nuo jos spoksodamas į ją blizgančiomis akimis, atvėpęs žandikaulį.

— Meilužių kivirčas, sugavęs mano žvilgsnį nusišypso garbiniuotaplaukis. Aš taip pat nusišypsau. Pats nežinau kodėl. Atrodo, kad man tiesiog reikia draugų. Aš niekuomet to nesakau jokiam šikniui, bet žinau, kad turiu problemų su gėralais. Kai turite tokią bėdą, jūsų bičiuliai stengiasi nesipainioti jums po kojų, nebent patys turėtų panašių bėdų su gėralais.

Žvilgteliu į barmeną, senstelėjusį vyruką su žilais plaukais ir ūsais. Jis papurto galvą ir kažką negirdimai suvapa.

Nusinešu atgal alaus pintas. Niekad niekad nesuduok mergiotei, dažnai man sakydavo mano tėvas. Tas, kuris taip daro, yra padugnių padugnė, sūnau, sakė jis. Tam šikniui, kuris daužė merginą, tinka šis apibūdinimas. Juodais riebaluotais plaukais, balto siauro veido ir juodais ūsais. Mažas šeškasnukis pislius.

Aš nenoriu čia būti. Užsukau tik išlenkti taurelę. Tik porą bokalų, pažadėjau Tomiui, kad prikalbinčiau jį eiti kartu. Turėjau kontroliuoti gėrimą. Tik pintos tūrio gėrimai, jokių stikliukų. Bet šitokie dalykai žadino norą išgerti šiek tiek viskio. Kerol išvyko pas savo Ma. Atgal negrįšiu, pasakė ji. Aš užėjau tik vienos pintos, bet galėčiau ir nusitašyti.

Kai aš atsisėdau, Tomis sunkiai kvėpavo ir atrodė įsitempęs.

— Žinai, ką tau pasakysiu, Nukainotasis... grieždamas dantimis sako jis.

Merginos akis smarkiai išpurtus ir užmerkta. Žandikaulis visas ištinęs, o burna vis dar kraujuoja. Ji buvo liesa ir, atrodė, subyrės į gabalus, jei jis dar kartą jai trenks.

Vis dėlto ji ir toliau varo savo.

— Toks tavo atsakymas. Tavo atsakymas visada šitoks, tarp kūkčiojimų meta ji kaltinimą, pykdama ir kartu gailėdama savęs.

— Užsičiaupk! Aš tau sakau! Užsičiaupk, po galais! Jis kone duso iš pykčio.

— O ką tu padarysi?

— Tu supista... Atrodo, kad jis pasiryžęs vėl trenkti jai.

— Pakaks, drauguži. Liaukis. Tu nesivaldai, sako tam vaikinui Tomis.

— Ne tavo supistas reikalas! Nesikišk! Tas vaikinas dūrė pirštu Tomio pusėn.

— Nagi pakaks. Apsiraminkite! šaukia barmenas. Garbiniuotaplaukis šiknius šypsosi, o pora berniokų su strėlytėmis atsisuka pasižiūrėti.

— Aš padarysiu taip, kad tai būtų mano supistas reikalas. Ką tu, pisliau, padarysi? A? Tomis pasilenkia į priekį.

— Po galais, Tomi. Apsiramink, žmogau. Aš beveik nuoširdžiai sugriebiu jį už rankos, galvodamas apie barmeną. Staigiu judesiu jis išsilaisvina.

— Nori gauti į dantis? sako tas berniokas.

— Manai, kad aš ruošiuosi čia tiesiog sėdėti ir leisti tau skėtriotis? Supistas kietuolis! Eime laukan, šikniau. Ei-meeeeee! Kiek įmanoma užgauliau sako Tomis.

Tas berniokas pradeda dėti į kelnes. Teisingai daro. Tomis yra gana kietas šiknius.

— Ne tavo reikalas, ne taip žvaliai sako jis.

Tuomet ta moteris pradeda rėkti ant Tomio.

— Tai mano vyras! Tu kalbi su manuoju supistu vyriškiu! Tomis yra per daug apstulbęs, kad ją sustabdytų, kai ji pasilenkia ir suleidžia nagus jam į veidą.

Viskas įvyko po to. Tomis atsistojo ir trenkė tam berniokui į dantis, šis vyrukas nusirito nuo suolo ant grindų. Aš pašokau ir nulėkiau tiesiai prie garbiniuotaplaukio šikniaus prie baro. Vožtelėjau jam į žiaunas, nutvėriau ir laikiau jo supistas garbanas, nulenkiau jo galvą žemyn ir porą kartų spyriau koja į veidą.

Manau, kad vieną smūgį jis rankomis atrėmė, ir abejoju, ar kitas smūgis padarė tam šikniui kokios žalos, nes avėjau sportbačius. Jis sumosuoja rankomis, išsivaduodamas iš mano gniaužtų. Tuomet atsitraukia, veidas spindi raudoniu ir nuostaba. Pamaniau, kad tas šiknius dabar mane sutvarkys, jis lengvai galėtų tai padaryti, bet jis tik išsitiesia ir išskečia rankas.

— Kas per supistas reikalas?

— Ar tai tau atrodo didelis pokštas, a? sakau aš.

— Apie ką tu kalbi? tas šiknius atrodo nuoširdžiai apstulbęs.

— Aš paskambinsiu policijai! Dinkite iš čia, arba aš paskambinsiu policijai! sako barmenas, dėl įspūdžio pakeldamas ragelį.

— Nagi, daugiau jokių čia riaušių, berniukai, grasinamai sako didelis, storas šiknius iš strėlininkų būrio. Jis vis dar laiko rankose strėlytes.

— Aš su tuo neturiu nieko bendra, bičiuli, sako man garbiniuotaplaukis šiknius.

— Gal aš, taip sakant, neteisingai supratau, sakau jam.

Moteris ir jos vyriškis, tie patys, dėl kurių kaltės įvyko visas šis supistas nesusipratimas, inkščia prie durų, atseit mes tik užšokome ramiai išgerti.

— Supisti kekšės vaikai. Tai mano vyriškis, šaukia ji mums, ir jie išeina.

Pajutau, kaip Tomis uždėjo man ant peties ranką.

— Eime, Nukainotasis. Dingstam iš čia.

Storasis šiknius iš strėlininkų būrio, — jis apsivilkęs raudonus marškinėlius su alinės pavadinimu, taikinio atvaizdu ir užrašui po juo, — vis dar turi daug ką pasakyti.

— Neateidinėkite čia ir nekelkite triukšmo, bičiuliai. Tai ne jūsų teritorija. Esu matęs jūsų veidus. Jūs esate to rudagalvio šikniaus Viljamsonų vaikio, to su arklio uodega, draugužiai. Tie šikniai yra supistos narkotikais prekiaujančios padugnės. Mes nepageidaujame čia tų supistų šiukšlių.

— Mes neturime nieko bendra su supistais narkotikais, bičiuli, sako Tomis.

— Taaip. Tik ne šioje supistoje alinėje, tęsia storasis šiknius.

— Liaukis, Stiu. Tai ne šio bernioko kaltė. Tai tas šiknius Alanas Ventersas ir jo paukštytė. Jie labiau įklimpę į narkotikus nei bet kuris kitas šiknius šiose vietose. Tu juk žinai, pasakė tas kitas puikiaplaukis vaikinas.

— Šiuos ginčus jie turėtų spręsti namie, o ne alinėje, sako kitas vaikinas.

— Šeimos ginčas. Štai kas tai yra. Neturėtumėte trikdyti žmonių, kurie užėjo tiesiog išgerti, sutinka Puikiaplaukis.

Blogiausia laukia išėjus. Aš dedu į kelnes, kad mus gali persekioti. Stengiuosi žingsniuoti sparčiau, o Tomis tuo metu traukia atgal.

— Nagi sumažink greitį, sako jis.

— Atsipisk. Dingstam iš čia.

Mes leidžiamės keliu žemyn. Aš vis dairausi atgal, bet joks šiknius neišėjo iš alinės. Priekyje pamatome tą puspročių porelę.

— Noriu truputį šnektelti su tuo šikniumi, sako Tomis, pasirengęs juos pasivyti. Aš pastebiu atvažiuojantį autobusą. Dvidešimt antras. Mūsiškis.

— Spjauk į tai, Tomi. Štai autobusas. Eime. Mes bėgame iki stotelės ir įlipame į autobusą. Mudu užlipame laiptais į patį galą, nors važiuosime tiktai kelias stoteles.

— Kaip mano veidas? klausia Tomis, kai susėdame.

— Toks pat kaip visada. Supistas jovalas. Ta paukštytė jį pataisė, sakau aš.

Jis spokso į savo atvaizdą autobuso lange.

— Supista kekšė, keikiasi jis.

— Pora supistų kekšių, sakau aš.

Tai buvo didelis pliusas Tomiui, kad jis trenkė tam berniokui, taip sakant, o ne paukštytei, nors kirto jam būtent ji. Esu padaręs daugybę dalykų savo gyvenime, kuriais nesididžiuoju, bet niekada nesmogiau paukštytei. Ką sako Kerol, — šūdas. Ji sako, kad aš vartojau prieš ją prievartą, bet aš niekuomet jai nesudaviau. Aš tik laikiau ją, kad mudu galėtume pasikalbėti. Ji sako, kad laikymas prievarta yra kaip ir sudavimas, kad tai vis tiek smurtas prieš ją. Aš taip nemanau. Viskas, ko troškau, tai suturėti ją, pasikalbėti.

Kai viską papasakojau Rentsui, jis pasakė, kad Kerol buvo teisi. Pasakiau, kad ji turėjo teisę ateiti ir išeiti kada tik panorės. Bet tai mėšlas. Viskas, ko aš norėjau, tai pasikalbėti. Franko su manimi sutiko. Daug kas priklauso nuo santykių, sakėme mes Rentsui.