Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Vykstu pas savo motiną ištraukti trupučio pinigų koncertui. Man reikia pinigų traukinio bilietui, taip pat gėralams bei narkotikams. Mano narkotikas — amfetaminas, jis gerai dera su gėrimais, o aš visuomet mėgau išgerti. Tomis — tikras amfetamino išsigimėlis.

Ma atskaito man paskaitą apie narkotikų pavojingumą, atveria man, kokį didelį nusivylimą aš sukėliau jai ir tėčiui, kuris, nors ir nekalba daug, iš tikro manimi labai rūpinasi. Vėliau, parėjęs iš darbo, šis, kol mama buvo užlipusi į viršų, pasakė, jog ji gal daug ir nekalba, bet tikrai yra dėl manęs susirūpinusi. Atvirai kalbant, sako jis man, manimi jis smarkiai nusivylęs. Jis tikisi, kad aš nevartoju narkotikų, atidžiai stebi mano veidą, lyg galėtų iš to nuspėti. Juokinga, pažįstu narkomanų, narkotikais apsisvaiginusių ir amfetaminą vartojančių iškrypėlių, bet patys didžiausi supisti narkomanai, kokius pažįstu, tai girtuokliai, tokie kaip Sekas. Tas Rebas Maklalinas, Nukainotasis. Jis supistai išsikvėpęs, žmogau.

Aš išgaunu pinigų ir susitinku su Miču pas Hebsą. Mičas vis dar susitikinėja su ta mergaite Džeile. Bet visiškai aišku, kad jam neleidžiama jos apžergti. Pasiklausęs jo dešimt minučių, gali aiškiai viską perskaityti tarp eilučių. Jis yra tikrai įkaušęs, todėl ištraukiu iš jo šiek tiek grynųjų. Įveikiame keturias pintas stipraus alaus ir sėdame į traukinį. Pakeliui į Glazgą aš patvarkau keturias Export skardines ir dvi dozes amfetamino. Sammy Dow’s išgeriame po porą, po to iki Linco važiuojame taksi. Dar po dviejų o gal ir trijų pintų, bei po dar vienos dozės amfetamino išvietėje, mes uždainavome popuri iš Igio dainų ir nusigavome į „Saracėno Galvą“ Gelougeite, priešais Baroulendą. Mudu gėrėme kažkokius sidro ir vyno mišinius, lyg pašėlę griebdamiesi sūraus amfetamino sidabrinėje folijoje.

Kai išėjau iš alinės, galėjau įžiūrėti tiktai prigesusį neoninį ženklą. Čia tikrai supistai šalta, aš tavęs nemaustau, žmogau, mes pajudame šviesos pusėn ir įeiname į šokių salę. Einame tiesiai prie baro. Mes dar išgeriame, nors girdime, kad įgis pradėjo savo programą. Aš nusiplėšiu marškinėlius. Mičas išrikiuoja šiek tiek Morningsaido amfetamino bei kokaino ant plastikinio stalo paviršiaus.

Po to kažkas pasikeičia. Jis kažką pasako apie pinigus, aš gerai neišgirstu, bet pajuntu jo pagiežą. Mes karštai, nerišliai susiginčijome, pasikumščiavome, neprisimenu, kuris iš mūsų smogė pirmas. Mudu iš tikro negalime rimtai vienas kito sužaloti ar pajausti jėgos savo kumščiuose bei kūnuose. Per daug išsikvėpę.

Žinok, aš užsivedžiau tuomet, kai pamačiau kraują, plūstantį man iš nosies ant nuogos krūtinės ir ant stalo. Sugriebiau Mičą už plaukų ir mėginau suknežinti jo galvą į sieną, bet mano rankos buvo per daug sustingusios ir sunkios. Kažkas mane atitraukia ir išmeta mus iš baro į gatvę. Aš pasikeliu, dainuodamas slenku į tą pusę, iš kurios sklido muzika, įeinu į pilną prakaituotų kūnų salę, stumdydamas ir grūsdamasis artyn scenos.

Vienas vyrukas trenkia man į galvą, bet aš išsisuku, net nesustodamas išsiaiškinti, kas buvo mano užpuolikas, vis dar grūduosi į priekį. Šokinėju prie scenos krašto, tiesiog už kelių pėdų nuo To Žmogaus. Jie groja Neori Forest. Kažkas, be kita ko, pliaukšteli man į nugarą sakydamas: — Tu esi beprotis, žmogau. Aš dainuoju, raitydamasis, šokinėdamas toje tirštoje masėje.

Igis Popas žiūri tiesiai į mane, kai dainuoja eilutę: „Amerika vartoja narkotikus psichinei savigynai“, tik jis pakeičia „Amerika“ į „Škotija“, ir vienu vieninteliu sakiniu apibrėžia mane tiksliau, nei visi kiti kada nors buvo tai padarę...

Aš liaujuosi šokęs Šv. Vito šokį ir išgąstingai apstulbęs stoviu žiūrėdamas į jį. Jo žvilgsnis nukrypo į kažką kitą. Stiklo taurė

Visa bėda su Begbiu... ką gi, su Begbiu yra daug bėdų. Labiausiai mane jaudino tai, jog bendraudamas su juo negalėjai iš tikro atsipalaiduoti, ypač jei jis turėjo ką išgerti. Visuomet jutau, kad dėl menkiausio jo požiūrio į tave pasikeitimo iš artimo bičiulio lengvai galėjai virsti persekiojama auka. Visa gudrybė buvo sugebėjimas pataikauti tam krušliui, per daug aiškiai nepasirodant šliaužiojančiu šmikiu.

Nepaisant griežtai apibrėžtų ribų, pasitaikydavo ir atvirų akibrokštų. Šios ribos pašaliniams buvo nematomos, bet intuityviai jas jusdavai. Taisyklės nuolat kito priklausomai nuo to šikniaus nuotaikos. Draugystė su Begbiu buvo idealus pasiruošimas užmegzti santykius su moterimi. Tai išmokė jautrumo, rūpinimosi kitu. Kai būdavau su mergiote, mano elgesys paprastai būdavo lygiai toks pat taktiškai atlaidus. Žinoma, kurį laiką.

Begbis ir aš buvome pakviesti į Gibo dvidešimt pirmąjį gimtadienį. Tai buvo kviestinis repondez s’il vous plait , su partneriais. Aš pasikviečiau Hazelę, o Begbis pasiėmė savo paukštytę, Džunę. Džunė buvo nėščia, bet stengėsi to neparodyti. Begbiui pasiūlius mes susitikome alinėje Rouz gatvėje. Tik subinės, onanistai ir turistai gerai jaučiasi Rouz gatvėje.

Hazelės ir mano santykiai buvo keisti. Mes susitikinėjome su pertraukomis jau apie ketverius metus, — taigi šiek tiek perpratome vienas kitą, todėl, kai aš vartodavau, ji tiesiog išnykdavo. Hazelė trinasi aplink mane todėl, kad ji tokia pat išdulkinta kaip ir aš, bet užuot su tuo kaip nors susitvarkiusi, ji tiesiog tai neigia. Seksas su ja buvo tik priemonė nevartoti narkotikų. Hazelė ir aš retai atsiduodavome seksui. Taip buvo dėl to, kad aš paprastai būdavau per daug apspangęs nuo narkotikų, kad mane būtų galima dėl to trikdyti, o ji buvo frigidiška. Pasak žmonių, frigidiškų moterų nėra, o yra tik negrabūs vyrai. Iš dalies tai tiesa, o aš būčiau paskutinis šiknius šiame pasaulyje, jeigu stengčiausi šioje srityje pasirodyti, labai kietas — mano klaikūs žaizdų pėdsakai nuo narkotikų vartojimo kalba patys už save.

Reikalas tas, kad Hazelę, kai ji buvo dar maža mergaitė, išdulkino tėvas. Ji vieną kartą man tai papasakojo, kai iš tikro negalėjo susijaudinti. Iš manęs nebuvo daug naudos, nes aš lygiai taip pat negalėjau susijaudinti. Kai vėliau mėginau ją prakalbinti, ji nesileido į kalbas. Kiekvienas kartas būdavo košmariškas. Mudviejų seksualinis gyvenimas visada toks buvo. Po amžius trukusių atsikalbinėjimų ji galų gale leidosi išdulkinama. Kol aš dariau tai, ką turėjau daryti, ji, sugriebusi čiužinį ir grieždama dantimis, gulėjo visa įsitempusi. Pagaliau mes liovėmės. Tai buvo lyg miegojimas su banglente. Jokios glamonės nebūtų sujaudinusios Hazelės. Mano pastangos privertė ją tik dar labiau įsitempti, beveik fiziškai susirgti. Tikiuosi, kad kurią nors dieną ji sutiks ką nors, kas sugebės ją sujaudinti. Kad ir kaip ten būtų, mudu su Hazele buvome sudarę savotišką sąjungą. Mudu kartu rodydavomės viešumoje, kad pademonstruotume išorinį savo normalumą, tik šitaip iš tikro galima apibūdinti mūsų santykius. Tai buvo puikus jos frigidiškumo ir mano narkotikų sukeltos impotencijos maskavimas. Mano Ma ir tėvas tirpo dėl Hazelės, — matė ją kaip būsimą marčią. Jei tik jie būtų žinoję. Kad ir kaip ten būtų, paskambinau Kazelei, norėdamas ši vakarą pasiimti ją su savimi; du nuopisos kartu.

Begbis, Valkata, lakė dar prieš mums susitinkant. Su eilute jis atrodė apskuręs ir grėsmingas, kaip ir visi girtuokliai, indiškasis rašalas — tatuiruotės — ant jo kaklo bei rankų lindo iš už apykaklės ir rankogalių. Esu tikras, kad Valkatos tatuiruotės pačios išlindo į šviesą pasipiktinusios, jog jas paslėpė.

— Kaip laikosi supistas Nuomojamas Berniukas! garsiai išrėžė jis. Padorumas niekada nebuvo to šikniaus stiprioji savybė. — Kaip sekasi, lėlyte? sako jis Hazelei. — Atrodai supistai puikiai. Matai šitą šiknių? Jis parodo į mane. — Stilius, mįslingai sako jis. Po to plėtoja mintį toliau. — Tai niekam tikęs kekšės vaikas, bet turi skonį. Galvotas vyras. Klasiškas vyras. Beveik toks kaip aš.