Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Begbis visuomet išgalvodavo savo draugams įsivaizduojamų privalumų, o vėliau begėdiškai juos priskirdavo sau.

Hazelė ir Džunė, kurios iš tikro gerai viena kitos nepažįsta, išmintingai užmezgė pašnekesį, palikdamos mane vieną su Valkata, Generolu Franko. Aš suvokiau, kad jau seniai negėriau su Begbiu vienas, be kitų bičiulių, kurie retkarčiais suteikdavo atokvėpį. Vienam su juo buvo sunku.

Kad patrauktų mano dėmesį, Begbis trinkteli alkūne man į šonkaulius su tokiu žiaurumu, jog tai būtų galima palaikyti užpuolimu, jei vyktų ne tarp dviejų bendrų. Jis pradeda man pasakoti apie kažkokį bergždžią ir nuožmų video, kurį matė. Valkata užsispyrė pavaizduoti visą tą supistą reikalą ant manęs: karatė smūgius, smaugimus, puolimus ir t. t. Jo pasakojimas trunka dvigubai ilgiau nei pats filmas. Ryte ant mano kūno pasirodys kelios mėlynės, o dar net nespėjau išgerti.

Mes geriame baro balkone, o mūsų dėmesį patraukia į barą apačioje sugužantis būrys prietrankų. Įžūliai ir grėsmingai jie su triukšmu suvirsta į vidų.

Nekenčiu tokių šiknių. Tokių šiknių kaip Begbis. Šiknių, kurie pasiryžę sudaužyti beisbolo lazda kiekvieną pislių, kuris yra kitoks: pakistaniečius, pėdus ar ką tik nori. Supistas ydingumas ydingoje šalyje. Neteisinga keikti anglus už tai, kad mus kolonizavo. Aš nejaučiu neapykantos anglams. Jie paprasčiausi onanistai. Mus kolonizavo onanistai. Mes net negebam susirasti padorios, gyvybingos, sveikos kultūros, kuri mus kolonizuotų. Ne.

Mus valdo nevaisingi šikniai. Kuo jie mus paverčia? Žemiausiais iš supistai žemiausiųjų, pasaulio padugnėmis. Labiausiai apgailėtinomis, vergiškomis, skurdžiomis, graudžiomis atmatomis, kokios tik kada buvo šikimu sukurtos. Nejaučiu anglams neapykantos. Jie tiesiog užlipo ant tokio mėšlo, koks jiems pasitaikė. Aš nekenčiu škotų.

Begbis prakalbo apie Džuliją Metjuson, kurios jis seniai negalėjo pakęsti. Džulija visada jo nekentė. O aš mėgau Džuliją, gal net dėl šios priežasties. Ji tikrai buvo šauni ponterė. Turėdama ŽIV ji pasigimdė vaikį, bet šis buvo visiškai švarus, supista laimė. Ligoninė išsiuntė Džuliją su kūdikiu greitosios pagalbos mašina namo, lydimą dviejų vyrukų, apsivilkusių kažkuo panašiu į aprangą, saugančią nuo radioaktyvumo, — šalmai ir visa kita. Tai atsitiko dar 1985 metais. Sukėlė nuspėjamą efektą. Kaimynai visa tai matė, išsigando ir išrūkė ją iš to namo. Kai tik esi pažymėtas ŽIV, lauk, kad būsi išdulkintas. Ypač greitai pasklinda kalbos apie merginą. Akibrokštas po akibrokšto. Galų galėją ištiko nervinis priepuolis ir ji, turėdama smarkiai pažeistą imuninę sistemą, lengvai tapo AIDS auka.

Džulija mirė per paskutines Kalėdas. Aš taip ir nenuėjau į laidotuves. Išsekęs gulėjau savo paties vėmaluose ant čiužinio Bulvės bute ir negalėjau pajudėti. Tikrų tikriausia gėda, nes Džulija ir aš buvome geri draugai. Mes niekuomet nesidulkinome ar panašiai. Abu manėme, kad tai per daug viską pakeistų, kaip būna vyro ir moters santykiuose. Seksas paprastai paverčia santykius tikrai rimtais arba juos sunaikina. Po pasidulkinimo gali eiti į priekį ar trauktis atgal, bet išsaugoti status quo yra sudėtinga. Džulija atrodė tikrai graži, kai pradėjo vartoti heroiną. Taip būna daugeliui merginų. Atrodo, kad tai išvaduoja geriausia, ką jos turi. Tačiau gaudamas visada turi atiduoti.

Begbio epitafija Džulijai: — Supistai apmaudus geros skylės praradimas.

Nugaliu pagundą pasakyti jam, koks supistas sidabrinės kulkos praradimas būtų jis pats. Stengiuosi neparodyti savo pykčio; tai nieko neduotų, gal tik prakirstą mano lūpą. Nulipu laiptais žemyn paimti dar vieną gėrimų porciją.

Prie baro, stumdydami vieni kitus ir visus aplinkinius pislius, stovi tie subingalviai latrai. Laukimas, kol teiksis aptarnaut, virsta tikru košmaru. Randų raizginiu ir tušo mozaikomis išsigražinęs šiknius klykia: — DVIGUBĄ DEGTINĖS SU KOKA! DVIGUBĄ SUPISTOS DEGTINĖS SU KOKA TU, ŠIKNIAU! sunerimusiems barmenams. Sutelkiu dėmesį į viskį lentynose, iš visų jėgų stengdamasis išvengti šio pusgalvio žvilgsnio. Toks jausmas, lyg mano akys gyventų savo pačių gyvenimą, nesąmoningai nusisukdamos į šoną. Mano veidas parausta ir trūkčioja, lyg nujaustų kumštį ar butelį. Šie šikniai yra supistai nesveiki, aukščiausios rūšies bepročiai.

Aš nunešu gėrimus: iš pradžių taureles moterims, po to pintas.

Tuomet tai ir atsitinka.

Aš viso labo tik padėjau priešais Begbį pintą Export alaus. Jis nugeria vieną supistą gurkšnį; po to nerūpestingai atgalia ranka išmeta tuščią, anksčiau ištuštintą alaus bokalą tiesiai pro balkoną. Tai vienas iš tų sunkių, rantytų bokalų su rankenėle, akies krašteliu pastebiu jį besivartaliojantį ore. Aš pasižiūriu į besišypsantį Begbį, o sutrikę Hazelės ir Džunės veidai atspindi mano paties nepaprastą susirūpinimą.

Vienas latras sukniumba ant kelių, kai bokalas sudūžta į jo galvą, atverdamas žaizdą. To vyrioko draugužiai sustoja karingomis pozomis, o vienas iš jų prišoka prie gretimo stalelio ir užsipuola niekuo dėtą šiknių. Kitas trinkteli kažkokį trizniuką, nešantį padėklą su gėrimais.

Begbis, pašokęs ant kojų, skuba laiptais žemyn. Jis atsiduria pačiame salės viduryje.

— BERNIUKAMS SUPISTAI TRINKTELĖJO BOKALU! JOKS ŠIKNIUS IŠ ČIA NEIŠEIS, KOL AŠ NEIŠSIAIŠKINSIU, KAS SVIEDĖ TĄ SUPISTĄ BOKALĄ!

Jis loja įsakymus niekuo dėtoms porelėms, šaukdamas duoda nurodymus baro tarnautojams. Reikalas tas, kad nusitašėliai šikniai priima tai už gryną pinigą.

— Viskas gerai, bičiuli. Mes su tuo susitvarkysim! sako Dvigubą Degtinės su Koka.

Aš negirdžiu, ką sako Begbis, bet tai, atrodo, padaro įspūdį tam Dvigubą Degtinės. Tuomet Valkata nueina prie barmeno: — TU! PASKAMBINK SUPISTAI POLICIJAI!

— NEE! NEE! JOKIOS POLICIJOS! rėkia vienas iš prisisiurbusių psichų. Apie šiuos šiknius policijoje aiškiai yra rankos ilgumo nusižengimų sąrašas. Vargšas šiknius prie baro, nežinodamas, ką daryti, deda į kelnes.

Begbis stovi išsitiesęs, įtempęs kaklo raumenis. Jo žvilgsnis nuslysta per visą barą iki pat balkono.

— AR KAS NORS KĄ NORS MATĖ? AR JŪS, ŠIKNIAI, KĄ NORS MATĖTE? rėkia jis grupelei apsitriedusių vaikinų, Prekybos mokyklos mokinukų, Miureifildo šiknių.

— Ne... drebančiu balsu tarė vienas vaikinas.

Liepęs Hazei ir Džunei niekur neiti iš baro balkono, aš nusileidau žemyn. Begbis, lyg detektyvas psichopatas iš Agatos Kristi kas gi tai vis dėl to padarė, kryžmiškai tardė kiekvieną šiknių. Jis tuoj susimaus; supistai akivaizdu. Aš esu čia apačioje, prispaudęs supistą baro rankšluostį prie prakirstos latro galvos, mėgindamas sustabdyti kraujavimą. Tas šiknius tiesiog riaumoja ant manęs, o aš nesuprantu, ar jis taip rodo dėkingumą, ar pasirengęs sutraiškyti man kiaušius, bet aš vis tiek laikau.

Vienas storas šiknius iš psichų kompanijos prieina prie tos kitos vaikinų grupelės prie baro ir smogia vienam iš jų į galvą. Visa ta šutvė sukyla. Merginos klykia, vaikinai svaido grasinimus, stumdosi ir kumščiuojasi, kol orą sudrebina dūžtančio stiklo garsai.

To bernioko balti marškiniai permirkę krauju, kai aš braunuosi pro kažkokius kūnus laiptais aukštyn pas Hazelę ir Džunę. Kažkoks šiknius trenkia iš pasalų man į veidą. Akies krašteliu spėjau pastebėti ir laiku išsisukau, todėl man nekliuvo visa jėga. Aš apsisukau aplink, o tas kekšius kalbėjo: — Eikš, kietuoli. Eikš.

— Išdulkinčiau tave, terliau, purtydamas galvą iškošiu aš. Tas kekšius pasiryžęs pulti, bet draugužis sugriebia jo ranką, tai gerai, nes aš nepasiruošęs su juo muštis. Šitas šiknius atrodo gana tvarkingai, panašu, kad jis sugebėtų vožtelėti iš visų jėgų.