Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Tu esi suskretęs gašlus šiknius, Franko! pasakė Garis.

Begbis paslepia savo bumbulą, užsisega, tuomet sugriebia saują samanų bei žemės ir sugrūda tai Gariui į veidą.

Aš vos nenusibaigiu, kai Garis pasiunta: pakyla ir spiria į Begbio sportbačio padą. Po to sunkiai šnopuodamas audringai pasišalina. Pagalvoju, kad ši istorija iš tikro yra labiau apie Begbį nei apie Lizi, nors būtent jos narsus iššūkis Skarmalei ir padėjo jai atsirasti.

Kad ir kaip ten buvo, kai Tomis prieš porą metų susidėjo su Lizi, daugelis šiknių pagalvojo: Laimingas supistas šiknius. Net Ligotasis niekada nėra išdulkinęs Lizi.

Neįtikėtina, bet Tomis vis dar neužsiminė apie heroiną. Nors mano įrankiai voliojasi visame bute ir jis tikrai gali suprasti, kad esu gerokai užbombintas. Paprastai tokiais atvejais Tomis negrabiai mėgdžioja mano senutę: tu žudai save-liaukis-tu gali nugyventi savo gyvenimą be šių šiukšlių, ir kitokį mėšlą.

Dabar jis sako: — Ką šitai tau duoda, Markai? Jo balse girdėti nuoširdus smalsumas.

Aš gūžteliu pečiais. Nenoriu apie tai kalbėti. Tie šikniai, turintys Karaliaus Edžio ir Sičio mokslinius laipsnius, su manimi kalbėdamiesi visą šį mėšlą jau apsvarstė. Tai buvo padaryta supistai gerai. Bet Tomis užsispyręs.

— Pasakyk man, Markai. Aš noriu žinoti.

Bet, kai geriau pagalvoji, gal draugai, kurie yra perėję su tavim ugnį ir vandenį, ypač ugnį, nusipelno bent jau mėginimo visa tai paaiškinti, jei jau pasitarimų-apmąstymų policija jį išpešė. Aš pradedu pliaukšti. Kalbėdamas apie tai jaučiuosi stebėtinai gerai, ramiai ir drąsiai.

— Aš tikrai nežinau, Tomai, tiesiog nežinau. Tiesiog pamatai viską daug realiau. Gyvenimas nuobodus ir tuščias. Mes pradedame gyventi su didelėmis viltimis, o po to užkemšame jas butelyje. Suvokiame, kad mirsime taip ir nesuradę atsakymo į tikrai reikšmingus klausimus. Mes išplėtojam visokias nuobodžias idėjas, kurios viso labo tik kitaip interpretuoja gyvenimo tikrovę, iš tikro nepraplėsdamos mūsų supratimo apie reikšmingus dalykus, tikrus dalykus. Tiesiog nugyvename trumpą, kupiną nusivylimo gyvenimą, o paskui mirštame. Mes pripildome savo gyvenimą mėšlo, tokių dalykų kaip karjera ir tarpusavio santykiai, kad apgaudinėdami patys save Įsiteigtume, jog ne viskas yra tikrai beprasmiška. Heroinas yra sąžiningas narkotikas, nes padeda nusikratyti tokio savęs apgaudinėjimo. Įsikalęs heroino, kai viskas gerai, pasijunti nemirtingas. Kai jautiesi blogai, jis sustiprina tą visą mėšlą. Tai vienintelis sąžiningas narkotikas. Jis nekeičia tavo sąmonės, o tik išjudina ir suteikia gerovės jausmą. Po šito pamatai pasaulį tokį skurdų, koks jis iš tikro yra, ir savęs jau negali nuskausminti.

— Šūdas, sako Tomis. Tada: — Tikras šūdas. Galimas daiktas, kad jis visiškai teisus. Jei jis būtų to manęs paklausęs praeitą savaitę, aš tikriausiai būčiau papasakojęs ką nors visiškai skirtinga. Jei jis paklaus šį vakarą, tai turėtų būti vėl kažkas kita. Bet šiuo metu galvoju, kad narkotinis apsvaigimas surikiuos visa, kas pasirodys įkyru ir niekinga.

Kai tik pajuntu galimybę ar suvokiu, kad turiu pasiekti tai, ko, mano manymu, užsigeidžiau — ar tai būtų mergaitė, ar butas, darbas, išsilavinimas, pinigai ir panašiai, visa tai man staiga pasirodo nuobodu, bergždžia ir nevertinga. Tai mano bėda. Bet narkotikai buvo kas kita. Jiems taip lengvai neatsuksi nugaros. Jie tavęs nepaleis. Mėginimas išspręsti narkotikų problemą yra pagrindinis iššūkis. O be to, tai supistai geras spyris.

— Tai taip pat supistai geras spyris.

Tomis žiūri į mane. — Pažiūrėsim. Išmėginkim.

— Atsipisk, Tomi.

— Tu sakai, kad tai geras spyris. Aš tikrai noriu tai išmėginti.

— Nereikia. Liaukis, Tomi, patikėk mano žodžiu. Tai, rodos, tik dar labiau padrąsina tą šiknių.

— Aš turiu šlamančiųjų. Nagi. Paruošk man dozę.

— Tomi... vardan pisliavos, žmogau...

— Aš tau sakau, na. Juk esame supisti bičiuliai, tu, šikniau. Paruošk man dozę. Aš galiu tai, velniai rautų, ištverti. Viena supista dozė man nieko bloga nepadarys. Nagi.

Aš gūžteliu pečiais ir padarau tai, ko prašo Tomis. Gerai išvalau savo įrankius, o po to paruošiu nedidelę dozę ir padedu jam susileisti.

— Tai iš tikro supistai nuostabu, Markai... tai tikri amerikietiški kalneliai, žmogau... aš supistai sklandau... tiesiog sklandau...

Jo reakcija mane gąsdina. Kai kurie šikniai yra tiesiog linkę į heroiną...

Vėliau, kai Tomis atsipeikėja ir susiruošia eiti, aš jam sakau: — Tu tai padarei, bičiuli. Šito gero yra visas rinkinys. Marihuana, LSD, amfetaminas, grybeliai, visokie raminamieji, heroinas, supistai visko daug. Išmesk visa tai iš galvos. Pasistenk, kad pirmas kartas būtų ir paskutinis.

Aš tai pasakiau todėl, kad buvau įsitikinęs, jog tas šiknius norėjo paprašyti manęs, kad duočiau jam šiek tiek su savim. Neturėjau tiek, kad galėčiau dalintis. A š niekuomet neturėjau tiek, kad galėčiau dalintis.

— Supistai teisingai, sako jis vilkdamasis savo striukę.

Kai Tomis išėjo, pajutau, kad mano gaidys niežti kaip pislius. Bet negaliu jo pakasyti. Jei pradėsiu jį draskyti, aš tą kekšės vaiką užkrėsiu. Tuomet turėčiau rimtų problemų. Tradiciniai sekmadienio pusryčiai

O mano dieve, kur, po galais, aš esu. Kur, po galais... Aš tiesiog visiškai neatpažįstu šio kambario... galvok, Deivi, galvok. Atrodo, negaliu išskirti pakankamai seilių, kad atplėščiau savo liežuvį nuo gomurio. Koks šūdas. Koks šiknius... kas per... daugiau niekad.

O ŠŪDAS... NE... prašau. Ne, supistas NE...

Prašau.

Neleiskit, kad man būtų taip atsitikę. Prašau. Tikrai ne. Tikrai taip.

Taip. Aš pabudau svetimoje lovoje svetimame kambaryje apsidergęs nuo galvos iki kojų. Primyžau į lovą. Privėmiau į lovą.

Apsišikau lovoje. Mano galva supistai gaudžia, o viduriai šlykščiai susijaukę. Lovoje tikras jovalas, visiškas supistas jovalas.

Ištraukiu paklodę, po to nuvelku pūkinės antklodės užvalkalą ir abu juos suvynioju; viduje aitrus, toksiškas kokteilis. Tai suveržta į kietą kamuolį, kuriame nesimato jokių persisunkimo požymių. Apverčiu čiužinį, kad paslėpčiau drėgną lopą, ir einu į tualetą; nusiplaunu po dušu purvą nuo krūtinės, šlaunų ir subinės. Dabar jau žinau, kur esu: Geil motinos namuose.

Supista velniava.

Geil motinos. Kaip čia patekau? Kas mane čia atvedė? Sugrįžęs atgal į kambarį pastebiu, kad mano drabužiai tvarkingai sudėti. O Kristau.

Kas, po velnių, mane nurengė?

Pasistenk atkurti įvykius. Šiandien sekmadienis. Vakar buvo šeštadienis. Hempdeno pusfinalis. Aš supistai nusitašiau prieš ir po varžybų. Mes neturėjome jokių šansų, galvojau, Hempdene niekuomet nepajėgsi įveikti kurios nors iš Senųjų firmų, miniai ir teisėjams uoliai palaikant elitinius klubus. Todėl nesukdamas sau dėl to galvos, tiesiog nusprendžiau gerai paūžti ir pasidaryti smagią dieną. Nenoriu net ir prisiminti, kokią smagią dieną pasidariau. Net neatsimenu, ar buvau pačiose rungtynėse, ar ne. Marksmano autobusu nusigavau į Diuko gatvę kartu su Leito berniukais: Tomiu, Rentsu ir jų bičiuliais. Supisti pramuštgalviai. Aš sumautai aiškiai atsimenu, kas įvyko po Rutergleno alinės prieš varžybas; paplotėlius su hašišu ir amfetaminą, LSD ir marihuaną, bet labiausiai — girtuokliavimą, butelį degtinės, kurį susipykau prieš mums susitinkant alinėje, kai laukiau autobuso, kad nusitrenkčiau į alinę...

Kada pasirodė Geil, gerai neatsimenu. Pisliava. Taigi vėl atsiguliau į lovą, be patalynės čiužinys ir antklodė atrodė šalti. Po kelių valandų į duris pasibeldė Geil. Geil ir aš susitikinėjome penkias savaites, bet dar nesimylėjome. Geil pasakė, jog ji nenori, kad mūsų santykių pradžia remtųsi fiziniu potraukiu, nes tai iš esmės lemtų ir jų ateitį. Ji tai perskaitė Cosmopolitan žurnale ir norėjo patikrinti tą teoriją. Taigi po penkių savaičių mano sėklidės buvo kaip pora arbūzų. Galimas daiktas, čia kiek juntamas šlapimo, vėmalų ir šūdo kvapas.