Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Malki, atsitrauk, po galais. Tai supistai neturi nieko bendra su šiuo bernioku, šakojo bičiulis. Aš greitai dingstu. Hazė ir Džunė leidžiasi su manimi laiptais žemyn. Malkis, mano užpuolikas, dabar daužo kažkokį kitą šiknių. Kambario viduryje pasirodė properša, ir aš nuvairavau Hazę ir Džunę pro ją durų link.

— Neužgaukit paukštyčių, bičiuliai, pasakiau aš dviems jau besiruošiantiems susipliekti vyrukams; vienas iš jų šoko ant antrojo, suteikdamas mums progą praslysti. Lauke prie baro, ant Rouz gatvės šaligatvio, Begbis ir tas kitas šiknius, tas Dvigubą Degtinės, dulkina kojomis parkritusį kažkokį vargšą kekšės vaiką. — FRENKAAAI! stingdančiu kraują balsu suriko Džunė. Hazelė traukiasi šalin, tempdama mane už rankos.

— FRANKO! GANA! šaukiu, griebdamas jį už rankos. Jis liaujasi tyrinėti savo darbą, bet nusipurto mano gniaužtų. Atsisuka pasižiūrėti į mane, — pagalvoju, kad jis ruošiasi man vožtelėti. Atrodo, lyg jis manęs nematytų, lyg neatpažintų manęs. Tuomet pradeda: — Rentsai. Joks šiknius nesikruša su manimi. Tu privalai tai supistai įsidėmėti, Rentsai. Tu privalai.

— Dėkui, bičiuli, sako tas Dvigubą Degtinės, Franko bendrininkas šiame susidorojime.

Franko nusišypso ir spiria tam šikniui į pautus. Aš, rodos, net pajutau tai.

— Aš tau parodysiu supistą dėkui, tu šikniau! tyčiojasi jis, trinktelėdamas tam Dvigubą Degtinės į veidą ir nokautuodamas jį. Balti dantys lyg kulkos išlekia iš to vaikino burnos ir pabyra už kelių pėdų ant šaligatvio plytų.

— Frenkai! Ką darai! suklykia Džunė. Mes tempiame tą šiknių nuo kelio, kai netoli pasigirsta policijos sirenos.

— Šitas šiknius, šitas šiknius ir šie supisti jo bičiuliai, tai yra tie patys šikniai, kurie prismeigė mano broli! pasipiktinęs šaukė jis. Džunė sugniuždyta nuleido akis.

Tai buvo mėšlas. Prieš kelerius metus Nidryje alinėje per muštynes buvo durta Valkatos broliui, Džo. Muštynes pradėjo jis pats, bet sužeistas buvo nesunkiai. Be to, Franko ir Džo nekentė vienas kito. Vis dėlto šis įvykis suteikė Begbiui moralinį pasiteisinimą dėl periodiškų alkoholio ir pykčio pritvinkusių karų su vietiniais gyventojais. Kada nors jis atsiims savo. Be jokių abejonių. Nenorėčiau būti šalia, kai tai atsitiks.

Hazelė ir aš atsistojome už Franko ir Džunės. Hazė norėjo išeiti.

— Jam kažkas atsitiko. Ar tu matei to vyruko galvą? Dingstam iš čia.

Staiga pradėjau jai meluoti, kad pateisinčiau Begbio elgesį. Supistai bjauru. Aš tiesiog negalėjau pakęsti jos šiurkštumo ir besiplieskiančio kivirčo. Meluoti buvo lengva, mes Begbio akivaizdoje taip ir darėme. Visa Begbio mitologija buvo pagrįsta mūsų melu vienas kitam ir patiems sau. Kaip ir mes, Begbis tikėjo tuo mėšlu. Mes nemažai nusipelnėme, kad padarytume jį tuo, kuo jis tapo.

Mitas: Begbis turi puikų humoro jausmą.

Tikrovė: Begbio humoro jausmą skatino vien tiktai kitų žmonių, paprastai jo draugų, nesėkmės, klaidos ir silpnybės.

Mitas: Begbis „kietas vyras“.

Tikrovė: Aš pats asmeniškai taip smarkiai Begbio nevertinčiau sąžiningoje kovoje be jo įprasto plieninių peilių, beisbolo lazdų, kastetų, alaus butelių šukių, užaštrintų mezgimo virbalų ir t.t. rinkinio. Aš pats ir daugelis šiknių esame per daug sušiktai ištižę, kad patikrintume šią teoriją, bet įspūdis yra toks. Tomis kartą per vieną atvirą kovą atskleidė šiokį tokį Begbio silpnumą. Gavo jis nuo Tomio smarkiai. Tomis, žinokite, šiknius kaip reikiant, o Begbis, reikia pasakyt, pasirodė geriau.

Mitas: Draugužiai Begbį mėgsta.

Tikrovė: Jie bijo jo.

Mitas: Begbis niekuomet nepakenktų kam nors iš savo draugų.

Tikrovė: Jo bičiuliai paprastai yra per daug suvaržyti, kad patikrintų šį teiginį, o tais retais atvejais, kurie jiems išpuolė, pavyko šį teiginį paneigti.

Mitas: Begbis užstoja savo draugus.

Tikrovė: Begbis išdulkina nekaltus mažus kvailus šiknius, kurie netyčia atsitrenkia į jus ar išteškia jūsų alų. Psichopatai, kurie terorizuoja Begbio bičiulius, paprastai daro tai nebaudžiami, nes numanu, kad jie artimesni Begbio draugužiai nei tie ponteriai, su kuriais jis trinasi. Jo bičiuliavimąsi su jais rodo mokyklos, kalėjimo ar atsitiktinių pažinčių tinklas, besipliekiančių tarpusavyje masonų draugija.

Kad ir kaip ten būtų, šie mitai leidžia man išsigelbėt šią naktį.

— Klausyk, Hazele, žinau, kad Franko persistengė. Tai tik dėl to, jog šie vyrukai taip patvarkė jo brolį Džo, kad jį teko jungti prie gyvybę palaikančio aparato. Begbio šeima tarsi vienas kumštis.

Begbis — lyg narkotikas, įprotis. Pačią pirmąją dieną pradinėje mokykloje mokytoja man pasakė: — Tu sėdėsi šalia Frensio Begbio. Ta pati istorija pasikartojo ir vidurinėje. Pabėgti nuo Begbio sugebėjau tik pasistengęs patekti į pažangesnę klasę. Kai Begbis buvo išvarytas ir nusiųstas į kitą mokyklą pakeliui į Polmontą, mano vaidyba liovėsi ir aš vėl buvau perkeltas į paprastą klasę. Bet jau be Begbio.

Vėliau, kai mokiausi staliaus amato, turėjau važiuoti į Telfordo koledžą laikyti egzaminų, kad gaučiau nacionalinį staliaus sertifikatą. Kafeterijoje atsisėdau užkrimsti bulvių traškučių, kai į vidų su pora kitų psichų įvirto, ką jūs sau manote, pats Begbis. Jie dalyvavo šaltkalvių rengimo programoje, skirtoje sunkiems paaugliams. Tie kursai, atrodė, buvo sukurti išmokyti juos pasigaminti aštrius metalinius ginklus, užuot juos pirkus Armijos ir laivyno parduotuvėse.

Kai mečiau darbą ir pradėjau lankyti koledžą, kad išlaikęs A lygio egzaminus galėčiau stoti į Aberdeno universitetą, beveik tikėjausi pamatyti Valkatą pirmakursių pokylyje sumalantį į faršą koki nors akiniuotą vidurinės klasės onanistą, tariamai spoksantį būtent į jį.

Jis tikrai pirmarūšis šiknius. Dėl to nekyla jokių abejonių. Bėda ta, kad jis — bičiulis ir visa kita. Ką aš galiu padaryti?

Mes paspartiname žingsnius ir nusekame paskui juos; ketvertas užsikrušusių žmonių. Nusivylimas

Prisimenu tą šiknių. Tikrai supistai prisimenu. Žinai, aš kažkada maniau, kad jis buvo supistai kietas šiknius, dar Kreige. Jis supistai trainiojosi su Kevu Stronachu ir visa ta gauja. Supisti tešliai. Nesuprask manęs klaidingai, taip sakant; aš maniau, kad tas šiknius buvo tikrai supistai smarkus. Bet aš prisimenu, vieną kartą vaikinai paklausė to šikniaus, iš kur jis supistai atvyko. Tas berniokas pasakė: — Džeiki! (toks, atrodo, buvo to šikniaus vardas), ar tu esi iš supisto Grantino, ar Roistino? Tas šiknius varo: — Grantinas yra Roistinas. Roistinas yra Grantinas. Tas kekšės vaikas po šito supistai smuko mano akyse, žinai? Bet tai buvo dar supistos mokyklos laikais, žinai? Nuo to laiko praėjo jau daug metų.

Kad ir kaip ten būtų, praeitą supistą savaitę aš buvau supistame Volyje su Tomiu ir Seku, žinai Rebą, Nukainotąjį, taip sakant? Tas šiknius, šiknius Džeikis, stambus supistas mėšlius iš Kreigo, įeina į tą barą. Jis manęs neatpažįsta. Aš prisimenu, kaip mudu su tuo šikniumi akmenimis esame sutraiškę daugybę supistų krabų į šipulius. Čia, įlankoje, žinai? Jis niekuomet manęs supistai neatpažįsta. Nors žino mane nuo Adomo laikų... šiknius.

Kad ir kaip ten būtų, to šikniaus bičiulis, tas spuoguotasnukis kietuolis, prieina su savo supistais pinigais ir užsiima eilę prie stalo. Pului, supranti? Aš jam sakau: — Dabar šito šikniaus eilė, bičiuli, rodydamas į tą spuoguotą liurbi. Tas triznius buvo užsiėmęs eilę, bet jis būtų tiesiog supistai sėdėjęs ten ir nieko nesakęs, jei aš nebūčiau, taip sakant, supistai įsiterpęs.