Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Aš buvau supistai nusiteikęs muštynėms. Jei tas šiknius būtų išėjęs į priekį, dėl to nebūtų kilę jokių problemų. Noriu pasakyti, jūs mane pažįstate, nesu toks šiknius, kuris, taip sakant, ieško supistų nesusipratimų; bet aš buvau šiknius, laikantis savo rankose supistą biliardo lazdą, ir spuoguotasis šiknius galėjo, taip sakant, panorėjęs gauti storuoju jos galu į snukį. Aišku, aš turėjau su savimi dar ir gelžgalių, ir visa kita. Tikrai. Kaip jau sakiau, aš neieškau supistų priekabių, bet jei koks nors supistai įžūlus šiknius nori pradėti, aš visuomet supistai pasiruošęs. Taigi tas dėmėtasis šiknius padeda savo supistus pinigus ir pradeda šakotis, žinai? Spuoguotasis tiesiog sėdi ir nieko supistai nesako. Aš ir toliau, žinai, stebiu kietąjį šiknių ar bent mokykloje buvusį supistai kietą šiknių. Tas šiknius neištaria nė vieno supisto žodžio. Sėdėjo užčiaupęs savo supistą burną; šiknius.

Tomis man ir sako: — Ei, Franko, ar šis berniokas neatrodo tau įžūlus? Tu žinai Tarną, jis nėra supistai drovus, tas šiknius. Jie supistai aiškiai jį girdėjo, tie šikniai; bet nieko neatsakė. Spuoguotasis ir tas vadinamasis kietas šiknius. Būtume buvę du prieš du, nes juk žinai Nukainotąjį; nesuprask manęs klaidingai, aš suprantu tą šiknių, bet jis, kai prieiname prie reikalo, supistai nulūžta. Pusę dvylikos trečiadienio vakarą jis buvo taip nusitašęs, kad vargiai begalėjo nulaikyti supistą biliardo lazdą. Taigi tai būtų buvusios supistai sąžiningos lygios muštynės. Bet tie šikniai supistai užsiraukia. Aš visiškai nevertinau supisto spuoguotasnukio, bet buvau supistai nusivylęs kietuoju šikniumi ar bent vadinamu kietuoju šikniumi, taip sakant. Jis visiškai nebuvo kietas vyras. Supistai apsitriedęs šiknius, jeigu visiškai tiesiai, žinai. Mane supistai nuvylė jis, tas šiknius, galiu tau pasakyti. Penio problemos

Mėginimas susileisti tampa supistai groteskiškas. Vakar tai padariau į savo penį, nes jame yra iškiliausia mano kūno vena. Nenoriu, kad tai virstų įpročiu. Kad ir kaip sunku tuo patikėti, bet aš vis dar galėčiau sugalvoti jam kitokį panaudojimą be paprasčiausio šlapinimosi.

Sučirškia durų skambutis. Supistas pragaras. Tai tas apsitriedėlis išdulkintas kekšės vaikas namo šeimininkas: Baksterio sūnus. Senis Baksteris, priglausk, dieve, to senuliuko sielą, niekuomet nekėlė rimtų rūpesčių dėl nuomos čekio. Nukaršęs senas onanistas. Kai tik jis užeidavo, aš virsdavau senajam šikniui žavesio įsikūnijimu: nuvilkdavau jo švarką, pasodindavau ir duodavau skardinę Export alaus. Mes kalbėdavomės apie žirgus ir šeštojo dešimtmečio „Hibsų“ komandą su Smito, Džonstono, Reilio, Tarnbulio ir Ormondo — „Garsiojo penketo“ puolimo linija. Aš nieko nenutuokiau apie žirgus ar šeštojo dešimtmečio „Hibsus“, bet kadangi tai buvo vienintelės senio Baksterio pokalbių temos, įgudau kalbėti abiem klausimais. Po to aš iškratydavau senojo išsižiojėlio kišenes ir pasisavindavau šiek tiek pinigų. Jis visados nešiodavosi su savimi storą pluoštą pinigų. Tuomet sumokėdavau jam jo paties pinigais arba pasakydavau vargšui kekšės vaikui, kad aš su juo, šikniumi, jau atsiskaičiau.

Mes netgi skambindavome senajam mulkiui, jei mums pritrūkdavo pinigų. Kai čia užgriūdavo Bulvė su Ligotuoju, mes pripliaukšdavome jam, kad čiaupąs teka arba kad išdaužtas langas. Kartais netgi patys išdauždavome langą, kaip tą kartą, kai Ligotasis išmetė pro jį seną nespalvotą teliką ir privertė tą šiknių klusniai atvykti, kad mes galėtume jį apšvarinti. To supisto šikniaus kišenėse buvo gausybė turto. Tiek, kad aš tiesiog norėjau jas nuardyti, bijodamas, jog koks nors pislius gali jį apvogti.

Dabar senis Baksteris jau iškeliavęs linksmintis į dausas; jį pakeitė prietranka jo sūnus. Šiknius, kuris tikisi išpešti rentos mokestį už šią skylę.

— RENTSAI. Kažkas šaukia pro plyšį laiškams.

— Rentsai!

Tai ne namo savininkas. Tai Tomis. Kokio velnio tas šiknius nori šį kartą?

— Luktelk, Tomi. Ateinu.

Aš susileidau į savo kuolą kitai dienai. Kai adata įsminga, tai atrodo kaip klaikus eksperimentas, daromas su šlykščia jūros gyvate. Per vieną minutę mano savijauta pablogėja. Pliūpsnis akimirksniu užlieja smegenis. Nuostabiai apsvaigstu, po to pamanau, kad apsivemsiu. Nepakankamai įvertinau šio mėšlo grynumą, ir susileidau šiek tiek per daug. Giliai įkvepiu ir susikaupiu. Jaučiu, lyg į mano kūną veržtųsi plona oro srovė pro nugaroje kulkos pramuštą skylutę. Tai ne kredito išeikvojimo atvejis. Apsiramink. Leisk tam senam respiratoriui dirbti. Palengva. Štai taip.

Svirduliuodamas atsistoju ir įleidžiu Tomį. Tai nebuvo lengva.

Tomis atrodo tiesiog puikiai. Majorkos įdegimas vis dar laikosi; plaukai nublukę nuo saulės, trumpai pakirpti, sutepti želė ir sušukuoti atgal. Auksinis segtukas ir žiedas vienoje ausyje; linksmos dangaus žydrumo akys. Reikia pasakyti, kad Tomis yra stuomeningas, nudegęs šiknius. Nudegimas išryškina jo grožį. Gražus, geraširdiškas, protingas ir gana kietas mušeika. Tomis turėtų kelti pavydo jausmą, bet kažkodėl taip neatsitinka. Tikriausiai todėl, jog Tomis neturi nei tokio pasitikėjimo savimi, kad pastebėtų ir pasinaudotų daugeliu savo privalumų; nei tokios tuštybės, kad dėl tų savo privalumų taptų skausmu bet kurio kito šikniaus subinėje.

— Išsiskyriau su Lizi, sako jis man.

Sunku suprasti, ar derėtų pasveikinti, ar pareikšti užuojautą. Lizi yra ypatinga pisuoklė, bet turi jūrininko liežuvį ir kastruojantį žvilgsnį. Man atrodo, kad Tomis vis dar mėgina susigaudyti savo jausmuose. Galiu pasakyti, kad jis smarkiai susimąstęs, nes nepasakė, koks kvailas šiknius esu, net neužsiminė apie dabartinę mano būseną.

Aš stengiausi parodyti susirūpinimą, nors heroinas buvo mane sukaustęs. Išorinis pasaulis man supistai nieko nereiškė. — Graužiesi dėl to? klausiu aš.

— Nežinau. Jei atvirai, labiausiai pasiilgstu sekso. Jo ir, taip sakant, šalia savęs žmogaus, žinai?

Tomiui reikia žmonių daug labiau nei kitiems.

Atsimenu Lizi nuo mokyklos laikų. Aš, Begbis ir Garis Makvis gulėjome Linkso bėgimo tako gale, toliau nuo išsprogusių to kekšės vaiko, mokyklos vedėjo, aukščiausios rūšies nacio Valanso akių. Mes pasirinkome tą vietą, kad galėtume matyti šortais ir marškinėliais vilkinčių mergiočių lenktynes bei sukaupti padorių įspūdžių masturbacijai.

Lizi bėgo smarkiai, bet finišavo antra, atsilikusi nuo liesos ir aukštos plačiais žingsniais bėgusios Morag, Skarmalės Henderson. Mes gulėjome ant pilvų, parėmę galvas rankomis, stebėdami Lizi, besivaržančią su pikto ryžtingumo išraiška veide, būdinga viskam, ką tik ji darė. Viskam? Kadangi Tomis ją jau prarado, paklausinėsiu jį apie seksą. Nee, neklausinėsiu... taip, klausinėsiu. Kad ir kaip būtų, girdžiu sunkų kvėpavimą ir pasisukęs pastebiu lėtai judinantį savo klubus Begbį; spoksantį į mergiotes ir sakantį: — Ta mažoji Lizi Makintoš... tikrai mielai pasijodinėčiau... supistai išdulkinčiau tą užpakaliuką kiekvieną savaitės dieną... tą jos supistą užpakaliuką... tuos jos supistus papus...

Po to jis veidu prisiploja prie velėnos. Tais laikais aš taip nesisaugojau Begbio kaip dabar. Jis tuomet nebuvo svarbiausias žmogus, tiesiog dar vienas varžovas, be to, šiek tiek varžėsi mano brolio Bilio. Su tam tikromis išlygomis, tiesą sakant, be jokių išlygų, aš ciniškai naudojausi Bilio, kaip klozeto skylės, reputacija. Kad ir kaip būtų, apverčiau Begbį ant nugaros, apnuogindamas jo varvantį kotą, visą purviną jo gumbą. Tas šiknius purioje velėnoje automatiškai atsilenkiančiu peiliu slapta išrausė duobutę ir dulkino lauką. Vos nepridėjau į kelnes. Begbis taip pat. Tais laikais, kol dar nebuvo pradėjęs pasitikėti savimi, tas šiknius buvo nereikšmingas ir, reikia pasakyti, kad, ee, mūsų propaganda skelbė jį esant paprasčiausią psichopatą.