Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Vakar tu buvai nusišniojęs, Deividai Mičelai, kaltinančiu balsu pasakė ji. Ar ji buvo nuoširdžiai supykusi, ar tik vaidino? Sunku pasakyti. Po to: — Kas atsitiko patalynei? Nuoširdžiai supykusi.

— Ee, nedidelė avarija, Geil.

— Ką gi, nieko baisaus. Lipk žemyn. Mes kaip tik ruošiamės pusryčiauti.

Ji išėjo, o aš vangiai apsirengiau ir atsargiai nušliaužiau laiptais žemyn, trokšdamas tapti nematomas. Tą gumulą pasiėmiau su savimi, nes norėjau išsinešti namo ir išskalbti.

Geil tėvai sėdi virtuvėje prie stalo. Ruošiamų tradicinių sekmadienio pusryčių kepsnių garsai ir kvapai tiesiog pykina. Mano viduriai padaro staigų salto mortale.

— Nagi, kažkas vakar buvo gerai nusišniojęs, sako Geil mama, bet, dideliam mano palengvėjimui, pašaipiai ir be jokio pykčio.

Aš vis dar raudonuoju iš gėdos. Prie virtuvės stalo sėdintis misteris Hjustonas mėgino mane nuraminti.

— Na, retkarčiais atsipalaiduoti yra sveika, užtardamas mane tarė jis.

— Šitam būtų sveika retkarčiais susilaikyti, pasakė Geil, suvokusi, kad paprasčiausiai išsišoko, kai aš, slapta nuo jos tėvų, kilstelėjau antakius. Nedidelis susilaikymas išeitų man į naudą. Tai būtų supistai geras šansas...

— Ee, misis Hjuston, aš parodau į antklodes, į gumulą ant virtuvės grindų prie mano kojų. — ... Aš šiek tiek sutepiau paklodę ir antklodės užvalkalą. Pasiimsiu juos namo ir išskalbsiu. Atnešiu juos rytoj.

— O, nesirūpink tuo, sūnau. Aš tiesiog sugrūsiu juos į skalbimo mašiną. O tu sėskis ir papusryčiauk.

— Na, bet, ee... tikrai bjauriai sutepiau. Man labai nesmagu. Norėčiau pasiimti juos namo.

— Mielas brangučiuk, nusijuokė misteris Hjustonas.

— Na dabar sėskis, sūnau, aš jomis pasirūpinsiu, misis Hjuston prisėlino per visą virtuvę prie manęs ir sugriebė gumulą. Virtuvė buvo jos valdos ir ji tikrai niekam neleistų, kad jai čia būtų prieštaraujama. Aš patraukiau gumulą į save, prispaudžiau sau prie krūtinės; bet misis Hjuston buvo greita kaip velnias ir neįtikėtinai stipri. Ji tvirtai nusitvėrė ir truktelėjo į save.

Paklodės išsivyniojo, ir gausus aitrių išmatų, skystų alkoholio vėmalų bei šlykštaus šlapimo dušas ištiško po visą kambarį. Misis Hjuston kelias sekundes stovėjo apmirusi, po to nubėgo prie kriauklės.

Rudos skysto šūdo dėmės sutepė misterio Hjustono akinius, veidą ir visus marškinius. Aptaškė visą cerata užtiestą stalą bei maistą taip, lyg būtų išsipylęs skystas aštrus padažas. Kelios dėmės užtiško ir ant geltonos Geil palaidinukės.

Jėzau, kokia pisliava.

— Vardan Dievo... vardan Dievo... kartojo misteris Hjustonas, kol misis Hjuston vėmė, o aš beviltiškai mėginau paklodėmis nuvalyti kiek jovalo.

Geil metė į mane neapykantos ir pasišlykštėjimo kupiną žvilgsnį. Nemanau, kad mūsų santykiai tęsis toliau. Aš niekuomet nenusitempsiu Geil į lovą. Tačiau pirmas kartas, kai manęs tai nejaudina. Tiesiog noriu dingti iš čia. Narkotinės Dilemos Nr. 65

Staiga pasidaro šalta; supistai labai šalta. Žvakės jau beveik ištirpo. Vienintelė tikra šviesa sklinda nuo teliko. Kažkas juodai balto... bet juk telikas yra juodai baltas, todėl ten ir turėjo būti kažkas juodai balta... jei telikas būtų spalvotas, viskas būtų kitaip... tikriausiai.

Šaltis stingdo, bet nuo judėjimo pasidarytų dar šalčiau; judėjimas priverčia suvokti, jog tai ir viskas, ką gali supistai padaryti, supistai viskas, ką iš tikro gali padaryti, kad sušiltum. Jei nejudėsiu, bent jau galėsiu įsivaizduoti, jog judėdamas aplink ar užkurdamas

židinį galėčiau sušilti. Visa gudrybė — kuo ramiau tūnoti. Tai lengviau, nei vilktis per visą kambarį ir užkurti tą supistą židinį.

Kambaryje kartu su manimi yra dar kažkas. Man atrodo, kad tai Bulvė. Sunku pasakyti tokioje tamsoje.

— Bulve... Bulve...

Jis nieko neatsako.

— Tikrai supistai šalta, žmogau.

Bulvė, jei tik iš tikro čia tas šiknius, vis dar nieko neatsako. Jis galbūt miręs, bet tikriausiai ne, nes manau, kad jo akys atmerktos. Bet tai reiškia supistai viską. Skundai ir liūdesys Port Sanšaine

Lenis pasižiūrėjo į savo kortas, paskui atidžiai ištyrinėjo draugų veidus.

— Kas turi kirtį? Na, Bili, šikniau tu, atidenk. Bilis atidengė Leniui savo kortas.

— Du supisti tūzai!

— Velnio išpera! Tu esi supistas velnio išpera, Rentonai. Lenis trenkė kumščiu sau į delną.

— Tik duok čionai greičiau tuos pinigus, pasakė Bilis Rentonas, grobdamasis viduryje ant grindų gulinčią krūvelę banknotų.

— Nazai. Mestelk man skardinę, paprašė Lenis. Skardinė sušvilpė, bet jis nesugebėjo jos pagauti ir ji trenkėsi į grindis. Jis atidarė ją ir vos ne visas jos turinys ištiško ant Pesbo.

— O kad tu užsikruštum, kekšės vaike!

— Atsiprašau, Pesbo. Kaltas tas šiknius, rodydamas į Nazą nusijuokė Lenis. — Aš paprašiau jo pamėtėti man skardinę, o ne trankyti mano supistą galvą.

Lenis pakilo ir nuėjo prie lango.

— Vis dar nesimato to šikniaus? paklausė Nazas. — Be didelių pinigų žaidimas supistas.

— Ne. Tas šiknius kur nors supistai užsiplepėjo, pasakė Lenis.

— Paskambink tam šikniui. Išsiaiškink, kas ten nutiko, pasiūlė Bilis.

— Teisingai. Gerai sakai.

Lenis nuėjo į prieškambarį ir surinko Filo Granto numerį. Jis siuto, kad turi lošti iš tokios niekingai menkos sumos. Viskas būtų gerai, jei Grantis dabar pasirodytų su pinigais.

Telefonas čirškė tuščiai.

— Nėra nė vieno šikniaus arba, jei ir yra, jie neatsako į supistą skambutį, pasakė kitiems.

— Tikiuosi, kad tas šiknius nenusiplovė su visais supistais pinigais, nusijuokė Pesbo, bet tai buvo nejaukus juokas, pirmas atviras visuotinio būgštavimo pripažinimas.

— Geriau jis to nedarytų. Negaliu pakęsti šiknių, kurie apšvarina savo draugus, suniurzgė Lenis.

— Bet, jei rimčiau pagalvotum, tai yra jo, Grančio, pinigai. Jis gali juos išleisti kaip tik užsigeis, pasakė Džekis.

Jie nustebę, priešiškai sužiuro į jį. Galų gale Lenis prabilo.

— Atsipisk.

— Kad ir kaip ten būtų, tas šiknius išlošė juos atvirai ir teisėtai. Mes su tuo sutikome. Sukurti banką iš bendrų pinigų, kad kortų žaidimas taptų šiek tiek smagesnis. Po to visa tai pasidalinti. Aš visa tai žinau, tik sakau, kad įstatymo požiūriu... Džekis išdėstė savo nuomonę.

— Bet tai mūsų visų pinigai! pratrūko Lenis. — Grantis žinojo apie supistą Hempdeno susitarimą.

— Žinau, tik sakau, kad įstatymo požiūriu...

— Užčiaupk savo supistą burną tu, koktus šikniau, įsiterpė Bilis. — Mes čia nekalbame apie supistą įstatymą. Mes kalbame apie draugus. Jei tai priklausytų nuo supisto įstatymo, savo namuose neturėtum jokių baldų tu, parsidavėli šikniau.

Lenis, pritardamas Biliui, linktelėjo.

— Mes čia darome supistai skubotas išvadas. Gal yra visiškai pateisinamų priežasčių, kodėl tas šiknius dar nepasirodė. Gal jį užlaikė, tarė Nazas, raupų sudarkytas jo veidas buvo įtemptas ir sustingęs.

— Gal koks nors šiknius apšvarino tą terlių ir atėmė pinigus, pasakė Džekis.

— Joks šiknius nemėgins apšvarinti Grančio. Jis toks šiknius, kuris pats apšvarina kitus šiknius, o ne jį kiti švarina. Jei jis atėjęs čionai mėgintų išstumti ką nors panašaus, pasakysiu jam, kur jis turi eiti. Lenis buvo šiek tiek susijaudinęs. Jie kalbėjo apie bendrus pinigus.

— Aš tik sakau, kad nešiotis šitokią pinigų sumą kvaila. Aš tik tai norėjau pasakyti, pareiškė Džekis. Jis šiek tiek prisibijojo Lenio.