Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Liaukis, Lėni. Nepamesk galvos. Joks šiknius nesišiaušia prieš jokį šiknių. Tie berniokai neblogi. Tai Denis Merfis. Nepiktybiškas šiknius. Tomis Lorensas, tu pažįsti Tomį, ir tas vaikinas Rebas, Rebas Maklalinas, kažkada buvo geras fūlės žaidėjas. Jis anksčiau žaidė už „Man United“. Berniokai tvarkingi. Po velnių, jie yra to tavo bičiulio, kuris dirba pašalpų skyriuje, draugužiai. Kuo jis ten vardu, Gevas.

— Taaip... bet tie seni šikniai... Pripažinęs, kad ši pastaba buvo teisinga, Lenis vėl nukreipė savo dėmesį į kitą kambario galą.

— Ak, liaukis, Lėni, vardan pisliavos. Nekenksmingi, niekam netrukdantys šikniai. Pabaik šią pintą ir eime pas Nazą. Aš paskambinsiu Biliui ir Džekiui.

Nazo bute Bačanano gatvėje nuotaika buvo prislėgta. Pokalbis pakrypo nuo Grančio mirties prie pražuvusių pinigų.

— Penktadienį, prieš pat pasidalinant, tas šiknius supistai nusiplovė. Jis turėjo tūkstantį aštuonis šimtus. Padalinus į šešias dalis, kiekvienam būtų po tris šimtus huniškųjų, sudejavo Bilis.

— Nelabai ką mes čia galime nuveikti, pareiškė Džekis.

— Supistai galime, ir dar kaip. Kiekvienais supistais metais tie pinigai kartą per dvi savaites buvo padalijami prieš pat atlyginimą. Tikėdamasis tų pinigų, aš užsisakiau Benidormą. Be jų aš supistai žuvęs. Šeila nuraus man pautus biliardo žaidimui, jei aš tai atšauksiu. Jokiu supistu būdu, žmogau, pareiškė Nazas.

— Supista teisybė. Man gaila Fionos ir vaikio, ir visa kita, be abejo. Bet kuriam šikniui būtų gaila. Apie tai nėra ko ir kalbėti, taip sakant. Galų gale tai mūsų supisti pinigai, o ne jos. Pasakė Bilis.

— Tai mūsų pačių supista kaltė. Žinojau, kad atsitiks kažkas panašaus, gūžtelėjo pečiais Džekis.

Suskambo durų skambutis. Įėjo Lenis ir Pesbo.

— Tau gerai, šikniau tu. Tu esi supistai apsirūpinęs, metė iššūkį Nazas.

Džekis nieko neatsakė. Jis pakėlė alaus skardinę, kurią Pesbo buvo numetęs ant grindų.

— Supistai blogos naujienos, a, berniukai? pasakė Pesbo, kol Lenis niūriai siurbčiojo iš savo skardinės.

— Vienas iš puikiausių šiknių, kokį jūs kada nors esat sutikę, pasakė Lenis.

Nazas buvo dėkingas Leniui už šį įsikišimą. Jis buvo pasirengęs padejuoti dėl pinigų, kai suvokė, kad Pesbo mini Grantį.

— Aš žinau, kad jūs šitokiu metu nenusiteikę egoistiškai, bet išspręsti klausimą dėl pinigų reikia. Kitą savaitę kaip tik pinigų dalijimosi diena. Aš privalau pasiruošti atostogoms. Man reikia tų šlamančiųjų, pasakė Bilis.

— Koks tu šiknius, Bili, a? Negi negalime supistai palaukti, kol tas vargšas šiknius atauš prieš mums užsiimant visu šiuo mėšlu? suniurzgė Lenis.

— Fiona gali supistai daug ištaškyti! Ji nežino, jog tai mūsų pinigai, jei koks nors šiknius jai to nepraneš. Ji iškratys jo supistus daiktus ir atras, nagi, nagi ką? Beveik du gabalus. Tvarka. Tuomet ji išsinešdins į supistus Karibus ar dar kur nors, kol mes sėdėsime supistame Linkse su pora butelių sidro.

— Tavo tauškalai supistai niekam tikę, Bili, tarė Lenis.

Pesbo niūriai pasižiūrėjo į Lenį, kuris pajuto artinantis išdavystę.

— Nemalonu tai sakyti, Lėni, bet Bilis ne taip jau ir klysta. Grantis tikrai neapgaubė Fionos prabanga, kad ir koks puikus šiknius jis buvo, taip sakant. Noriu pasakyti, nesupraskite manęs klaidingai, aš niekuomet nesu girdėjęs apie tą subinę sakant ką nors bloga, bet, suradę savo namuose du gabalus, jūs pirmiausia juos išleistumėt, o tik po to užduotumėt klausimus. Tikrai? Aš supistai tikras, kad ir pats taip padaryčiau. Bet kuris šiknius taip padarytų, sakau jums.

— O taip? Kas tuomet jai tai pasakys? Kad aš prasmegčiau, jei tai teks man, sušnypštė Lenis.

— Eisime visi. Tai mūsų visų pinigai, pasakė Bilis.

— Teisingai. Po laidotuvių. Antradienį, pasiūlė Nazas.

— Teisingai, sutiko Pesbo.

— Taaip, gūžtelėjo pečiais Džekis.

Pritardamas Lenis vangiai linktelėjo. Tai buvo, jis pripažino, jų pinigai...

Antradienis atėjo ir pasibaigė. Niekas neturėjo drąsos ką nors pasakyti po laidotuvių. Visi pasigėrė ir dar kartą apraudojo Grantį. Iki paskutinės akimirkos niekas neužsiminė apie pinigus. Sunkiai pagiringi jie susitiko kitos dienos vėlyvą popietę ir nuėjo į Fionos butą.

Durų niekas neatvėrė.

— Ji tikriausiai apsistojusi pas savo Ma, pasakė Lenis.

Iš priešais esančio buto išėjo mėlynais kartūniniais drabužiais vilkinti moteris, žila ponia.

— Fiona šįryt išvyko, berniukai. Į Kanarų salas. Vaikį paliko pas savo Ma. Atrodė, kad jai malonu apie tai pasakoti.

— Aišku, sumurmėjo Bilis.

— Tuomet baigta, pasakė Džekis gūžtelėdamas pečiais, kas daugeliui jo draugų pasirodė pernelyg džiugu. — Mes jau nieko nepakeisime.

Nuo pasalūniško Bilio smūgio į veidą jis parkrito ir nusirito laiptais žemyn. Nusitvėręs laiptų turėklų jis sugebėjo šiaip taip sušvelninti savo kritimą ir nuo laiptų apačios su siaubu pasižiūrėjo į Bilį.

Visi kiti Bilio poelgio buvo pritrenkti ne mažiau už Džekį.

— Apsiramink, Bili. Lenis sugriebė Bilio ranką, žiūrėdamas jam į veidą. Jis buvo susirūpinęs ir ketino išsiaiškinti, kokia buvo šio smurto priežastis. — Tu išprotėjai. Tai ne Džekio kaltė.

— Ne jo, ar ne? Aš buvau užčiaupęs savo supistus žiobtus, bet šis šiknius gudročius pakankamai toli mane pastūmėjo. Jis parodė į vis dar išsidriekusią ant grindų Džekio figūrą, kurio greitai tinstantis veidas įgavo savotiškos paslapties.

— Ką tai supistai reiškia? paklausė Nazas.

Bilis nekreipė į jį dėmesio ir žiūrėjo tiesiai į Džekį. — Ar ilgai tai tęsėsi, Džeki?

— Apie ką tu čia triedi? pasakė Džekis, bet jo duslus balsas šiek tiek virpėjo.

— Apie Kanarų salas, supista subine. Kur tu susitinki su Fiona?

— Pliauški supistus niekus, Bili. Girdėjai, ką pasakė ši moteriškė? Džekis papurtė galvą.

— Fiona ir mano Šaron, po velnių, yra seserys. Tu manai, kad aš sukinėjuosi aplink užsikimšęs savo supistas ausis? Kiek laiko tu jau dulkini tarškini ją, Džeki?

— Tai buvo tik supistas vienas iš...

Bilio įniršis liejosi per visą laiptinę ir jis juto jį kylant, brinkstant kitų krūtinėse. Jis stovėjo virš Džekio lyg griaudžiantis Senojo Testamento Dievas, su panieka jį teisiantis.

— Tu, prasmirdusi subine! Ir kas supistai pasakė, kad Grantis nežinojo? Kas pasakė, kad ne šitai jį ir nužudė? Jo atseit geriausias bičiulis, dulkinantis jo paukštytę!

Drebėdamas iš įniršio Lenis žiūrėjo į Džekį. Paskui jis pažvelgė į kitus, visų akys žėrėjo. Akimirksniu buvo priimtas nebylus nuosprendis.

Džekio riksmai aidėjo laiptinėje, kol jie spardė ir maitojo jį iš visų pusių. Jis bergždžiai mėgino apsisaugoti ir per ištikusį išgąstį bei skausmą tikėjosi, jog po šio susidorojimo iš jo kas nors dar liks, kad galėtų dingti iš Leito.

Vėl atsisakant narkotiku Intermėšlas

Ak tu, skyle tu! Šį rytą man supistai gelia galvą, pasakysiu tau. Nukėblinu tiesiai prie supisto šaldytuvo. Taip! Du buteliai Beck alaus. Būtent tai, ko man ir reikia. Ištuštinu tą mėšlą akimirksniu. Iškart pasijuntu geriau. Vis dėlto reikia pažiūrėti, kiek dabar supistų valandų.

Sugrįžęs atgal į miegamąjį, ją randu vis dar supistai miegančią. Jūs tik pasižiūrėkite į ją; tingi, stora skylė. Tik dėl to, kad ruošiasi gimdyti supistą vaiką, mano, jog tai suteikia jai teisę voliotis visą supistą dieną... bet tai jau kita supista istorija. Taigi aš pradėjau supistai rengtis... ta skylė geriau jau būtų išskalbusi mano supistus džinsus... tuos 501-uosius... kur yra tie supisti 501-ieji?.. štai kur. Jai tiesiog pasisekė.