Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Grantis nebuvo praleidęs nė vieno ketvirtadieninio lošimo kortomis šešerius metus, išskyrus atostogas. Mokykloje jis buvo tikras vadeiva. Lenis ir Džekis visiškai savarankiškai kitados užsiiminėjo grobimais ir vagystėmis iš butų.

Bendri klubo pinigai, atostogų pinigai, buvo likutis nuo tų laikų, kai jie, dar paaugliai, išeiginėmis dienomis kartu lankydavosi pas Loretą de Mar. Dabar, kai suaugo, jie nustojo trankytis tokiomis didelėmis grupėmis — laiką leisdavo su žmonomis bei savo mergaitėmis. Bendri pinigai su kortų lošimo pinigais buvo sumaišyti prieš porą metų, kai jie buvo girti. Pesbo, kuris tuomet buvo iždininkas, juokaudamas sviedė į lošimo banką bendrus pinigus, lyg jie būtų buvusi jo dalis. Juoko dėlei jie iš to sulošė. Jiems patiko pats sumanymas lošti iš visų pinigų, jiems tai suteikė tiek smagumo, kad jie sutiko su tuo statymu ir lošė paskui visokiausius žaidimus. Kai tik nusprendė, jog gali įspūdingai sutaupyti, jie liovėsi lošti iš „tikrų“ pinigų ir pradėjo žaisti iš „klubo“ iždo. Tai buvo lyg savotiškas lošimas iš netikrų monopolio žaidimo pinigų.

Atsitikdavo, ypač kai kas nors „išlošdavo“ visą banką, kaip Grantis praeitą savaitę, kad jiems į galvą topteldavo jų prigimčiai būdingos ekscentriškos ir pavojingos mintys. Tačiau jie buvo bičiuliai ir paprastai dėdavosi, kad niekad neiškrės kitiems bjauraus pokšto. Kad ir kaip ten būtų, šią prielaidą pagrindė tiek logika, tiek ir ištikimybės jausmas. Jie visi buvo prisirišę prie šios vietos ir niekuomet nebūtų jos palikę savo noru dėl sumautų 2000 svarų. Jei kuris būtų apiplėšęs kitus, jam būtų tekę iš čia rautis. Jie kartojo patys sau tai daugybę kartų. Baimintasi tik vagystės. Banke pinigams būtų buvę saugiau. Tai buvo kvailas nuolaidžiavimas, kolektyvinė beprotybė.

Kitą rytą Grantis vis dar nepasirodė, o Lenis pavėlavo užsiregistruoti.

— Misteri Listeri. Jūs gyvenate tik už kampo nuo šio ofiso ir privalote užsiregistruoti kartą per dvi savaites. Tai visiškai menkas reikalavimas, pompastišku balsu pasakė jam klerkas, Gevinas Temperlis.

— Aš suprantu jūsų supisto ofiso nuostatą, misteri Temperli. Bet esu įsitikinęs, jog jūs atsižvelgsite į tai, kad esu supistai užsiėmęs žmogus, prižiūrintis kelias klestinčias versloves.

— Šūdas, Lėni. Tu esi tingus šiknius. Susitiksime „Karūnoje“. Eisiu ten priešpiečių. Būk ten dvyliktą valandą.

— Taaip. Bet turėsi man pastatyti. Aš esu supistai nustekentas, kol negausiu to nuomos mokesčio čekio.

— Jokių problemų.

Lenis nuėjo į alinę ir atsisėdo prie baro su savuoju Daily Record ir pinta alaus. Jis norėjo užsidegti cigaretę, bet galų gale nusprendė to nedaryti. Buvo dar tik 11.04, o jau surūkė dvylika cigarečių. Taip įvykdavo visuomet, kai būdavo priverstas atsikelti anksti ryte. Jis surūkydavo tikrai per daug cigarečių. Galėjo sumažinti jų skaičių tik likdamas drybsoti lovoje, todėl paprastai nesikeldavo anksčiau 14 valandos. Tie Vyriausybės šikniai buvo pasiryžę, galvojo jis, sugriauti tiek jo sveikatą, tiek ir jo finansus, versdami keltis taip anksti.

Kaip paprastai, paskutiniai Record puslapiai buvo pilni „Rangers-Celtic“ mėšlo. Pietiečiai šniukštinėja kažkokio pisliaus antrajame Anglijos divizione, Makneilas sako, kad „Celts“ vėl įgauna pasitikėjimą. Nieko apie „Hearts“. Ne. Šiek tiek apie Džinų Sendisoną, du kartus cituojant tą patį trumpą tekstą ir nutraukiant jį nepabaigus minties. Ten dar yra nedidelis straipsnelis apie tai, kodėl Mileris iš „Hibsų“ vis dar galvoja, kad jis tinkamiausias žmogus šiam darbui, nors per trisdešimt paskutinių varžybų jie pelnė tik tris įvarčius.

Lenis atsivertė trečiąjį puslapį. Record spausdinami drabužiais vos prisidengusių moterų atvaizdai jam patiko labiau nei tų visiškai apsinuoginusių iš Sun. Reikėjo pasitelkti kiek vaizduotės.

Akies krašteliu jis pastebėjo Koliną Dalgišą.

— Kokai, nepakeldamas galvos nuo laikraščio pašaukė jis.

Kokas pristūmė savo taburetę prie Lenio. Jis užsisakė pintą tamsaus alaus. — Girdėjai naujienas? Supistai gaila, a?

— A?

— Grantis... negirdėjai?.. Kokas žiūrėjo tiesiai į Lenį.

— Ne. Kas...

— Mirė. Tas latras.

— Juokauji! A? Baik tuos supistus juokus, tu šikniau...

— Išgriuvo. Praeitą naktį, taip sakant.

— Po galais, kas atsitiko...

— Chronometras. Bum. Kokas spragtelėjo pirštais. — Klastinga širdis, atrodo. Joks šiknius apie tai nežinojo. Vargšas Grantis dirbo su Pitu Gileghemu, uždarbiavo papildomai, taip sakant. Buvo apie penkias, Grantis padėjo Pitui apsitvarkyti, buvo pasiryžęs jau išsimėžti ir panašiai, kai staiga griebėsi už širdies ir užvertė kanopas. Gilis iškvietė greitąją ir jie nusivežė vargšą šiknių į ligoninę, bet po poros valandų jis mirė. Vargšas Grantis. Geras šiknius ir visa kita. Tu lošdavai kortomis su tuo vaikinu, a?

— Ee... taaip... vienas iš puikiausių šiknių, kokį gali tikėtis kada sutikti. Man tai kaip smūgis į paširdžius, tikrai.

Po kelių valandų Lenis nusitašė ne prasčiau, nei būtų gavęs tą smūgį į paširdžius. Jis ištraukė iš Gevo Temperlio dvidešimt svarų, motyvuodamas tuo, jog yra nusigėręs. Kai Pesbo vėlyvą popietę įėjo į tą alinę, Lenis vebleno į ausį užuojautos kupinai baro padavėjai ir sutrikusiam bei blaiviai atrodančiam vaikinui, apsivilkusiam kombinezoną su užrašu „Tenento Alus“.

— ...vienas iš puikiausių supistų šiknių, kokį gali tikėtis kada nors sutikti...

— Gerai, Lėni. Girdėjau naujienas. Pesbo tvirtai sugriebė Lėni už peties. Tvirti gniaužtai, įtaigiai liudijantys, kad vienas iš jo bičiulių vis dar buvo čia ir kad šis deramai įvertins jo apgirtimą.

— Pesbo. Taaip. Vis dar negaliu supistai tuo patikėti... vienas iš puikiausių šiknių, kokį gali tikėtis kada nors pažinti... Jis lėtai pasisuko į padavėją ir vėl įbedė į ją savo žvilgsnį. Atkištu nykščiu jis bedė Pesbo į petį. — ...šis šiknius pasakys jums... a, Pesbo? Matei Grantį? Vienas iš puikiausių šiknių, kokį gali tikėtis kada nors sutikti... a, Pesbo? Grantis? A?

— Taaip, tai tiesiog siaubinga. Vis dar negaliu tuo patikėti, žmogau.

— Taigi! Vieną dieną tas berniokas buvo čia, o dabar mes jau niekada daugiau nepamatysime to šikniaus... dvidešimt septynerių metų. Tai neteisingas žaidimas, sakau aš tau, kad jūs užsikruštumėt. Šis žaidimas neteisingas... taip, tikrai, ir supistai ne...

— Grantis buvo dvidešimt devynerių, taip ar ne? paklausė Pesbo.

— Dvidešimt septyneri, dvidešimt devyneri... kam, po galais, tai rūpi? Tiesiog jaunas berniokas. Man iš tiesų gaila tos jo paukštytės ir mažojo vaikio... tik pažvelkite į kai kuriuos iš tų senų šiknių... Lenis piktai mostelėjo į tolimąjį kampą, kur grupelė pagyvenusių vaikinų lošė domino. — ...jie nugyveno savo gyvenimus! Ilgus supistus gyvenimus! Jie nieko daugiau nedaro, tik dejuoja, — tikri krušliai! Grantis niekuomet nesiskųsdavo dėl jokios pisliavos. Vienas iš puikiausių šiknių, kokį gali tikėtis kada nors sutikti.

Tuomet jis pastebėjo tris jaunesnius vaikinus, — Bulvę, Tomį ir Nukainotąjį, — sėdinčius kitame alinės gale.

— O šie yra Bilio brolio supisti narkotikų bendrai. Tai šikniai, paprasčiausiai supistai mirštantys nuo AIDS. Žudo patys save. Taip jiems, šikniams, ir reikia. Grantis supistai vertino gyvenimą.

Šitie šikniai niokoja savąjį! Lenis piktai dėbtelėjo į juos, bet šie buvo per daug įsitraukę į savo pokalbį, kad jį pastebėtų.