Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Dabar ji bunda. — Frenkai... ką tu darai? Kur tu išeini? sako ji.

— Dingstu iš čia. Nedvejodamas supistai piktai sakau aš. Kur, po galais, tos kojinės... dėl tų pagirių viskam prireikia dvigubai daugiau supisto laiko, aš galiu apsieiti be to, kad ši skylė man kvaršintų supistą galvą.

— Kur tu eini? Kur?

— Aš tau sakiau, turiu supistai dingti. Kartu su Lekso sutvarkėme nedidelį reikaliuką. Tuo supistu klausimu daugiau nieko nesakysiu, bus geriau, jei išnyksiu porai savaičių. Bet kokiems policijos šikniams pasirodžius prie durų, tu nematei manęs kelis mėnesius. Pasakysi, kad aš naftos verslovėse, aišku? Manęs nematei, atsimink.

— Bet kur tu vyksti, Frenkai? Kur, po galais, susiruošei?

— Tai privalau žinoti tik aš, o tu gali tik numanyti. To, ko tu supistai gerai nežinosi, jie negalės supistai iš tavęs išpešti, aišku?

Tuomet supista kalė atsikelia ir pradeda supistai rėkti ant manęs, kad aš supistai negaliu taip lyg be niekur nieko išvykti. Kai trenkiu jai į supistus dantis ir įspiriu į supistą subinę, ta skylė dejuodama nugriūva ant grindų. Ji pati yra supistai kalta, aš tai šiknai esu sakęs, kas atsitinka, kai kokia nors subinė mėgina šitaip su manimi kalbėti. Tokios yra supistos šio žaidimo taisyklės, susitaikyk su jomis, arba supistai nešdinkis lauk.

— KŪDIKIS! KŪDIKIS!., klykia ji.

Aš drebiu atgal: — KŪDIKIS! KŪDIKIS! jai į veidą, taip sakant. — Užčiaupk savo supistus žiobtus dėl to supisto kūdikio! Ji tik voliojasi, baubdama lyg koks supistas trimitas.

Be kita ko, tai tikriausiai net ir ne mano supistas vaikas. Aš, beje, jau anksčiau esu užtaisęs vaikų kitoms mergiotėms. Numanau, apie ką eina kalba. Ji galvoja, kad gimus vaikui viskas bus supistai puiku, bet jos laukia supistas nusivylimas. Galiu jums viską papasakoti apie tuos supistus vaikus. Tai tiesiog supistos subinės skausmas.

Skutimosi reikmenys. Štai ko man supistai reikia. Žinojau, kad kažkokių čia buvo.

Ji vis dar nesiliauja dejuoti dėl skausmo ir dėl supisto gydytojo iškvietimo, ir taip toliau. Bet aš neturiu supisto laiko šitam mėšlui, nes supistai vėluoju, o už tai reikia padėkoti šiai subinei. Privalau nešdintis.

— FREEEENKAAIIIIII! šaukia ji, kai aš einu pro supistas duris. Išeidamas pagalvoju, jog tai primena supistą Harp alaus reklamą: „Laikas tiesiog išeiti“; tai apie mane, tikrai.

Alinėje buvo supistai prisigrūdę žmonių, ankstyvas metas ir visa kita. Rentonas, raudongalvis šiknius, įvaro supistą juodą kamuolį ir išlošia partiją prieš Matį.

— Rebai! Užrašyk mane supistai pulo partijai. Ko kiekvienas supistas šiknius nori? Aš pakylu ir nueinu prie baro.

Rebo, arba, kaip mes jį vadiname, Nukainotojo, paaky šviečia mėlynė. Kažkokie pisliai leido sau pasirūpinti šiuo šikniumi.

— Rebai. Kas, po galais, tai padarė?

— Ak, pora vyrukų iš Lochendo, žinai. Buvau nusitašęs. Tas šiknius gana kvailokai spoksojo į mane, taip sakant..

— Vardus sužinojai?

— Nee, bet nesirūpink, aš pričiupsiu tuos šiknius, žmogau, visa tai jau sutvarkyta.

— Žiūrėk man, kad taip supistai ir padarytum. Ar tu pažįsti tuos šiknius?

— Nee, iš matymo, taip sakant.

— Kai mudu su Rentsu sugrįšime iš supisto Londono, mausime į tą supistą Lochendą. Visai neseniai ten gerai kliuvo Dousiui. Yra klausimų, į kuriuos reikia gauti supistus atsakymus. Ir tai bus padaryta.

Aš pasisuku į Rentsą: — Ar viskas paruošta, mano žmogau?

— Ir dar kaip, Franko.

Aš sunaikinu ir pribaigiu tą šiknių, palikdamas tam pisliui du rutulius. — Gal tu ir sugebėtum supistai atsilaikyti prieš tokius kaip Matis ar Nukainotasis, bet kai prie supisto stalo prieina Uraganas Franko, verčiau viską pamiršk, tu, raudongalvi šikniau, sakau aš jam.

— Pulas skirtas subinėms, žmogau, sako jis. Supistas šiknius. Viskas, ką tas raudongalvis šiknius skiedžia apie subines, tinka jam pačiam.

Mums jau reikia dangintis, todėl toliau lošti nėra prasmės. Aš pasižiūriu į Matį ir išsitraukiu pluoštą pinigų. — Ei, Mati! Žinai, kas tai? Ir sumosuoju banknotais prieš tą šiknių.

— Ee... taaip... sako jis.

Parodau į barą: — Žinai, kas tai?

— Ee... taaip... baras. Tas šiknius galvoja lėtai. Per daug supistai lėtai. Ir aš suprantu kodėl.

— Žinai, kas tai? parodau į savo pintą.

— Ee..: taaip...

— Nagi, tuomet neversk manęs pasakyti paraidžiui, tu šikniau. Pintą supisto Special bei Jack Daniels su koka, šikniau!

Jis sugrįžta ir sako man: — Ee, Frenkai, aš esu šiek tiek išsileidęs, žinai...

Aš žinau kodėl, tikrai. — Gal tu kada supistai užaugsi, sakau. Tas šiknius suprato užuominą ir mauna prie baro. Jis ir vėl supistai vartoja; atrodo, lyg šiknius būtų įstrigęs supistai vienoje vietoje. Kai sugrįšiu iš Londono, reikės dar kartą kaip reikiant pasišnekėti su tuo šikniumi. Supisti narkomanai. Tik užima supistą vietą. Bet Rentsas vis dar švarus. Apie tai galima spręsti iš to, kaip jis siurbia gėralus.

Aš jau galvoju apie tą Londono pertrauką. Rentsui porai savaičių atiteko jo bičiulio, šito Tonio ir jo paukštytės, tos pasišiaušėlės, butas. Jie kažkur atostogauja. Aš ten pažįstu porą berniokų dar nuo kalėjimo laikų; pasimatysiu su tais šikniais, vardan senų laikų.

Matį aptarnauja Lorana. Ji supistai smagi kumelaitė. Prieinu prie baro.

— Sveika, Lorana! Eikš čionai. Aš nubraukiu nuo šono jai plaukus ir pirštais paliečiu paausę. Štai kur paukštytė. Supistos erogeninės zonos ir visa kita. — Palietęs ką nors šioje vietoje už ausų gali pasakyti, ar šis praėjusią naktį mylėjosi, ar ne. Karštis, supranti? paaiškinu aš.

Ji tik juokiasi, Matis pritaria.

— Na bet tai yra supistai moksliška ir taip toliau, supranti? Kai kurie šikniai yra supisti neišmanėliai.

— Ar Lorana praėjusią naktį mylėjosi, ar ne? klausia Matis. Vargšas šiknius atrodo supistai baisiai, lyg staiga prisikėlęs numirėlis.

— Tai bus mūsų paslaptis, a, lėlyte? sakau aš. Man atrodo, kad aš ją jaudinu, nes ji visuomet pasidaro supistai tyli, drovi, kai tik pradedu su ja supistai kalbėtis. Kai tik grįšiu iš Londono, aš supistai čia užsuksiu, supistai nedelsdamas, tu šikniau.

Tegu mane galas, jei pasiliksiu su ta supista Džune, kai atsiras vaikas. Tai skylei galas, jei dėl jos kaltės aš sužalojau tą supistą kūdikį. Nuo to laiko, kai pradėjo nešioti vaiką, ji nusprendė, kad gali būti su manimi supistai įžūli. Jokia skylė nebus supistai įžūli su manimi, siu kūdikiu ar be jokio supisto kūdikio. Ji tai puikiai žino, bet vis tiek elgiasi supistai įžūliai. Jei tik tam supistam vaikui bus kas nors atsitikę...

— Ei, Franko, sako Rentsas, verčiau judinkimės. Mums reikia dar apsirūpinti atsargomis, prisimeni?

— Taaip, teisingai. Ką tu imsi?

— Butelį degtinės ir kelias skardines.

Galėjau tai numatyti. Supistos degtinės jis nemėgsta, tas raudongalvis šiknius.

— Aš pasiimsiu butelį J.D. ir aštuonias skardines Export. Galėčiau užsakyti Loranai pripilti porą indų ir taip toliau.

— Prieš įsėdant į traukinį čia atsiras pora gerai pripiltų indų, sako jis. Kartais nesuprantu to šikniaus humoro. Su Rentsu esame nuėję ilgą, supistą kelią, bet panašu, kad tas šiknius pasikeitė, turiu minty ne tik narkotikus ir visą tą mėšlą. Jis, taip sakant, turi savo kelią, o aš irgi savąjį. Vis dėlto jis šaunus, šiknius, tas raudongalvis kekšės vaikas.

Taigi aš pasiėmiau butelius, vieną — pripiltą specialaus mišinio man, o kitą — pilną alaus tam raudongalviui šikniui. Mes pasiimame atsargas ir įšokame į taksi smarkiai skubėdami miestan prieš tai susipylę po pintą stoties alinėje. Bare aš įsikalbu su vienu šikniumi; berniokas yra iš Faifo, pažinojau to šikniaus brolį iš Sautono laikų. Kiek prisimenu, jis neblogas terlius. Nepiktybiškas šiknius, taip sakant.