Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Bet mes turime užsakytus bilietus, sako tas šiknius su Džono Lenono akulioriais.

— Ką gi, aš galiu tik pasiūlyti jums pareikšti savo nepasitenkinimą British Rail personalu. Aš su draugu visiškai teisėtai užėmėme šias vietas. Manau, kad nesame atsakingi už British Rai l klaidas. Ačiū jums ir labos nakties, trūkdamas juokais sako jis, tas raudongalvis šiknius. Bet aš pernelyg mėgaujuosi to šikniaus numeriu, kad liepčiau tiems pirdžiams tiesiog atsipisti. Aš supistai nekenčiu nesusipratimų, bet šis džonlenoniškas šiknius to nežinojo.

— Mes turime šių vietų bilietus. Įrodymas, kad šios vietos mūsų, sako tas šiknius. Štai taip.

— Ei tu! sušunku. — Taip, tu, susilaižęs šikniau! Jis atsisuka. Aš atsistoju. — Girdėjai, ką pasakė šis krušlius. Mink savo supistus pedalus, tu akiniuotas mėšliau! Na... judinkis! ir parodau supisto traukinio gilumon.

— Eime, Klivai, sako jam bičiulis. Tie šikniai atsipiso. Ir supistai teisingai pasielgė. Taigi aš jau pamaniau, kad tuo ši supista istorija ir baigėsi, bet ne, tie šikniai sugrįžo atgal kartu su bilietus tikrinančiu vėpla.

Tas nupiepęs kontrolierius, aiškiai matėsi, kad tam šikniui visa tai supistai nerūpi, vargšas šiknius, tiesiog vykdydamas savo pareigas, pradėjo aiškinti, jog šios vietos buvo tų šiknių užsakytos, bet aš jam pasakiau tiesiai šviesiai:

— Man supistai nerūpi, kas yra supistai parašyta jų supistuose bilietuose, bičiuli. Čia nebuvo jokių supistų rezervuotų vietų — jokių kortelių ant šių supistų suolų, kai mes supistai ant jų atsisėdome. Dabar mes niekur supistai nesijudinsim. Tuo klausimu viskas. Jūs plėšiate pakankamai už savo supistus bilietus, pasirūpinkite, kad kitą kartą čia būtų tos sušiktos kortelės.

— Matyt, kažkas jas paėmė, sako jis. Šis triznius nieko nepadarys.

— Gal kas nors ir paėmė, o gal ir ne. Tai ne mano supistas reikalas. Kaip jau sakiau, šios vietos buvo laisvos, o aš, po velnių, turėjau į jas teisę. Supistos istorijos pabaiga.

Mažasis kontrolierius, pasakęs, kad negali nieko supistai pakeisti, pradeda ginčytis su tais šikniais. Aš paprasčiausiai palikau juos ramybėje. Jie prigrasino pasiskųsią tuo vyruku ir jis ėmė trauktis atgal.

Vienas iš šiknių priekiniame suole vėl atsisuka.

— Turi supistų problemų, bičiuli? šūkteliu aš. Tas šiknius nusišypso ir nusisuka. Apsitriedęs šiknius.

Rentsas užsnūdo. Raudongalvis šiknius visiškai nusitašė. Jo butelis jau pusiau tuščias, kitos skardinės seniai išsiurbtos. Aš pasiimu jo indą ir nusinešu į išvietę, šiek tiek nupilu ir lygiai tiek pat įšvirkščiu savo myžalų. Štai ką gaus tas šiknius už tai, kad pamiršo supistas kortas. Ten apytikriai dvi dalys alaus ir viena dalis šlapimo.

Sugrįžtu atgal ir įsliuogiu į savo vietą. Tas šiknius kietai miega, taip pat ir viena iš paukštyčių. Kita įkišusi savo supistą galvą į knygą. Dvi kumelaitės. Nežinau, ar mieliau išdulkinčiau aukštąją supistą šviesiąją, ar tamsiaplaukę.

Pažadinu tą raudongalvį šiknių Piterbore. — Nagi, Rentsai. Tu turi supistai įveikti šį supistą gėralą. Supistas sprinteris, štai kas tu esi. Sprinteriai niekuomet supistai neišlaiko tempo visą distanciją.

— Jokių problemų... sako tas šiknius, nugerdamas didelį supistą gurkšnį iš indo. Jo veidas persikreipia. Aš vos nesusileidžiu.

— Išsivadėjęs. Atrodo, žinai, visiškai išsikvėpęs. Skonis lyg supisto šlapimo.

Iš visų jėgų stengiuosi susiturėti. — Liaukis supistai teisintis, tu triedžiantis šikniau.

— Aš vis tiek išgersiu, žinoma, tęsia tas šiknius. Aš stengiuosi žiūrėti pro langą, kol tas skystaprotis šiknius pagaliau baigs.

Mums įriedėjus į Kings Krosą akimirksniu viskas pasimiršo. Paukštytės atsipiso; aš pamaniau, kad mes čia užkabinome supistai gerą reikalą ir visa kita, ir lipant iš traukinio net pamečiau Rentsą. Net nusičiupau to raudongalvio šikniaus krepšį vietoj savojo. Kad tik tas šiknius išsaugotų manąjį. Aš net nežinau to supisto adreso... bet vėliau pastebėjau tą raudongalvį šiknių šnekinantį pirdžių su plastikine taurele prie įėjimo į metro. Rentsas turėjo mano krepšį. Jo, šikniaus, laimė.

— Kaip pasisekė mažajam Franko? sako Rentsas, o tas silpnaprotis šiknius ištiesia supistą indą, spoksodamas į mane savo supistomis mulkio akimis.

— Atsipisk tu, čigoniškas šikniau! sušunku aš, išmušdamas jam iš rankų taurę, supistai širsdamas, kai tas bukaprotis šiknius pradėjo grabinėti aplink, rankiodamas nuo šaligatvio sau tarp kojų supistas monetas.

— Kur, po galais, tas supistas butas? klausiu Rentso.

— Netoli, sako Rentsas, žiūrėdamas į mane, lyg būčiau supistas... už tai, kaip šis šiknius kartais žiūri... vieną supistai gražią dieną jo veidas bus sudarkytas, bičiuliai, ar ne, supisti bičiuliai. Tuomet tas šiknius tiesiog nusisuka, ir aš nuseku paskui jį žemyn į Viktorijos liniją. Na Na ir kiti naciai

Leito Takas, panašu, visai užtvindytas, žmogau. Ten dabar pernelyg karšta švelniaodžiui ponteriui, taip sakant, supranti? Kai kurie bičai klesti karštyje, bet, taip sakant, ne aš, — tiesiog negaliu to ištverti. Per daug sunkus numeris, žmogau.

Dar vienas nuvarytas latras priėjo liepto galą, taip sakant. Tikras Džo Strameris, žmogau. Nieko daugiau nedarai, tik trainiojiesi ir klausinėji žmonių, žinai. Kiekvienas sutiktas katinas tiesiog labas-sveikas-gyvas, bet vos pamato, kad tu visiškai išsunktas, iškart neria šalin.

Prie Karalienės Vikės-šmikės paminklo pastebiu Franko, besikalbantį su tuo stambiu pižonu, turiu galvoj e hombre, vardu Lekso; atsitiktinė pažintis, jei pagavai kurlink lenkiu. Juokingas vaizdas, taip sakant, kaip visi psichai, rodos, pažįsta vienas kitą, supranti, ką turiu galvoje, taip sakant? Šitokios sąjungos yra tiesiog bedieviškos, žmogau, tiesiog bedieviškos...

— Bulve! Sveikas, šikniau tu! Kaip sekasi? Valkata — svarbus bičelis.

— Ee, ne taip jau blogai, taip sakant, Franko... o tau pačiam?

— Bari, sako jis, pasisukdamas į tą šalia stovintį keturkampį griozdą. — Tu pažįsti Lekso, teiginys, taip sakant, ne klausimas. Aš lyg ir linkteliu, žinai, o tas didelis hombre akimirką žiūri į mane, po to nusisuka ir vėl kalbasi su Franko.

Numanau, kad šitie bičai turi, taip sakant, apie ką atvirai paplepėti, ir šlamšto, kuriame galėtų pasiknisti. Todėl aš, taip sakant, pasakau kažką tokio: — Ee... turiu lėkti, taip sakant, pasimatysime vėliau.

— Luktelk, bičiuli. Kaip tavo reikalai? klausia manęs Franko.

— Ee, atvirai kalbant, žmogau, esu visiškai išsileidęs. Turiu trisdešimt du pensus kišenėje ir vieną svarą Abbey National banko sąskaitoje. Tai nėra, tiesą sakant, tokia suma investicijoms, dėl kurios Šarlotės aikštės pižonai naktimis nemiegotų, taip sakant.

Franko kyšteli man du svarus. Šaunuolis Valkatėlė.

— Tik jokio heroino, tu sumautas šikniau! švelniai pabarė, taip sakant. — Paskambink man savaitgalį arba užeik.

Ar aš kada nors sakiau ką nors pikta apie savo Franko? Na, ką gi... jis nieko sau ponteris. Tikra džiunglių katė, žinai, bet net ir džiunglių katės kartą kitą atsigulusios pamurkia, taip sakant, ypač tuomet, kai būna ką tik ko nors pririjusios. Aš vis dar negaliu liautis galvojęs, ką Franko ir Lekso, taip sakant, prarijo. Frankis, slėpdamasis nuo farų, kartu su Rentsu buvo nudūmęs Į Londoną. Į ką tas berniokas Įsipainiojo? Kartais geriau nežinoti. Tiesą sakant, visuomet geriau nežinoti.

Aš perkirtau „Vulius“, kur labai judru, taip sakant, tikrai judru. Apsaugos dabitos užsiėmę plepalais su seksualia katyte prie kasos, taip sakant, todėl susigrūdu į kišenę tuščių juostų komplektėlį... pulsas padažnėja, po to lėtai aprimsta... tai malonus jausmas, taip sakant, pats maloniausias... na, gal nusileidžia tik heroino dūriui ir, taip sakant, mergiotei. Toks malonus, kad adrenalino smūgis pažadina manyje norą keliauti į miestą, suruošti išgertuves, taip sakant.