Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Dodas yra jauniausias Na Nos vaikas.

Už mano senelio, pasigavusi tą senąjį kaubojų Veksfordo grafystėje, ji berods tekėjo pirmąjį kartą. Senasis dabita pasisodindavo mano Ma sau ant kelių ir dainuodavo jai maištingas airiškas dainas, taip sakant. Jam iš šnervių augo plaukai, ir ji manė, kad jis labai senas, kaip paprastai mano pypliai. Tas pirdžius galėjo būti įkopęs tik į ketvirtąją dešimtį, taip sakant. Kad ir kaip ten buvo, tas pusgalvis, taip sakant, keistai susimovė, kažkaip išdribęs iš paskutinio aukšto pro nuomojamo buto langą. Jis tuomet dulkino kitą moterį, taip sakant, o ne Na Ną. Niekas negalėjo pasakyti, kas tai buvo: apgirtimas, ar savižudybė, ar, taip sakant... na ir viena, ir kita. Kad ir kaip ten buvo, ans paliko ją su trimis vaikais, įskaitant ir mano Ma.

Kitas Na Nos vyras (sutuoktinis) buvo terlius gergždžiančiu balsu, — kadais dirbo ant pastolių, žinai. Seniokas vis dar pasirodo Leite. Tas pirdžius kartą mums alinėje gyrėsi, kad darbas ant pastolių buvo laikomas kvalifikuotu, taip sakant. Tuomet suirzęs Rentsas vyriokui rėžė, kad visa tai tik mėšlo krūva, kad tai nekvalifikuotas darbas, o vyriokas tiesiog gyveno gerais laikais, taip sakant. Aš kartais vis dar matau jį Volyje, taip sakant. Ne toks jis jau blogas ponteris. Ištvėrė su Na Na metus, bet suspėjo pagaminti vaiką, o vieno dar buvo laukiama, taip sakant.

Mažasis Alekas, draudimo agentas, ką tik tapęs našliu, buvo nauja Na Nos, ee, taip sakant, auka. Buvo kalbama, žinai, jog Alekas manė, kad Na Na nešioja jo vaiką. Jis ištvėrė trejus metus, taip sakant, užtaisė jai dar vieną vaiką, o paskui vargšas dabita turėjo dingti, taip sakant, po to, kai užtiko ją besidulkinančią su kitu vyruku.

Jis lyg ir lūkuriavo to bernioko laiptinėje, kaip buvo pasakojama, ar panašiai, taip sakant, su tuo buteliu. Tas vyrukas maldavo pasigailėjimo. Alekas padėjo tą butelį, sakydamas, kad, ee, jam atseit nereikia ginklo sutvarkyti tokiems kaip tas berniokas. To terliaus išraiška kaipmat pasikeitė ir jis nuspardė vargšą Aleką nuo laiptų, apstulbusi ir, taip sakant, visą kraujuotą, išvilko tą bičeli į Taką, paskui nutėškė jį ant šlamšto krūvos, sukrautos ant šaligatvio prie bakalėjininko durų.

Motina sakė, kad Alekas buvo, taip sakant, padorus žmogutis. Jis buvo, žinai, vienintelis bičelis visame Leite, kuris nežinojo, kad Na Na, taip sakant, pramogavo.

Kitas Na Nos vaikas, taip sakant, buvo tikra mįslė. Tai mano tetulė Rita, kuri amžiumi yra daug artimesnė man nei mano mamai. Atrodo, kad aš visuomet turėjau nešvankių minčių apie Ritą: šauni vištytė, tikras šeštojo dešimtmečio tipas, žinai? Niekas taip ir nesužinojo, kas buvo Ritos tėvas. Po to gimė Dodas, — jį Na Na pagimdė, kai buvo jau gerokai įpusėjusi penktąją dešimtį, žinai?

Kai buvau dar snarglius, Dodas visuomet man atrodydavo tikrai baisus. Mes nueidavome pas Na Ną šeštadienį, taip sakant, gerti arbatos, o ten visuomet būdavo tas koktus jaunas juodas bičas, nužiūrinėjantis kiekvieną ir po to išsliūkinantis, taip sakant, pasieniais. Visi sakė, kad Dodas buvo nuožmus, aš ir pats taip maniau, kol nepamačiau, kaip tą šmikį įžeidinėjo mokykloje ir gatvėje, ir panašiai. Niekam tai nerūpėjo, sakau tau, žmogau. Aš tiesiog juokdavausi, kai girdėdavau kokį nors bičelį kalbant, jog rasizmas yra anglų bruožas, o mes visi esame Džoko Tomsono vaikai... tai, taip sakant, grynas šūdas, žmogau, mėšliai šneka pro savo subines.

Mano šeimoje yra stipri, taip sakant, vagiliavimo tradicija, supranti? Visi mano dėdės tuo vertėsi. Bet visuomet būtent Dodas, taip sakant, gaudavo sunkiausias bausmes už pačius menkiausius nusižengimus. Tai iš esmės neteisinga, žmogau. Rentsas kartą pasakė, kad niekas taip nesustiprina policijos bei magistratūros įtarumo kaip tamsesnis odos atspalvis: šventa teisybė.

Kad ir kaip ten būtų, aš ir Dodas nusprendėme užšokti į „Persį“ išmesti kokią pintą. Ten buvo tiesiog beprotnamis; paprastai „Persio“ alinė šeimyniškai rami, bet dabar joje prisigrūdę tų Oranžinių bičų— protestantų — iš laukinių vakarų, kurie suvažiavo čionai į savo metinį susirinkimą ir Linkso eitynes. Šie bičai, reikia pasakyti, niekuomet nekėlė mums rimtų rūpesčių, bet aš jų nemėgstu. Visa ta neapykanta, taip sakant, žinai. Senų mūšių minėjimas, taip sakant, na, yra gana sušiktas reikalas. Supranti?

Pamačiau Rentso senį su savo broliais ir sūnėnais. Ir Rentso brolis Bilis čia. Rentso seniokas yra suskretėlis protestantas, prijaučiantis Paris Buri , bet iš tikro jis šitokiuose reikaluose daugiau jau nedalyvauja. Ten, be abejo, malasi ir jo šeima iš Glazgo, Rentso tėtušiui, atrodo, irgi rūpi. Rentsas su šiais bičais nesusideda; net savaip jų nekenčia, taip sakant. Nemėgsta apie juos šnekėti. Bet Bilio istorija visai kita. Jis įsitraukęs į visą šį Oranžinį judėjimą, šį „Jambo-Hunų“ sambrūzdį. Jis linkteli man nuo baro, bet aš vis dėlto nemanau, kad šis bičas iš tikro mane sveikina.

— Kaip sekasi, Deni! sako misteris R.

— Ee... gerai, Deivi, lyg ir gerai. Ar kas girdėti iš Marko?

— Nee. Jis tikriausiai laikosi neblogai. Apie tą arpą išgirsti tik tuomet, kai jis įsivelia į kokią nors istoriją. Jis tik linksmai juokauja, o tie jauni sūnėnai kačiukai dėbteli į mus laabaaaiii nemaloniai, todėl mes atsisėdame kampe prie durų.

Blogas ėjimas...

Esame kažkokių bjauriai atrodančių bičų kaimynystėje. Kai kurie jų yra skustagalviai, kai kurie ne. Keli šneka škotiškai, kiti angliškai ar Belfasto tarme. Vienas vyrukas vilki trumpus marškinėlius su „Atsuktuvu“, kitas, taip sakant, užsimaukšlinęs kepuraitę su užrašu Olsteris yra Britų. Jie pradeda dainuoti dainą apie Bobį Sandsą, tyčiodamiesi iš jo, taip sakant. Aš apie politiką nedaug teišmanau, bet man Sandsas atrodė narsus bičas, taip sakant, kuris niekuomet nieko nenužudė. Taip sakant, reikia turėti drąsos šitaip mirti, supranti?

Vienas vyrukas, pižonas su „Atsuktuvu“, labai uoliai stengėsi sugauti mano žvilgsnį, tuo tarpu aš visaip stengiausi išvengti žvilgsnių kontakto, taip sakant. Tai ne taip lengva, ypač kai jie pradeda dainuoti: „Nėra juodos spalvos Junion Džeke“. Mes neimam į galvą, bet tas bičas nesutinka būti ignoruojamas. Jo nagai jau išleisti. Jis šaukia Dodui.

— Ei! Į ką tu žiūri, supistas nigeri!

— Pisau tave, teškia Dodas. Šiuo keliu šis bičas jau yra anksčiau keliavęs. Bet ne aš. Tai supistai, taip sakant, sunku.

Aš girdžiu kelis Glazgo berniokus kalbant, kad šie vyrukai, taip sakant, nėra tikri Oranžiniai, jie — naciai ir panašiai, bet daugelis ten esančių Oranžinių kekšių vaikų žiūri į tuos šiknius atlaidžiai, taip sakant, juos padrąsindami.

Jie visi pradeda dainuoti: — Tu juodas kekšės sūnus! Tu juodas kekšės sūnus!

Dodas pakyla ir nueina prie jų stalo. Aš tik pastebiu, kaip pašaipus, persikreipęs Atsuktuvo veidas pasikeičia, kai jis tuo pačiu metu kaip ir aš pamato, kad Dodas rankoje laiko sunkią stiklinę peleninę... tai jau prievarta... blogi reikalai...

...jis trenkia ja Atsuktuvui į galvą, ir jo kupolas kažkaip lyg ir atsiveria, kai jis nuvirsta nuo savo kėdės ant grindų. Aš drebu iš baimės, šiurpios baimės, žmogau, o vienas vyrukas šoka ant Dodo, jie pargriauna jį, todėl man tenka įsikišti. Aš pagriebiu butelį ir vožteliu Olsterio Raudonajai Rankai, kuris susigriebia už galvos, nors butelis, taip sakant, net ir nesudužo, bet kažkoks šiknius trenkia man į pilvą su tokia jėga, jog pamaniau, kad mane nudūrė, žmogau...

— Pribaigt tą katalikišką kekšės vaiką! rėkia kažkoks šiknius, ir jie prismeigia mane prie sienos, lyg kokį... aš tiesiog pradedu, nieko nejausdamas, atsimušinėti kumščiais ir kojomis... kažkaip lyg ir mėgaujuosi tuo, žmogau, nes tai, taip sakant, nepanašu į tikrą smurtą, kai pamatai ką nors pasiuntant kaip Begbis ar panašiai, tai, taip sakant, komiškas jovalas... todėl, kad aš iš tikro nesugebu muštis, taip sakant, bet taip pat nemanau, kad ir šie pižonai smarkūs kietuoliai... atrodo, kad jie visi tik maišosi vienas kitam po kojų...