Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Gerai nežinau, kas atsitiko. Deivis Rentonas, Rentso tėtis, ir Bilis, jo brolis, tikriausiai atplėšė juos nuo mūsų, nes po to aš kažkaip suvokiau, jog traukiu gerokai sumaltą Dodą laukan. Išgirstu-Bilį sakant: — Išsivesk jį, Bulve. Tiesiog nusivesk tuo supistu keliu. Dabar pasijuntu tikrai šlykščiai, viskas baigėsi, — taigi, atrodo, pradedu verkti iš pykčio ir baimės, bet labiausiai — iš nusivylimo...

— Tai yra... taip sakant... šūdas... tai yra, tai yra...

Dodas buvo sumaltas. Nusivedu jį taku. Girdžiu, kaip mums už nugaros šaukia žmonės. Nedrįsdamas pasižiūrėti atgal, aš sutelkiu dėmesį į Na Nos duris. Mes įeiname. Užvedu Dodą laiptais aukštyn. Iš jo šono ir rankos bliaukia kraujas.

Paskambinu greitajai pagalbai, kol Na Na sūpuoja jo galvą ramindama: — Jie vis dar šitaip sukruštai elgiasi su tavimi, sūnau... kada jie paliks tave ramybėje, mano vaikeli... nuo pat mokyklos laikų, nuo pat sukruštos mokyklos laikų...

Be galo supistai širstu ant Na Nos, žmogau, žinai? Turėdama tokį vaiką kaip Dodas, Na Na turėtų suprasti, kaip kiekvienas išsiskiriantis iš kitų ištveria tokius dalykus, taip sakant, supranti? Taip sakant, kaip moteris su tamsiai raudonomis dėmėmis ir visa kita... bet visa tai dėl neapykantos, neapykantos, neapykantos kai kuriems ponteriams, o kur visa tai, po galais, mus, taip sakant, nuves, žmogau?

Palydžiu Dodą į ligoninę. Jo žaizdos ne tokios baisios, kaip atrodė. Po to, kai, taip sakant, jį susiuvo, prieinu pasižiūrėti į gulintį ant ridenamo vežimėlio.

— Viskas gerai, Deni. Praeity man yra kliuvę stipriau, o ateity bus velniškai dar blogiau.

— Nesakyk taip, žmogau. Nesakyk, supranti?

Jis žiūri į mane, lyg norėdamas pasakyti, kad niekuomet nesuprasiu, o aš suvokiu, kad tikriausiai jis teisus. Pirmas pasidulkinimas per amžius

Didžiąją dienos dalį jie praleido tam, kad nusitašytų. Dabar jie duodasi pretenzingame bei vulgariame chromu ir neonu tviskančiame kūnų turguje. Bare tikrai gausu gėrimų didesnėmis kainomis, bet iš tikrųjų jis nė iš tolo neprilygsta subtiliam kokteilių barui, kurį bando mėgdžioti.

Žmonės ateina į šitokias vietas tik dėl vienos konkrečios priežasties. Kad ir kaip ten būtų, naktis dar tik prasidėjo, o gėrimo, plepėjimo ir muzikos klausymo maskuotė neatrodo per daug akivaizdi.

Marihuana ir gėrimai įaitrino atsigavusį po narkotikų vartojimo Bulvės ir Rentono libido iki tikro šėlsmo. Kiekviena čia esanti moteris jiems atrodė nepaprastai seksuali. Net kai kurie vyrai. Jiems atrodė neįmanoma sutelkti savo dėmesį į kurį nors vieną asmenį, galintį būti potencialiu taikiniu, nes jų žvilgsnius nuolat patraukdavo dar kas nors. Pats buvimas čia priminė jiems, kiek daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai jie paskutinį kartą dulkinosi.

— Jei nesutiktumėte čia Džo Makbraido, galėtumėte tą dieną pavadinti ypatinga, lengvai linksėdamas galva į muzikos taktą tarė Ligotasis. Jis galėjo sau leisti nešališką spėliojimą, kalbėdamas, kaip paprastai darydavo tokiais atvejais, iš jėgos pozicijų. Tamsūs ratilai po akimis liudijo, kad jis ką tik praleido didžiąją dalį dienos dulkindamas šias dvi amerikietes, apsistojusias Minto viešbutyje. Nei Bulvei, nei Rentonui ar Begbiui nebuvo nė menkiausios galimybės prisišlieti ketvirtuoju. Jos abi ruošėsi grįžti atgal su Ligotuoju ir tik su Ligotuoju. Būdamas čia, jis paprasčiausiai rodė jiems savo palankumą.

— Jos turi nuostabaus kokaino, žmogau. Aš niekuomet nesu mėginęs nieko panašaus, šypsosi jis.

— Morningsaido amfetaminas, žmogau, tarė Bulvė.

— Kokainas... supistas šlamštas. Vidurinės klasės mėšlas. Nors jau kelias savaites buvo švarus, Rentonas, kaip heroino mėgėjas, su panieka žiūrėjo į visus kitus narkotikus.

— Mano damos grįžta. Turiu jus palikti, džentelmenai, jūsų niekingiems užsiėmimams. Ligotasis niekinamai papurtė galvą, po to su išdidžia, pranašia veido išraiška apžvelgia barą. — Dirbanti klasė linksminasi, pašaipiai burbteli jis. Bulvė ir Rentonas susigūžė.

Seksualinis pavydas — draugystės su Ligotuoju sudėtinė dalis.

Jie mėgina įsivaizduoti visus tuos kokaino įkvėptus beprotiškus seksualinius žaidimus, kuriais jis džiaugsis su tomis „snobėmis iš Minto“, kaip jis pavadino tas moteris. Tai ir viskas, ką jie gali veikti, įsivaizduoti. Ligotasis niekuomet nepasakoja savo seksualinių nuotykių smulkmenų. Jo diskretiškumas, deja, kyla ne iš pagarbos moterims, su kuriomis susideda, o iš polinkio kankinti sekso srityje ne tokius laimingus savo draugus. Bulvė ir Rentonas suvokia, kad trise-vienoje-lovojė su turtingomis turistėmis ir kokainu vaizdai skirti tokiems seksualiniams aristokratams kaip Ligotasis. Jų lygis — vien šis apšepęs baras.

Iš tolo stebėdamas Ligotąjį Rentonas nusipurto, pagalvojęs apie visą tą mėšlą, neišvengiamai plūstantį iš to burnos.

Iš Ligotojo šito bent jau galima tikėtis. Rentonas ir Bulvė pašiurpo pamatę, kad Begbis jau nusiplovė. Jis plepėjo su moterimi, kuri, Bulvės manymu, buvo dailaus veido, bet turėjo storą užpakalį, kaip pavydžiai pasakė Rentonas. Kai kurias moteris, su piktu pavydu konstatavo Rentonas, aiškiai traukė psichopatiški tipai. Jos gyveno bjaurų gyvenimą — tai buvo pernelyg didelė kaina už šį polinkį. Pavyzdžiui, jis su pasitenkinimu prisiminė Džunę, Begbio merginą, kuri šiuo metu ligoninėje ruošėsi gimdyti jų vaiką. Patenkintas, kad jam nereikėjo toli ieškoti argumentų savo nuomonei paremti, jis nugėrė gurkšnį Beck alaus, taręs sau: apie save nekalbėsiu.

Bet Rentonas įsitraukia į vieną iš savo mėgstamų autoanalizės fazių, ir tas pasipūtėliškas pasitikėjimas savimi greitai išgaruoja. Tiesą sakant, tos moters subinė ne tokia jau stora, nusprendžia jis. Pastebi, kad vėl naudojasi savęs apgaudinėjimo mechanizmu, — viliasi, jog yra pats patraukliausias asmuo tame bare. Taip atsitikdavo dėl to, jog jis pačiame puikiausiame individe visuomet sugebėdavo surasti ką nors šlykštaus. Sutelkęs dėmesį į tą atskirą bjaurią individo dalį, mintimis galėdavo visiškai sunaikinti likusį grožį. Kita vertus, bjaurūs jo paties bruožai jo nejaudino, nes prie jų buvo pripratęs, be to, pats ir negalėjo jų pastebėti.

Kad ir kaip būtų, dabar jis pavydėjo Frenkui Begbiui. Be abejo, — svarstė jis, — labiau nesisekt man negali. Begbis ir jo naujoji meilė kalbasi su Ligotuoju ir amerikietėmis. Tos moteriškės atrodo gana šauniai, ar bent jau jų saulės-nudegimo-bei-brangių-drabužių įpakavimas. Rentonui kyla šleikštulys matant, kaip Begbis ir Ligotasis senu papratimu vaizduoja didelius draugus, kad padarytų įspūdį vienas kito mergom. Jis pagalvoja: su kokiu baisiu skubotumu sėkmės segmentas tiek seksualinėje srityje, tiek ir visose kitose, išsirutulioja iš nesėkmių.

— Likome tik mes su tavimi, Bulve, sako jis.

— Taaip, ee, taip sakant... atrodo, kad taip, kačiuk.

Rentonui patinka, kai Bulvė vadina kitus „kačiuku“, bet nemėgsta, kai taip vadina jį patį. Nuo kačių jam bloga.

— Žinai, Bulve, kartais aš norėčiau vėl sugrįžti prie heroino, sako Rentonas, greičiausiai trokšdamas apstulbinti Bulvę, sukelti reakciją jo sutrikusiame, tuščiame veide. Taigi, kai tik tai įvyksta, suvokia, kad tikrai to siekė.

— Ei, taip sakant, supistai liūdna, žmogau... žinai? Bulvė išspaudžia orą pro kietai sučiauptas lūpas.

Rentonui toptelėjo, kad amfetaminas, kurį jie patvarkė tualete ir kurį jis pavadino mėšlu, dabar pradėjo veikti. Visa bėda susilaikant nuo heroino, nusprendžia Rentonas, ta, kad jie tampa kvailais, neatsakingais mulkiais, vartojančiais viską, ką tik gali ranka pasiekti. Vartojant heroiną bent jau nelieka vietos visam kitam mėšlui.