Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Jis tiesiog troško kalbėti. Amfetaminas jo kūne smarkokai nustelbė marihuaną ir alkoholį.

— Reikalas tas, Bulve, kad įklimpus į heroiną tau nieko daugiau nereikia. Dėl nieko daugiau nereikia rūpintis. Žinai Bilį, mano brolį, taip sakant? Jis ką tik vėl pasirašė kontraktą su supista armija. Nusidangino į supistą Belfastą, kvailas šiknius. Visuomet žinojau, kad tas pislius yra trenktas. Supistas imperialistų liokajus. Žinai, ką tas kvailas šiknius man išrėžė? Jis pasakė: Civilinis gyvenimas ne man. Buvimas kariuomenėje yra panašus į buvimą narkomanu. Vienintelis skirtumas tas, kad ten tu nebūsi šautas taip dažnai. O čia jūs kasdien šaudote sau į venas.

— Tai, ee, taip sakant, skamba šiek tiek, ee, sumautai, žmogau. Supranti?

— Nee, bet dabar paklausyk. Tu tik geriau pamąstyk. Kariuomenėje tais skystapročiais šikniais visaip rūpinasi. Juos maitina, girdo pigiais gėralais šlykščiuose stovyklų klubuose, kad suturėtų nuo šlaistymosi mieste ir supistos ramybės trikdymo, vietinių gyventojų įžeidinėjimo ir visa kita. Kai jie patenka į civilinį gyvenimą, visu tuo privalo pasirūpinti patys.

— Taaip, bet, taip sakant, visa tai skiriasi, nes... mėgina įsiterpti Bulvė, bet Rentoną jau neša tolyn. Jį galėtų užčiaupti tik į veidą paleistas butelis, bet ir tai tik kelias sekundes.

— Ak, ak... palauk minutėlę, bičiuli. Išklausyk mane. Paklausyk, ką aš tau pasakysiu... ką, po galais, ten kalbėjau... o taip! Teisingai. Kai tu įsitraukęs į narkotikus, tau rūpi tik kaifas. Atsikračius narkotikų, tau parūpsta begalė dalykų. Nėra pinigų — negali prisigerti. Turi pinigų — geri per daug. Neturi paukštytės — jokios galimybės pasikrušt. Turi paukštytę — per daug rūpesčių, negali net atsikvėpti be jos įsikišimo. Arba taip, arba nusipurtai jos ir jautiesi kaltas. Tu kvaršini sau galvą dėl sąskaitų, maisto, teismo antstolių, tų padugnių „Jambo“ nacių, kurie mus daužo, visų tų dalykų, kurie tavęs nepisa, kai tikrai įjunki į narkotikus. Tau reikia rūpintis tik vienu dalyku. Viso to paprastumu. Supranti, ką noriu pasakyti? Rentonas nutyla ir dar kartą sugriežia dantimis.

— Taaip, bet tai supistai apgailėtinas gyvenimas, taip sakant, žmogau. Tai net ir ne gyvenimas, žinai? Taip sakant, kai tu pradedi negaluoti... tai blogiau už patį blogiausią dalyką... girgždantys kaulai... tai nuodai, žmogau, tikri nuodai... Nesakyk man, kad norėtum dar kartą visa tai patirti, nes tai būtų, taip sakant, supistas mėšlas. Atsakyme yra šiek tiek pykčio, ypač turint galvoje švelnius, atvirus Bulvės įpročius. Rentonas supranta, kad tikrai kliudė skaudamą vietą.

— Taaip. Kalbu visokį mėšlą. Tai Lu Rydas.

Bulvė taip nusišypso Rentonui, kad senoms moteriškėms gatvėje būtų kilęs noras priglausti jį savo namuose lyg pasiklydusį kačiuką. Jie pastebėjo, kad Ligotasis ruošiasi išeiti kartu su Anabele ir Luiza, dviem amerikietėm. Jis praleido privalomą pusvalandį pataikaudamas Valkatos ego. Tai vienintelė, — nusprendžia Rentonas, — bet kurio Begbio bičiulio paskirtis. Jis susimąstė, kad tikrai didelė nesąmonė draugauti su tuo, kurio nemėgsti. Tai buvo įprotis ir inercija. Begbis, kaip ir narkotikai, buvo įprotis. Jis irgi kėlė pavojų. Kalbant statistiškai, mąstė jis, daugiau tikimybės, kad tave nužudys tavo šeimos narys ar artimas draugas nei kas nors kitas. Kai kurie šikniai apsistato psichopatiškais bičiuliais, manydami, jog nuo to jie taps stipresni, mažiau pažeidžiami mūsų žiauraus pasaulio, tuo tarpu iš tikrųjų viskas priešingai.

Žingsniuodamas su amerikietėmis durų link, Ligotasis, prieš išeidamas iš baro, atsisukęs į Rentoną kilstelėjo vieną antakį kaip Rodžeris Mūras. Rentoną apėmė amfetamino sukeltas paranojiškas susirūpinimas. Jis pagalvojo, ar tik Ligotojo sėkmės tarp moterų nebus lėmęs mokėjimas taip kilstelėti tą antakį. Rentonas žinojo, kaip tai sudėtinga. Jis praleido daug vakarų treniruodamasis prieš veidrodį, bet abu jo antakiai pakildavo vienu metu.

Tiek išgerto alkoholio kiekis, tiek ir praleistas laikas verčia susirūpinti. Likus valandai iki baro uždarymo kas nors, atrodęs jums netinkama pora, tampa priimtinas. Likus pusvalandžiui jis tampa tiesiog geidžiamas.

Susirūpinusios Rentono akys užkliūva už lieknos mergaitės tiesiais, ilgokais rudais plaukais, kurių galiukai šiek tiek paraityti. Jos liemuo grakštus, o švelnūs veido bruožai skoningai paryškinti kosmetikos. Ji dėvi rudus marškinėlius ir baltas kelnes. Rentonas pajunta, kaip sukyla visas kraujas, kai moteris susikiša rankas į kišenes, išryškindama apatinių kelnaičių linijas. Tai jo akimirka.

Tą moterį ir jos draugę kalbina vyrukas apskritu, išpurtusiu veidu ir atlapotais prie kaklo marškiniais, įtemptais išpampusio pilvo. Rentonas, kuris apskritai niekino apkūnius žmones, pasinaudoja galimybe įsiterpti.

— Bulve, tik pažvelk į tą storąjį pusgalvį. Apsirijėlis kekšės vaikas. Nekalbėsiu viso to mėšlo apie tonziles ir medžiagų apykaitą. Visoje Etiopijoje nesutiksi riebių kekšių vaikų. Ar jie ten neturi tonzilių? Eik sau. Bulvė į jo plykstelėjimą atsakė stingia šypsena.

Rentono manymu, ta mergina turi skonį, — gūžtelėjusi pečiais šaltai nusikratė tuo storu vyruku. Jam patiko, kaip ji tai padarė. Tvirtai ir oriai, per daug nepažemindama, bet nepalikdama jokių abejonių, jog jis jos nedomina. Vaikinas, pritariant ironiškam jo bičiulių krizenimui, nusišypso, atstato delnus ir palenkia galvą į šoną. Šis įvykis dar labiau verčia Rentoną ryžtis pasikalbėti su ta moterimi.

Rentonas mosteli Bulvei eiti kartu. Nenorėdamas prabilti pirmas, jis apsidžiaugia, kai Bulvė pradeda kalbėti su jos drauge, nes Bulvė tokiais atvejais paprastai niekuomet nesiima iniciatyvos. Aišku, kad padeda amfetaminas, nors jis kažkodėl yra suglumęs, girdėdamas, kad Bulvė plepa apie Frenką Zapą.

Rentonas, kaip jam pačiam atrodo, mėgina pasirodyti atsipalaidavęs ir kartu įdomus, nuoširdus, bet neįkyrus.

— Atsiprašau, kad įsiterpiu į jūsų pokalbį. Aš tik norėjau pasakyti, kad žaviuosi jūsų puikiu skoniu, kai jūs ką tik nuspyrėte tą storą kekšės vaiką. Manau, kad su jumis būtų įdomu pasišnekėti. Jei jūs pasiųstumėte mane ten, kur nuėjo ir storasis kekšės vaikas, nesupykčiau. Tarp kitko, aš Markas.

Moteris nusišypso jam šiek tiek droviai ir palankiai, Rentonas jaučia, kad „atsipisk“ nebus pasakyta. Kol jie šnekasi, Rentonas pradeda jaudintis dėl savo išvaizdos. Amfetamino poveikis kiek nuslopsta. Jis susirūpinęs, kad jo juodai dažyti plaukai atrodo kvailai, nes matosi oranžinės strazdanos — raudongalvio kekšės vaiko prakeikimas. Jis galvojo, kad atrodo kaip Ziggy Stardust eros Bouvis. Bet prieš kelerius metus viena moteris jam pasakė, kad jis yra tiksli Aleko Makleišo, Škotijos futbolininko iš Aberdeno, kopija. Tuomet ir buvo priklijuota etiketė. Kai Alekas Makleišas užvertė kanopas, Rentonas nusprendė parodyti dėkingumą, nukeliaudamas iki paties Aberdeno į jo pagerbimą. Jis prisiminė, kaip Ligotasis liūdnai purtydamas galvą paklausė, kaip šiknius, panašus į Aleką Makleišą, gali tikėtis kada nors patikti moterims.

Todėl Rentonas, mėgindamas nusikratyti Makleišo įvaizdžio, nusidažė plaukus juodai ir juos sušiaušė. Dabar jis jaudinosi, kad kiekviena jo pasičiupta moteris mirs iš juoko pamačiusi rausvai gelsvus gaktaplaukius, kai jis nusirengs. Jis taip pat nusidažė savo antakius ir manė, kad tą patį reikia padaryti su gaktaplaukiais. Kvailiausia, kad paprašė savo motinos patarimo.

— Nebūk toks supistai kvailas, Markai, šaižiai dėl jos gyvenime vykstančios hormonų audros pasakė ji.