Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Ligotasis nieko neatsako. Tai neįprasta. Paprastai tas kekšės vaikas lodamas įsakinėja visiems, kas tik pasipainioja netoliese, nesvarbu, ar kas kreipia į tai dėmesį, ar ne.

Bulvė tarė: — Mes negalime, taip sakant, palikti Les vieną visko srėbti, tai būtų, ee, aš noriu pasakyti, lyg šūdas. Suprantate, ką turiu galvoje?

Aš žiūriu į Ligotąjį. — Kas padarė jai vaiką? klausiu. Ligotasis nieko neatsako.

— Džimis Makgilvaris, pasakė Matis.

— Šūdas, visai ne jis, nesutikdamas suniurzgia Ligotasis.

— Nevaidink Misterio-supistai-nekaltojo, pasisuka į mane Matis.

— A? Atsipisk! Apie ką tu kalbi? atsikertu aš, supistai nuoširdžiai apstulbintas to kekšės vaiko protrūkio.

— Tu ten buvai, Rentsai. Bobo Salivano vakarėlyje, sako jis.

— Ne, žmogau, aš niekuomet nebuvau su Lesli. Aš sakau tiesą, suprasdamas, kad darau klaidą. Kai kuriose kompanijose žmonės visuomet tikės priešingai nei tuo, ką tu jiems sakai; ypač tuomet, kai kalbama apie seksą.

— Kaip tuomet tu paaiškinsi, ko jūs išvirtote ryte iš Salio vakarėlio?

— Aš buvau užsikrušęs, žmogau. Išvirtęs iš koto. Būčiau pasitenkinęs net priebučio laipteliu vietoje pagalvės. Negaliu prisiminti, kada paskutinį kartą jodinėjau. Mano paaiškinimas juos įtikina. Jie žinojo, kiek laiko aš intensyviai vartojau ir kaip tai gali atsiliepti dulkinimuisi.

— Panašu, ee... kažkas sakė, kad tai buvo... ee, Sikeris... pareiškia Bulvė.

— Tai buvo ne Sikeris, purto galvą Ligotasis. Jis paliečia ranka mirusio vaiko skruostą. Jo akyse kaupiasi ašaros. Man visiškai atsiveria akys. Pradeda smaugti gerklę. Viena paslaptis išaiškėjo. Mažosios Don miręs veidelis taip akivaizdžiai panašus į mano bičiulio Simono Viljamsono.

Tuomet Ligotasis atsmaukia savo švarko rankovę, atidengdamas pūliuojančius randus ant rankos. — Aš daugiau niekada nepaliesiu šio mėšlo. Nuo dabar aš supistai švarus. Jo veide pasirodo ta sužeisto elnio išraiška, kurią jis visuomet pasitelkia, kai nori, kad žmonės jį išdulkintų ar finansuotų. Aš beveik tikiu juo.

Matis žiūri į jį. — Liaukis, Si. Nedaryk per anksti sušiktai klaidingų išvadų. Tai, kas atsitiko vaikiui, nieko bendra neturi su heroinu. Tai netgi ne Lesli kaltė. Aš buvau neteisus tai sakydamas. Ji buvo gera motina. Mylėjo tą vaikį. Niekas dėl to nekaltas. Jis tiesiog užduso. Taip dažnai atsitinka.

— Taaip, kaip sakoma, užduso, žmogau... žinai, ką tai reiškia? pritaria Bulvė.

Jaučiu, kad juos visus myliu. Matį, Bulvę, Ligotąjį ir Lesli. Aš noriu jiems tai pasakyti. Mėginu tai padaryti, bet išstenu tik: — Einu, paruošiu. Jie visi tik dėbteli į mane. Tai aš, pasiteisindamas gūžteliu pečiais ir įeinu į svetainę.

Tai žmogžudystė. Lesli. Esu supistai nieko vertas, kai atsitinka šitokie dalykai. Nulis. Absoliutus nulis. Lesli net nebuvo sujudėjusi. Jaučiu, kad gal man derėtų prieiti ir paguosti ją, apkabint.

Bet, deja, mano kaulai keistai susisukę ir sutrupėję. Šiuo metu aš negaliu paliesti nieko. Vietoj to suvapu.

— Tikrai gailiuosi, Les... bet niekas nekaltas... mirtis nuo uždusimo ir visa kita... mažoji Don... mielas mažas vaikelis... supistai apmaudu... visi esame supistai mirtingi, sakau tau.

Lesli pakelia galvą ir pasižiūri į mane. Jos liesas, išbalęs veidas panašus į baltu pleistru apmuturiuotą kaukolę; akys paklaikusios, pajuodusios.

— Tu verdi? Man reikia susileisti, Markai. Man tikrai reikia supistos dozės. Nagi, Marki, paruošk man supistą dozę...

Galų gale aš galiu kam nors pagelbėti. Visur mėtosi adatos ir švirkštai. Mėginu prisiminti, kurie yra mano. Ligotasis sako, kad jis niekuomet niekuomet nesidalina savaisiais su jokiu kitu šikniumi. Tai mėšlas. Kai jautiesi taip, kaip dabar aš, tiesą sakant, per daug nesuki dėl to galvos. Paimu arčiausiai esantį švirkštą, kuris bent jau nėra Bulvės, nes jis sėdėjo kitame kambario gale.

Jei Bulvė šiuo metu neturi ŽIV, vyriausybė turėtų atsiųsti į Leitą statistikų delegaciją, nes tai reikštų, kad tikimybės dėsniai čia neveikia taip, kaip jiems derėtų.

Išsitraukiu savo šaukštą, žiebtuvėlį ir medvilninius rutuliukus, taip pat keletą supistų Vim dix Ajax miltelių, kuriuos Sikeris akiplėšiškai vadina heroinu. Prie mūsų prisideda ir kiti ponteriai.

— Neužstokite man supistos šviesos, berniukai, išpoškinu aš, mostelėdamas alkūne, kad tie šikniai pasitrauktų. Žinau, kad vaidinu Vyrą, ir kažkas manyje verčia nekęsti paties savęs, nes tiesiog baisu, kai koks nors šiknius šitaip elgiasi su tavim pačiu. Bet niekas, kada nors atsidūręs tokioje padėtyje, negalėtų atsisakyti šios absoliučios valdžios. Tie šmikiai pasitraukia kelis žingsnius atgal ir tyliai stebi, kaip aš kaitinu. Tiems pisliams teks palaukti. Iš pradžių bus Lesli, po to aš pats. Tai vyksta be jokių žodžių. Narkotinės Dilemos Nr. 64

— Markai! Markai! Atidaryk duris! Aš žinau, kad tu esi čia, sūnau! Aš žinau, kad tu esi čia!

Tai mano Ma. Praėjo jau nemažai laiko, kai paskutinį kartą mačiau savo Ma. Aš guliu tik už kelių pėdų nuo durų, už kurių siauras prieškambaris, vedantis prie kitų durų. Už tų durų yra mano motina.

Markai! Prašau, sūnau, prašau! Atidaryk! Tai tavo motina, Markai! Atidaryk duris!

Atrodo, kad Ma verkia. Tai skambėjo kaip „du-hu-hu-ris“. Aš myliu Ma, net labai ją myliu, bet taip savotiškai, kad net pats negaliu to apibrėžti, taip savotiškai, kad yra labai sudėtinga, beveik neįmanoma, kada nors jai apie tai pasakyti. Bet vis dėlto myliu. Taip myliu, kad man gaila, jog ji turi tokį sūnų kaip aš. Norėčiau surasti ką nors, kas galėtų mane pakeisti. Aš to noriu, nors nemanau, kad kitas pasirinkimas ką nors pakeistų.

Aš negaliu eiti prie durų. Jokiu būdu. Todėl nusprendžiau paruošti sau dar vieną dozę. Mano skausmo taškai sako, kad jau laikas.

Jau laikas.

Kristau, gyvenimas visiškai nesidaro lengvesnis.

Šitame heroine per daug mėšlo. Esu tikras, nes jis neištirpsta taip, kaip pridera. Išdulkint tą Sikerį!

Reikės kada nors aplankyti senutę ir senuką; pasižiūrėti, kaip jie laikosi. Tas apsilankymas bus pirmasis mano rūpestis; po to, kai aš, žinoma, aplankysiu tą šiknių Sikerį. Jos vyriškis

Po perkūnais.

Mes išlindome tik išgert po taurelę. Tai gryna supista beprotybė.

— Ar tu tai matai? Jis yra nesveikas, po galais, pasakė Tomis.

— Na, palik jį supistoje ramybėje, žmogau. Neįsijausk. Tu nežinai šios aplinkos, sakau jam.

Bet vis dėlto aš mačiau. Aiškiai kaip dieną. Jis smogė jai. Ne koks nors ten supistas antausis ar kas nors panašaus, bet smūgis kumščiu. Tai buvo siaubinga.

Aš džiaugiuosi, kad šalia jo sėdi Tomis, o ne aš.

— Todėl, kad aš taip sakau, velniai griebtų! Todėl, po galais! Vėl šaukė ant jos tas berniokas. Niekas nekreipia dėmesio. Stambus ponteris prie baro garbiniuotais plaukais ir raudonu snukiu dirsteli į mūsų pusę ir nusišypso, po to nusisuka ir toliau stebi strėlyčių mėtymo varžybas. Niekas iš strėlytes svaidančių vaikinų neatsisuka.

— Dar alaus? Parodau beveik tuščią Tomio stiklą.

— Taaip.

Kai nuėjau prie baro, vėl prasidėjo. Aš juos girdėjau. Todėl juos galėjo girdėti ir barmenas bei garbiniuotaplaukis šiknius.

— Nagi. Padaryk tai dar kartą. Pirmyn! Erzino jį ta moteriškė. Jos balsas buvo panašus į supisto vaiduoklio, ji klykė, bet atrodė, kad jos lūpos nejuda. Galėjai spėti rėkiant būtent ją, nes garsas sklido iš tos pusės. Supista alinė buvo beveik tuščia. Mes galėjome atsisėsti bet kur. Bet kurioje iš sėdimų vietų.